Teigiama, kad tik subalansuotas ir visavertis pašaras visiškai patenkina gyvulio poreikius. „Jei gyvuliai bus šeriami nesubalansuotais pašarais, rezultatai bus prasti: sutriks medžiagų apykaita, sumažės svoris, o pienininkystės ūkiuose – primilžiai. Nereikia manyti, kad jei gyvulys ėda iki soties, jis gauna visų jam reikiamų maisto medžiagų“, – sakė Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos (LŽŪKT) gyvulininkystės ekspertas Vytas Gudaitis.

Nepakankamas dėmesys

Pasak V.Gudaičio, mūsų šalies stambiuosiuose ir smulkiuosiuose ūkiuose vis dar skiriamas nepakankamas dėmesys žoliniams pašarams.

„Neretai nuvažiavus pas ūkininką į fermą ir išvydus, ką gyvuliai ėda, gali suprasti visą esmę. Pasiteiravus ir rekomendavus apžiūrėti bei išsitirti pašarus vietoje, dažniausiai sulaukiama atsakymo, jog gyvuliams bus sušeriama tai, ką ūkininkai turi“, – gyvenimišką pavyzdį pateikė LŽŪKT gyvulininkystės ekspertas ir pridūrė, kad būtent nežinojimas ir sukelia didžiausių problemų ruošiant kokybiškus pašarus.

V.Gudaitis akcentavo, kad žolinių pašarų kokybę lemia daugelis veiksnių. Tai ir žolynų botaninė sudėtis, jų tręšimas, šienavimo laikas, pasirinktas žolės konservavimo būdas ir tinkamas jo atlikimas. Žolės sukaupia beveik visų gyvuliams reikalingų maisto medžiagų ir daugelį mineralinių medžiagų. Kiek žolės jų sukaups, priklauso nuo augalų genotipo, meteorologinių sąlygų augalų augimo ir vystymosi metu, maisto medžiagų kiekio dirvožemyje, tręšimo, žolyno amžiaus, šienavimo laiko, netgi paros laiko ir kitų veiksnių.

V.Gudaitis: „Lankydamasis ūkiuose akcentuoju, kad pati maistingiausia žolė yra ta, kuri yra nupjauta iki gegužės 25 dienos.“

Maistingiausia žolė

„Lankydamasis ūkiuose akcentuoju, kad pati maistingiausia žolė yra ta, kuri yra nupjauta iki gegužės 25 dienos. Tačiau, kartais ir esant palankioms meteorologinėms sąlygoms žolė ūkiuose auginama iki Antaninių ir dar ilgiau. Koks iš tokios žolės bus pašaras? Jame nebus nei energijos, nei baltymų, nei kitų maisto medžiagų“, – pabrėžė LŽŪKT gyvulininkystės ekspertas.

V.Gudaitis teigė, kad didelę įtaką žolių kokybei ir maistingumui turi jų vegetacijos tarpsnis. Žolėms augant, mažėja baltymų, riebalų, karotino. Taip pat mažėja ir mineralinių medžiagų: fosforo, kalio, kalcio, magnio ir kt., nes jų kiekis žolėms bręstant kinta. Todėl peraugusios žolės maisto ir mineralinių medžiagų fiziologiškai gyvulių organizmui nepakanka. Beje, peraugusioje žolėje yra daug ląstelienos. Todėl tokį pašarą gyvuliai virškina ilgai: apie 30–40 valandų, o pašarą, pagamintą iš jaunos žolės – dvigubai trumpiau. Pastebėta, kad iš peraugusios žolės pagamintu pašaru šeriami gyvuliai būna mažiau produktyvūs.

Kiekviena diena brangi

Mokslininkų atliktais tyrimais nustatyta, kad žolėms peržydėjus žaliųjų baltymų lieka 2,7 karto mažiau nei bamblėjimo fazės žolėje, taip pat gerokai sumažėja riebalų bei karotino. Karotino peržydėjusiose varpinėse žolėse sumažėja net 8 ir daugiau kartų. Karotinas yra labai svarbus pievų žolės kokybės rodiklis, todėl, trūkstant jo, gyvulių produktyvumas suprastėja, jie būna nevaisingi arba veda silpną prieauglį.

