Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Kas maitina Tautą

„Respublika“, 1994 m.

Tautiškasis sklypininkas

Į tautos aruodą didžiausią kąsnį įdeda būtent tautiškasis trihektarininkas. Valdydami tik 23,7 proc. žemės ūkio naudmenų, jie išaugina 67 proc. bulvių, veik 61 procentą daržovių, savo tvartukuose laiko 51 proc. šalies karvių, 70,6 proc. avių ir ožkų, valstybei parduoda 63,8 proc. pieno, 36,8 proc. gyvulių ir paukščių. Sklypininkai yra tikrasis europinio masto unikumas, mat senutėje Europoje, JAV ir Kanadoje tokia žemdirbių veislė jau išnyko apie 1930 metus. O mūsų sklypininkams prieš Kalėdas sukaks ketveri metukai, vadinasi, jie dar ilgai ilgai gyvens, nors palikuonių gali ir nepalikti - jų amžiaus vidurkis artėja prie pensinės ribos...

Tautiškieji sklypininkai yra pati stabiliausia žemės ūkio produktų gamintojų grupė - tie 2-3 hektarai jiems pagrindinis pragyvenimo ir pajamų šaltinis, todėl savo plotelius jie kuo kruopščiausiai įdirba, patręšia, prižiūri ir gauna didžiausią derlių šalyje. Tačiau svarbiausia, kad sklypininkai valstybei nieko nekainuoja - valdžia jiems neskiria jokių kreditų, paskolų, pašalpų. Jei Lietuvos žemdirbiai, valdantys 5 ir daugiau hektarų žemės, taptų trihektarininkais, turėtume pigiausią žemdirbį visoje margoje planetoje. Visą tautišką žemelę apdirbtume arkliais, medinėmis akėčiomis, šakėmis, vežėčiomis ir kastuvėliais.

Kokia švaresnė būtų aplinka! Išnyktų traktorių smilkalai, kombainų gausmas. Lietuva vėl taptų tikrų lakštingalų, vieversių ir gulbių kraštu. Nė vienas pasaulio turistas neatsilaikytų pagundai bent savaitėlę pabūti žalioje ir čiulbančioje pasaulio ramybės oazėje. Turistų kapitalas smarkiai praturtintų kiekvieną žemdirbio šeimą - turėtume tikrą rojų be jokių plėšriosios rinkos žabangų. Tai ir būtų strateginė tautiškojo žemės ūkio vystymosi kryptis, kurios taip ilgai ir bergždžiai ieško Vyriausybė, prezidentūra ir prakilnusis Seimas.

Taip, arimas, sėja, tręšimas, šienavimas, kūlimas užgultų žemdirbių pečius, ir arklių pavalkus - viską tektų dirbti, kelti, nešti, krauti, iškrauti rankomis, tempti arkliais ir vežėčiomis, mūsų darbo jėga pigi jau dabar, o taptų dar pigesnė. Mūsų žemdirbys skaičiavo ir skaičiuoja, kiek jam kainuoja traktorius, sėjamoji, kultivatorius, priekaba, paršas, karvė, arklys, avis, višta, bet jis niekada neskaičiavo ir nemoka skaičiuoti, kiek kainavo ir kainuoja jo paties darbas bei sugaištas laikas. Tai antrasis mūsų kaimiečių unikumas. Galima pagalvoti, kad jis apskritai savo darbo nevertina. Gal taip yra iš tikrųjų... Kol mes tokį kaimietį turime, tol mums konkurencijos nesudarys nei užsienietiška, aptraukta celofanu, keistai raudona dešra, galinti kelis mėnesius gulėti saulėje, nei itališki, metais nekeičiantys skonio tepalai, nei šuniukų ėdalas, kurį pamatęs kažkodėl nevalingai nuryji seilę...

