Pieno perdirbėjai mažina pieno supirkimo kainas, pieno gamintojai kuždasi apie galimybes blokuoti žaliavinio pieno įvežimą iš kaimyninės Latvijos, o Lietuvos Žemės ūkio rūmai (LR ŽŪR) kreipėsi į Konkurencijos tarybą, kad pradėtų tyrimą dėl vienos iš ūkininkų veiklos formų galimo diskriminavimo.

Jeigu stambieji pieno gamintojai dar gali šiek tiek laiko išgyventi naudodami jiems dosniau dalintą ES paramą, tai smulkieji ir vidutiniai pieno gamintojai tokios prabangos sau leisti negali. Padėtis pieno rinkose sudėtinga, tačiau negalima visų nuostolių užkrauti vien ant pieno gamintojų pečių. Tai liečia tiek pieno supirkėjus, tiek prekybininkus. Tikėtina, kad taip vyksta ir todėl, kad neveikia Ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas, priimtas 2015 m.  Žinoma jį reikia tobulinti, kitaip kiekvieną kartą padėtis kartosis. Kaip jau įprasta, rinkoje susidarius sudėtingai situacijai, pieno perdirbėjai ir šį kartą nepraleidžia progos pakenkti į kooperatyvus susijungusiems pieno gamintojams. Tačiau tenka pažymėti, kad viena iš institucijų – VšĮ  Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūra, kuriai įstatymu pavesta rinkos priežiūra ir kontrolė, tikėtina, kad neatlieka savo funkcijų.

Apie padėtį pieno rinkoje mintimis dalijasi ŽŪR Lietuvos pienininkystės nacionalinio komiteto pirmininkas Edvardas GEDGAUDAS:

„Didelė tikimybė, kad karantinas užsitęs. Ir jeigu jis nebus sušvelnintas, nebus suteikta galimybių ekonomikai laisviau kvėpuoti, tai pasekmės gali būti labai prastos. Žinoma, jeigu valstybė nesiims kitų veiksmų. Noriu patikinti, kad pieno gamybos ūkiai laikosi labai griežtos kontrolės. Ir anksčiau laikydavosi, tačiau dabar tam skiria išskirtinį dėmesį. Ne tik į fermas, bet ir į ūkį tikrai nepateks joks žmogus iš šalies. Ūkininkai supranta, kokios pražūtingos gali būti pasekmės ūkiui, jeigu koronavirusas paliestų ūkio savininkus ar dirbančius ūkyje samdomus darbuotojus.

Dėl karantino sąlygų sumažėjo pieno produktų vartojimas vidaus rinkoje, juk maitinimo įstaigos gyvuoja tik iš užsakymų, kita vertus, net sušvelninus karantino sąlygas vartotojai nesiveržtų į valgyklas ar kavines. Perdirbėjai tikina, kad mažėja pieno produktų eksportas į pandemijos centru Europoje tapusią Italiją. Sunku pasakyti ar išliks paaugęs pieno produktų eksportas į JAV, kur koronavirusas plinta neregėta jėga. Ar pagyvinsime prekybą su Kinija? Daug klausimų, į kuriuos dabar niekas negali atsakyti. Todėl suprantu ūkininkų nerimą, juo labiau, kad jau kelis metus jie svarstė apie galimybę trauktis iš pieno gamybos. Kokia išeitis? Viena iš jų – valstybė turėtų skatinti pieno ir pieno produktų vartojimą. Suprantu, kad didesnis vartojimas vidaus rinkoje nepadengs sumažėjusio eksporto, tačiau tai būtų vienas iš žingsnių.  Kokie kiti veiksmai?

Visos pandemijos anksčiau ar vėliau baigiasi. Manau, išgyvenę koronaviruso atakas pieno gamintojai įsitikins, kad reikia nuolat naudotis mokslininkų rekomendacijomis ir didinti ūkių efektyvumą. Kitos išeities nėra. Krizių buvo ir bus ateityje, tačiau jeigu dirbsime efektyviai, tai nuostolių patirsime mažiau. Aš tokią tendenciją pastebėjau vertindamas Vokietijos pieno gamintojų veiksmus po 2008 – ųjų finansinės krizės. Būtent po tos krizės jie, kaip niekada anksčiau, pradėjo daugiau investuoti į veislininkystę. Skaičiuokite ir įsitikinsite – daugiau naudos gausite ūkyje laikydami mažiau, bet geresnių galvijų – nes ekonominius rodiklius lemia ne kiekis, o kokybė“.