Aplinkos ministerija miško savininkams ruošia 5 proc. mokestį, kuris būtų skaičiuojamas nuo galimų vidutinių metinių pajamų iš miško. Jį reikėtų mokėti ir tuo atveju, jeigu savininkas nekirstų miško arba jį kirstų sau malkoms. Miškininkų atstovai jau įvardijo šio mokesčio padarinius – smulkieji miško savininkai bus priversti savo valdas parduoti stambiems subjektams. Aplinkos ministras Kęstutis Mažeika suskubo aiškinti, kad bus nemažai išimčių, kai šis mokestis nebus taikomas.

Visuotinis miško mokestis

Privačių miškų savininkai jau trynė rankomis, kad nebeliks nuo 2015 metų įsigaliojusio 5 proc. medienos ar parduoto nenukirsto miško apyvartos mokesčio, kuris buvo pakrikštytas Seimo nario Algimanto Salamakino vardu. Naujas aplinkos ministras Kęstutis Mažeika šį mokestį pavadino ydingu ir pažadėjo miškininkams jo atsisakyti.

Deja, Aplinkos ministerijos parengtame Miško įstatymo pakeitimo projekte 5 proc. mokestis miškininkams išlieka, tik siūloma keisti jo skaičiavimo bazę – skaičiuoti nuo nuosavybės teise valdomo miško galimų vidutinių metinių pajamų iš vieno hektaro. Tai prilygtų visuotiniam miško mokesčiui. Viešumoje kilus diskusijų apie naują mokestį miško savininkams, aplinkos ministras suskubo aiškinti, kad visuomenė yra klaidinama ir kad taikant šį mokestį bus numatyta išimčių.

„Tai joks naujas mokestis. Tai būtų dabar galiojančio ydingo vadinamojo Salamakino 5 proc. mokesčio privatiems miškininkams pakeitimas. Yra numatyta išimčių, dabar diskutuojama, kad jis galbūt nebūtų taikomas tiems, kurie turi iki 1 hektaro miško, taip pat tiems savininkams, kurie įsipareigotų miške nieko nedaryti ir taikytų tokias pat apsaugos priemones, kaip ir saugomose teritorijose. O kitiems miško savininkams, vykdantiems ūkinę veiklą, būtų taikomas mokestis, panašus į žemės mokestį. Tik jo proporcingumas būtų kitas, įvertinant miško vertę, ir suprantant, kad iš žemės naudos galima gauti kasmet, o iš miško – galbūt kas keliasdešimt metų. Dabar skaičiuojama, kad jis galėtų būti nuo kelių iki keliolikos eurų už hektarą“, – „Valstiečių laikraščiui“ aiškino K.Mažeika.

K. Mažeika

Ar bus taikomas mokestis tiems, kurie turi daugiau kaip hektarą miško ir jį naudoja savo reikmėms – malkoms? „Jeigu miško savininkas per metus skirs iki 10 eurų už hektarą ir naudosis visa infrastruktūra, manau, kad supras, jog tai jo minimalus indėlis į miško kelių tvarkymą, priešgaisrinės apsaugos ir kt. išlaikymą“, – sakė aplinkos ministras.

Grėsmė dėl „išmiškinimo“

Lietuvos miškų ir žemės savininkų asociacijos (LMSA) direktorius Algis Gaižutis ministerijos iniciatyvas dėl miškų vadina kontraversiškomis. Pasak jo, nuo 2015-ųjų galiojantis mokestis baudžia savininkus, užsiimančius ūkine veikla, o dabar siūlomas vers kasmet mokėti nuo teoriškai paskaičiuotų galimų pajamų.

Algis Gaižutis

„Vienomis pataisomis deklaruojamas siekis aktyvinti ūkinę veiklą, o kitomis siekiama riboti ūkininkavimo miškuose galimybes, įvedant vis platesnio masto ir vis griežtesnius ūkininkavimo apribojimus. Negi siekiama, kad privačių miškų savininkai mokėtų didesnius mokesčius vien dėl to, kad negalės laiku panaudoti teoriškai paskaičiuotų potencialiai naudotinų išteklių? Tokia nesubalansuota politika veda prie vieno neįvardyto rezultato – smulkesnių miškų savininkų „išmiškinimo“, kai dėl tokio reguliavimo jie bus priversti savo valdas parduoti stambiems subjektams. Žinoma, kad ūkininkauti nedidelėse valdose miško savininkai neturi galimybių“, – tvirtino LMSA vadovas.

Jis pridūrė, kad toks kasmetinis mokestis už turimo miško naudojimo potencialą gali turėti neigiamų socialinių pasekmių, sukelti miško kainos svyravimus bei miško žemių nuosavybės paspartintą koncentraciją.

