A.Šneideris – ne tik vienas iš stambiausių Vilkaviškio rajono pieno gamintojų, bet ir bene aktyviausias šio rajono kovotojas už pienininkų teises.

Bartninkų miestelyje ūkininkaujantis Albinas Šneideris, vienas iš stambiausių Vilkaviškio rajono pieno gamintojų, tvirtina jau pavargęs nuo nuolatinės įtampos pieno sektoriuje ir rimtai svarstantis apie galimybę pasitraukti iš jo. Vyriškio planuose – kalakutų ir vištų ferma.

Manipuliuoja sutartimis

„Ar verta batsiuviui siūti batus, jeigu jų iš jo niekas neperka? Atsakymas, sakyčiau, akivaizdus. Taip ir pieno sektoriuje – kam parduoti pieną, jei niekas už jį nenori mokėti?“ – retoriškai klausė A.Šneideris.

Šiuo metu apie 110 galvijų laikantis ūkininkas už litrą pieno gauna maždaug po 23 centus. Anot jo, tai ne tie pinigai, kurie motyvuotų toliau plėtoti pienininkystę. Vyras planuoja išparduoti karves ir koncentruotis į kitą ūkio šaką. Tiesa, tai gali būti gana sudėtinga, nes dirbama 110 hektarų žemė – ne patys derlingiausia, tinkama labiau pievoms, o ne augalininkystei.

„Daug kas prognozuoja, kad būtent pavasarį prasidės dar viena pieno krizė. Jei taip nutiktų, mano kantrybė greičiausiai išsektų. Tikrai daugiau nekentėčiau – išparduočiau visas karves lenkams ir galutinai pasitraukčiau iš pienininkystės sektoriaus. Žmona Daiva ir dukros Neringa bei Milda jau seniai ragina tą padaryti. Karvėms atidaviau didžiąją dalį savo gyvenimo, tad jų atsisakyti būtų išties gaila. Vis dėlto nuolatinė įtampa ir nežinomybė jau įgriso. Per visą nepriklausomybės laikotarpį gal tik kokie penkeri metai buvo geresni. Visą kitą laiką reikėjo kovoti už savo teises, bijoti dėl nuolat mažėjančių kainų“, – apgailestavo pašnekovas.

Pieną šiuo metu jis parduoda UAB „Marijampolės pieno konservai“. Anot ūkininko, tiek šio, tiek kitų perdirbėjų siūlomas pasirašyti sutartis galima pavadinti patyčiomis. Sutartyse įrašyta kaina – nekintanti, tačiau manipuliuojama įvairiais priedais. Visais atvejais jie būna nepalankūs pienininkams.

„Įdomu tai, kad pieno gamintojams dabar siūloma pasirašyti ne sutartis, o susitarimus. Bet susitarimą aš suprantu kaip dviejų pusių priimtą kompromisą, o šiuo atveju jie ateina pas žemdirbius ir padiktuoja savo sąlygas. Niekas su niekuo juk nesitaria! Aš net buvau sulaukęs grasinimų, kad pieno iš manęs nepirks, bet kaip pirko, taip perka. Už tokią kainą bet kas jau kitą dieną atvažiuotų pas mane į namus ir su malonumu nupirktų visą pieną“, – neabejojo pieno gamintojas.

Apsisprendė likti

A.Šneiderio beveik visas gyvenimas susijęs su ūkininkavimu. Daugiau nei prieš trisdešimt metų mirus mamai, o tėčiui likus be sveikatos, keturi broliai Šneideriai sutarė, kad reikia rinktis vieną iš dviejų: arba parduoti tėvų sodybą, arba joje apsigyventi Albinui. Šis brolių siūlymui pernelyg nesipriešino. Greitai sukūręs šeimą A.Šneideris ūkininkauti pradėjo turėdamas kelias karves ir kiaules. Pirmieji galvijai į Šneiderių ūkį atkeliavo kiek neįprastu būdu.