Ankštinių žolių maistingumas vegetacijos metu kinta mažiau. Žaliųjų baltymų vegetacijos metu (peržydėjus) sumažėja vidutiniškai 1,6 karto, riebalų – 1,4, o karotino – 3,5 karto. Jei gyvuliai yra šeriami pašarais, paruoštais iš peržydėjusių žolynų, ūkininkai neturėti tikėtis gero gyvulių sveikatingumo ar pieno rodiklių.

„Be abejonės, pasitaiko metų, kai, atėjus optimaliam šienapjūtės metui, to daryti neįmanoma dėl nepalankių orų. Todėl noriu priminti, kad kiekvieną dieną baltymų kiekis žolėse mažėja 0,2 procento. Taigi per penkias pradelstas dienas netenkama 1 proc. baltymų“, – akcentavo V.Gudaitis.

Pašnekovas pastebi, kad tinkamo gyvulių šėrimo raciono sudarymas – nelengva užduotis ūkininkams. Bet pašarų analizės duomenys gali ją palengvinti. Tuo tikslu pašarus būtina tirti.

Gyvuliai ūkiuose turi būti šeriami subalansuotais pašarais. Bendrovės nuotr.

Svarbiausi – žoliniai pašarai

LŽŪKT gyvulininkystės ekspertas neretai pastebi, kad ūkiuose žolynai atrodo prastai, juose vyrauja kiaulpienės – menkavertės žolės. Tinkamai prižiūrimuose žolynuose kiaulpienės neturėtų sudaryti daugiau kaip 5 procentų visų žolių. Jei žolynus užkariauja kiaulpienės, padėti gali tankus antsėlis iš vikių ir avižų.

„Atnaujinant pievas arba įsėjant naujas ganyklas, žolių sėklų mišiniai turėtų būti sudaryti iš 60 proc. varpinių ir 40 proc. ankštinių augalų“, – tvirtino V.Gudaitis.

Svarbiausi pašarai galvijams, anot pašnekovo, yra žoliniai pašarai. Geriausiai silosuojasi varpinių augalų žolė, nes joje daug vandenyje tirpių angliavandenių. Ankštinės žolės dėl ląstelienos bei cukraus stygiaus silosuojasi sunkiau. Gera siloso kokybė gaunama, kai pašaro angliavandeniai paverčiami organinėmis pieno, acto rūgštimis.

LŽŪKT gyvulininkystės ekspertas sakė, kad gyvuliams pagrindinių geros kokybės pašarų reikia skirti tiek, kiek jie gali suėsti. Jeigu racione nėra koncentratų, maksimalus pagrindinių pašarų raciono sausųjų medžiagų (SM ) kiekis yra 2,5 proc. nuo gyvulio masės. Pavyzdžiui, 600 kg sverianti karvė gali suėsti 15 kg SM pagrindinių pašarų (600 × 2,5 : 100 = 15). Kai karvėms skiriama pakankamai koncentratų, stambiųjų pašarų SM jos gali suėsti tiktai 1,8 proc. nuo savo svorio.

Energijos šaltinis

Stambieji pašarai – struktūrinės žaliosios ląstelienos šaltinis. „Prieskrandžio mikroorganizmai, priklausomai nuo žolių vegetacinės fazės, iki lakiųjų riebalų rūgščių suskaido nuo 30 iki 50 proc. žaliosios ląstelienos. Lakiosios riebalų rūgštys yra pagrindinis energijos šaltinis galvijams. Iš jų karvės gauna apie 60–80 proc. energijos“, – pabrėžė V.Gudaitis .

Jis akcentavo, kad struktūrinė žalioji ląsteliena būtina virškinamojo trakto veiklai. Racione trūkstant žaliosios ląstelienos, sutrinka gromuliavimas ir visų raciono frakcijų virškinimas. Žaliosios ląstelienos karvė turi gauti apie 0,4 proc. nuo savo kūno masės. Raciono sausosiose medžiagose turi būti 18–21 proc. rūgščioje terpėje netirpios ląstelienos (ADF) ir 32–38 proc. neutraliame tirpale netirpios ląstelienos (NDF). Apie 75 proc. ADF karvės turi gauti su stambiaisiais pašarais.

Gyvuliai gerai pasisavina tik neperaugusių augalų žaliąją ląstelieną. Iš peraugusios žolės paruoštų pašarų karvės blogai pasisavina ne tik žaliąją ląstelieną, bet ir kitas raciono maisto medžiagas.