Be to, anot A.Gaižučio, projekto rengėjai neįvertino, kad tokio mokesčio administravimas būtų gana brangus, tam reikėtų pakankamai išsamios ir operatyviai gaunamos informacijos, greičiausiai būtų būtina įvesti kasmetinį visuotinį privačių miškų deklaravimą.

Lėšų reikia infrastruktūrai

K.Mažeika pabrėžė, kad 5 proc. mokesčio miško savininkams reikia ne ūkinei veiklai paskatinti, o surinkti lėšų į bendrųjų miškų ūkio reikmių finansavimo programą, taip pat – skaidrinti miškų ūkinę veiklą ir kovoti su šešėliu.

„Iš šių lėšų tvarkomi miško keliai, išlaikoma priešgaisrinės apsaugos sistema, vykdoma apsauga nuo kenkėjų ir kt. priemonės. Pavyzdžiui, nuo viršūninių verpikų buvo kompleksiškai purškiami miškai. Jeigu miško savininkai prisiimtų šiuos įsipareigojimus ir patys tvarkytų kelius, rūpintųsi priešgaisrine apsauga ir kt., tada galėtume iš viso panaikinti tą mokestį. Bet diskutuodami su mokslininkais matome, kad tai būtų žalinga, nes miškininkams tuo pasirūpinti būtų sudėtinga. Tai paskatintų savininkus, ypač smulkiuosius, parduoti turimą mišką“, – motyvus dėliojo aplinkos ministras.

Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad iš galiojančio mokesčio pageidaujamo efekto nebuvo sulaukta, jis tik padidino šešėlį šioje rinkoje. „Matome, kad verslas, miško pardavėjai, kurie sąžiningai moka mokesčius, susiduria su nelygia konkurencija, nes kai kurie medieną ir mišką parduoda šešėlinėje rinkoje. Tas šešėlis pakankamai padidėjęs, ypač smulkieji miško savininkai išvengia to mokesčio. Tai ydinga praktika, todėl ir siūloma keisti tvarką“, – aiškino K.Mažeika.

Gina mundurą?

A.Gaižučiui susidarė įspūdis, kad aplinkos ministras yra tapęs situacijos įkaitu. Vyriausybė neseniai posėdyje nusprendė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl specialiaisiais įstatymais (įskaitant ir Miškų įstatymą) formuojamų specialiųjų fondų ir programų, esą toks mechanizmas galimai prieštarauja Konstitucijai, nes riboja Vyriausybės ir Seimo įgaliojimus planuoti ir tvirtinti atitinkamų metų valstybės biudžetą.

„Taigi aplinkos ministras už tai balsuoja, o jo ministerija išsiunčia derinti projektą, kuriuo kaip tik siekia įtvirtinti tą specialųjį mokestį ir tokių programų gyvavimą. Paprasčiau tariant, tai žinybinis mokestis, patenkantis į Aplinkos ministerijos kuruojamą programą. Todėl yra gilus interesas išlaikyti tuos pinigus, norima turėti savo atskirą piniginę, kurioje paprasčiau tvarkytis ministro įsakymu. Manau, kad dabar derėtų pastangas nukreipti bendrųjų miškų ūkio reikmių finansavimo per bendrą valstybės biudžetą užtikrinimo teisinio mechanizmo paieškoms. Tačiau ministras dabar turbūt gina ministerijos mundurą“, – svarstė jis.

LSMA vadovas teigė, kad iš viešų valdžios atstovų pasisakymų susidaro įspūdis, kad miškų savininkų mokamas 5 proc. mokestis – vienintelis, iš kurio finansuojamos bendros miškų ūkio reikmės. „Taip nėra, tai – tik papildomas mokestis, beje, neturintis analogų Europoje. Visi mokame mokesčius pirkdami degalus, yra kelių mokestis ir pan. Iš tų bendrai mokamų mokesčių dalis tenka ir miško keliams tvarkyti. Valstybinių miškų urėdija yra įpareigota tvarkyti miško kelius, tačiau skirtų lėšų negali panaudoti per privačius miškus einantiems bendrojo naudojimo keliams tvarkyti, nes tie pinigai gali būti panaudoti tik valstybiniuose miškuose

Dar viena esminė problema – iš mokesčių surinkti pinigai negali būti skirti bešeimininkiams bendrai naudojamiems keliams, kol jie nėra priskirti kokiai žinybai ar savivaldybei, tvarkyti. Taigi mokesčiai bus renkami, o keliai liks netvarkomi“, – seną nesprendžiamą problemą priminė A.Gaižutis.