„Tuo metu dirbau kolūkio autobuso vairuotoju. Kartą su partijos sekretoriumi iš Kaliningrado srities į savo ūkį važiavau parsivežti kelių veršelių. Tais laikais rusai neleisdavo išvežti iš kolūkio gyvulių, tad teko vykti naktį. Įdomu tai, kad važiavome tuo pačiu autobusu, kuriuo vežiojau žmones. Ant langų užtraukėme užuolaidas, o priekyje uždėjome užrašą „Ekskursija“. Kaip tyčia tąkart kone ant kiekvienos sankryžos stovėjo milicininkai. Tiesa, jie mus tik pristabdydavo: pamatydavo užrašą ir leisdavo važiuoti toliau. Taip namo parsivežiau pirmuosius savo galvijus – veršiukus ekskursantus“, – juokėsi A.Šneideris.

Per 100 galvijų laikantis A.Šneideris už litrą pieno gauna maždaug po 23 centus. Anot jo, tai ne tie pinigai, kurie motyvuotų toliau užsiimti pienininkyste.

Per 100 galvijų laikantis A.Šneideris už litrą pieno gauna maždaug po 23 centus. Anot jo, tai ne tie pinigai, kurie motyvuotų toliau užsiimti pienininkyste.

Iš tikrųjų, anot jo, viskas prasidėjo tada, kai brolis iš Vokietijos parvežė šaldytuvą pienui. Dar kiek seniau jis buvo išvykęs į Bulgariją ir ten pamatė, kaip laikomi palaidi galvijai, įgijo kitų darbui ūkyje reikalingų žinių. Maždaug prieš 25 metus vyriškis apsilankė Vokietijoje ir iš ten parsivežė penkias veršingas holšteinų veislės telyčias.

„Būtent tada ir pradėjau plėsti savo ūkį“, – prisiminė pašnekovas.

Kurį laiką A.Šneideris dirbo ir kolūkyje (vėliau – žemės ūkio bendrovėje), ir savo namuose. Vis dėlto greitai teko apsispręsti – dirbti toliau arba mesti darbą ir susikoncentruoti į savo ūkį. Suderinti šiuos du dalykus tapo nebeįmanoma. Galiausiai nutarė visas jėgas ir pastangas skirti pieno ūkio plėtrai. Taip pamažu karvių banda didėjo, prasidėjo tvartų statybos. Kurį laiką ūkyje kartu su karvėmis laikė ir apie 30 kiaulių, tačiau vėliau jų atsisakė.

Panašu, kad dabar toks pat likimas laukia ir karvių. Anot A.Šneiderio, būtų labai gaila atsisakyti to, kam atidavei didžiąją dalį gyvenimo, tačiau atėjo laikas pagalvoti, kas svarbiau: nuolatinė įtampa ir nežinomybė ar ramesnis gyvenimas. Jiedu su žmona Daiva jau turi minčių, kuo norėtų užsiimti – ketina auginti kalakutus arba vištas. Sutuoktiniai jau kuris laikas domisi šių paukščių auginimo subtilybėmis ir tvirtina, kad iš karvių tvartų nesunkiai būtų galima įrengti paukščių laikymo vietas bei skerdyklą.

„Dukros jau seniai perspėjo, kad jeigu kada nors ir grįžtų į kaimą, karvių tikrai nelaikytų. Aš joms to ir nelinkėčiau. Pats esu giliai įklimpęs ir nežinau, kaip iš viso to išbristi“, – mintimis dalijosi pieno gamintojas.

Aktyvus kovotojas

A.Šneideris – ne tik vienas iš stambiausių Vilkaviškio rajono pieno gamintojų, bet ir bene aktyviausias šio rajono kovotojas už pienininkų teises. Jis – Lietuvos pieno gamintojų asociacijos Vilkaviškio skyriaus pirmininkas. Vyriškis jau seniai norėtų užleisti šias pareigas kam nors kitam, tačiau vis neatsiranda norinčiųjų jas perimti. O palikti viską likimo valiai – ne A. Šneiderio būdui.