Valdžia, turėdama tokį pigų juodnugarį sklypininką, nesuks galvos, ką tauta valgys šiandien, ryt, poryt, po metų. Kuo šalyje bus mažiau stambių ūkininkų ir kuo daugiau sklypininkų, tuo žemės ūkiui reikės mažiau biudžetinių išlaidų, na, išskyrus porą dešimtinių litų karstams. Valdžia tuo keliu ir eina - ji labiausiai lengvatiniais kreditais remia tik tuos, kurie turi ne mažiau kaip 15 hektarų ūkį, o tokių Lietuvoje iš 120 tūkst. ūkininkų teturime 14 procentų, kurie valdo - 20-30 hektarų - 9 procentus, kurie dirba daugiau kaip 30 ha - 3 procentus. Todėl nereikia pykti ant sklypininkų, kad jie per vienkiemių griovimus, gyvenviečių kūrimus ir kitokio plauko blaškymus buvo patupdyti ne savo tėvų žemėje. Saugokime juos kaip akies vyzdį, nes jie, tik jie yra tautos penėjimo aruodas.

Šiandien

2020 m.

Valdžia sukūrė ir užmiršo

Jonas Poškus, Rokiškio rajonas, Obelių parapija, gyvena greta Latvijos Subatos miestelio:

„Skaitau ir savo akimis netikiu, - rašo žmogus. - Lietuva įsiveža daugiau kaip pusė svetimo pieno, kone 40 proc. kiaulienos, žąsienos, kalakutienos, galvijienos. Lietuva, žemdirbių valstybė, nebeišgali papenėti savo tautos.

Esu trihektarininkas, mažažemis, stalius. Mano trijų asmenų šeima, jei panorėtų valdžia, per metus rinkai nesunkiai išaugintų 14-20 žąsų, tiek pat kalakutų, vištų, porą po 500-600 kg buliukų, 4-5 avis.

Per Lietuvą trihektarininkai valstybei parduotų marias sveikų paukščių, avių, galvijų... Lietuva nustotų elgetauti iš kaimynų.

Ko reikia, kad įvyktų stebuklas? Vietos valdžia, seniūnija su kiekviena trihektarininkų šeima pasirašo sutartis, susidera dėl supirkimo kainų ir sutartu laiku paukščius ir gyvulius išsiveža. Viskas. Jokių biudžetinių investicijų iš biudžeto.

Mano auginamus paukščius, gyvulėlius dėl šventos ramybės ir garantijų kartkartėmis prižiūrėtų, patikrintų seniūnijos veterinaras. Apžiūrėti trihektarininkų kiemus vienas juokas. Stambūs ūkininkai tegul gyvena sau, mes - sau. Mūsų produkcija būtų pigesnė.

Kur seniūnija dėtų iš trihektarininkų supirktus paukščius, avis, galvijus?

Šioje vietoje stop - valdžia nepasiruošusi supirkti trihektarininkų gėrybių. Apie tai niekada negalvojo ir negalvoja. Su trihektarininkais, kurių per 100 tūkst., valdžia nebendrauja.

Trihektarininkai nerūpi ir savivaldybėms. O juk, tarkime, greta Obelių miestelio galėtų iškilti moderni perdirbimo įmonėlė, nes išankstinės sutartys užtikrintų reikiamų apimčių apyvartą. Tokios trihektarininkų įmonėlės šviežia ir sveika produkcija aprūpintų vaikų darželius, mokyklas, sveikatos įstaigas, gero maisto parduotuvėles, valstiečių turgelius. Rinkoje išsitektų ir didelis, ir mažas. Dažnai pagalvoju, kad iniciatyvos turėtų imtis savivaldybės. Pradžioje bent viena kita. Iniciatyvos galėtų imtis ir trihektarininkus apjungianti organizacija, gal asociacija, gal konfederacija. Lankiausi Danijoje, ten ūkininkai tokias įmonėles įsteigę prieš daug metų. Jie miesteliuose turi savo parduotuvėles.

Prieškariu nedideli ūkeliai puikia bekoniena aprūpindavo ir Angliją, ir Vokietiją. Ūkininkų gurguolės nusitęsdavo kilometrine eile. Visi tarnautojai privalėjo nusipirkti po 2-3 žąsis, antis.

Tektų daug vargti? Didelis vargas - išauginti, supirkti, perdirbti, parduoti, vargai pasiskirstytų dalimis...

Kreipiuosi į protingus vyrus: pasinaudokite trihektarininkų galimybėmis ir neteks elgetauti kaimyninėse valstybėse. Valdžia sukūrė trihektarininkų luomą ir jį užmiršo“.

 

Vladas VAICEKAUSKAS

Rekomenduojami video