Pasiūlymas pusiau „žalias“

Kitos miškininkų organizacijos – Privačių miškų savininkų asociacijos (PMSA) – vadovas Aidas Pivoriūnas siūlomo naujo mokesčio miškininkams smarkiai nepeikė. Jis pirmiausia pabrėžė, kad miškų sektoriuje nieko negali būti blogiau už vadinamąjį Salamakino mokestį. „Nebent sprendimas pusę Lietuvos miškų paversti sengirėmis“, – linksmai ironizavo PMSA direktorius.

Jis palankiai vertino tai, kad Aplinkos ministerija mato prasmę panaikinti šį mokestį. O dėl naujo mokesčio siūlė strimgalviais neskubėti. „Tai ankstyvas pasiūlymas. Keista, kaip jis dabar įgavo pagreitį, nes tas įstatymo projektas dar gerai neparengtas, toks pusiau žalias, todėl ir gauna guzų iš įvairių pusių“, – teigė pašnekovas.

A.Pivoriūnas pripažino, kad yra kita medalio pusė – reikia galvoti, kaip ir kokiais pinigais finansuoti valstybines funkcijas: miško kelių tvarkymą, priešgaisrinę apsaugą, miškų sanitarinę priežiūrą ir pan.

„Pasaulyje yra įvairių modelių, pas mus šios funkcijos buvo kompensuojamos iš specialiosios miškų ūkio reikmių finansavimo programos, kurią valdo Aplinkos ministerija. Čia logika tokia – kuo intensyvesnė miškų ūkinė veikla, tuo daugiau pinigų patenka į tą programą. Manau, kad tokią tvarką reikėtų peržiūrėti. Tai yra vienas iš nedaugelio likusių fondų, kurio struktūra ir pinigų panaudojimas kelia klausimų. Matyčiau daug resursų, kaip galima būtų efektyviau panaudoti surinktas lėšas, galbūt sumažinti mokesčius. Dabar juos mokame, o kelių kokybė taip ir liko prasta“, – konstatavo miškininkų organizacijos vadovas.

A.Pivoriūnas sutiktų, kad miškas, kaip nekilnojamasis turtas, būtų apmokestintas. „Būsiu nepopuliarus, bet tam pritarčiau. Tik čia nereikia prikurti išimčių. Jeigu pradėsime jas įvedinėti, pavyzdžiui, tiems, kurie nekirs miško, jį pavers sengirėmis ir pan., atsiras nesveikų kraštutinumų. Gali atsitikti, kad prisiveis šabakštynų, neprižiūrėtų ir pažeistų miškų. Arba priešingai – gali susidaryti plynių poligonai ne dėl to, kad miškai kertami kariuomenės poreikiams, o dėl mokesčių tvarkos. Turėtų būti aiškus balansas ir jokios skubos. Miškininkai nukenčia, kai politikams šauna keistos mintys ir jie nori staigaus efekto“, – savo nuomonę dėstę PMSA direktorius.

Daug neaiškumų

Dr. Marius Aleinikovas, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Miškų instituto direktorius

Dabar visi diskutuoja dėl pradinio projekto varianto. Mes jam turėjome nemažai pastabų, daug kas nėra aišku, kaip bus, Aplinkos ministerija jį vis papildo. Dabar lyg ruošiasi nuo to mokesčio atleisti savininkus, kurių miško valda yra mažesnė nei 1 hektaras. Tokių yra apie 40 proc. Nemažai savininkų valdo nuo 1 iki 3 hektarų. Jiems mokestis nebūtų didelis.

Kaip paveiktų tas mokestis? Kai kurie pagaliau sužinotų, kad turi miško ir kur jis yra. Yra nemažai žmonių, kurie net nežino, kad yra miško savininkai. O jeigu žino, tai nelabai juo rūpinasi. Yra tikimybė, kad, įvedus mokestį, kažkas galbūt greičiau iškirs mišką. Bet, aišku, kiekvienas savininkas skaičiuoja naudą. Sako, kad iš smulkiųjų savininkų supirks stambieji. Kiekvienas skaičiuos ir nuspręs, kaip jam elgtis. Dauguma smulkiųjų miško savininkų neūkininkauja miške, neturi tokios patirties ir noro. Galbūt miškininkai jungsis į kooperatyvus, bendrai vykdys veiklą ir gaus pelno. Abejočiau, kad visi puls pardavinėti savo mišką.

Nėra aišku, kaip tas mokestis bus skaičiuojamas ir kt. Aiškinamajame rašte nurodoma, kad mokestis būtų skaičiuojamas pagal miško našumo zonas. Tarkime, jei žmogus turi ąžuolyno, jam mokestis būtų nereikšmingas, o jeigu drebulių ar juodalksnynų – būtų vien nuostolis. Į tai reikėtų atsižvelgti.