„Man nepatinka neteisybė. Negaliu matyti, kai kas nors vyksta ne taip, kaip turėtų. Savaime taip išeina, kad raginu ūkininkus netylėti, kovoti už savo teises. Iš tikrųjų padėtis mūsų rajone nėra labai bloga. Esame gana aktyvūs, rengiame vietoje susirinkimus, vykstame į respublikines akcijas, palaikome tuos, kurie palaiko mus. Reikia pripažinti, kad dėl Lietuvos pienininkų aktyvumo gavome ne vieną išmoką už patirtus nuostolius. Aišku, perdirbėjai vėliau vis tiek tuo pasinaudojo ir numušė kainas. O taip neturėtų būti normalioje valstybėje. Dabar kuriamos ilgalaikės pieno sektoriaus strategijos. Kam tai darome? Visiems ir taip aišku – mokėkite už pieną padorią kainą ir ūkininkai nepardavinės savo karvių lenkams. Jie pirks prieauglį vieni iš kitų, plės bandas ir jaus malonumą dirbdami. Deja, kol kas apie tai galime tik pasvajoti“, – teigė pašnekovas.

Dar prieš Naujuosius metus jo išsakyta idėja, kad reikia uždaryti vieną iš kombinatų, sulaukė įvairių atgarsių. Vis dėlto A. Šneideris šios minties neišsižada ir tvirtina, kad tai išties pakeistų pieno sektoriaus padėtį – likę perdirbėjai, bijodami, kad jų neištiktų toks pat likimas, imtų vertinti ūkininkus, kainos už pieną tikrai imtų didėti. Vis dėlto labiausiai jis pasigenda šalies ūkininkų vienybės. Anot jo, nors dalis šalies žemdirbių yra aktyvūs, kovoja už savo teises, tačiau dauguma užsiimančiųjų pienininkyste nepalaiko kitų siūlomų idėjų ir siekia tik trumpalaikės asmeninės naudos. Pašnekovo teigimu, jei ūkininkai nebus vieningi, jiems palankių sprendimų nepriims ir Vyriausybė.

Meniškos sielos

Kartu su Albinu ūkyje triūsia ir jo žmona Daiva. Pora darbus yra pasiskirsčiusi – vyras atsakingas už šėrimą ir pašarų gamybą, žmona – už galvijų gydymą, melžimą. Ūkyje taip pat dirba ir keturi darbininkai. Visi jie – senbuviai. Anot D.Šneiderienės, gyvenant kaime surasti gerų ir patikimų darbuotojų šiais laikais yra beveik neįmanoma misija.

„Mano vyras yra griežtesnis nei aš. Aš stengiuosi kurti jaukią atmosferą darbe, nes noriu, kad visi jaustųsi gerai. Suprantu, kad mūsų darbininkai turi savo šeimas, jie irgi serga, jiems irgi kartais būna bloga nuotaika. Net jei kas nors ką nors ir padaro ne taip, kaip reikia, stengiuosi tą pasakyti gražiai, neįžeisdama to asmens. Manau, tokie ir turėtų būti žmonių tarpusavio santykiai“, – sakė D.Šneiderienė.

Be darbo ūkyje, šeima turi ir kitos veiklos. Daiva daug laiko praleidžia puoselėdama namų aplinką, o Albinas mėgsta dirbti su medžiu. Be to, jis rašo ir eilėraščius. Pasak ūkininko, tai yra jo genuose, mat vienas iš vyriškio giminaičių – lietuvių rašytojas, poetas ir vertėjas Albinas Baranauskas. Net vardas jam buvo suteiktas šio rašytojo garbei.

„Mano vyras – unikalus žmogus. Jis ne tik rašo eilėraščius, bet ir labai gražiai piešia, užsiima įvairiais rankdarbiais. Dar nuo armijos laikų pamėgo pedantišką tvarką, jos turime laikytis ir mes visi namuose. Be to, jis yra labai jautrios sielos žmogus, dažnai ilgai savyje laiko įvairius išgyvenimus“, – pasakojo D.Šneiderienė.

Dar vienas išskirtinis A.Šneiderio bruožas – sveikas gyvenimo būdas. Pavyzdžiui, vandenį vyras geria tik iš sodyboje srovenančio šaltinėlio. Jo vanduo – itin geros kokybės, jis neužšąla net žiemą. Jaunystėje Albinas sportuodavo, įvairiose bėgimo varžybose retai sutikdavo sau lygių konkurentų. Dabar ūkininkas mėgsta maudytis šaltame vandenyje, žiemą netgi prasikerta eketę ir lenda į ją. Tėčio pėdomis seka ir dukros, kurios taip pat neatsisako ledinio vandens iššūkio.