Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Lietuvą pamėgo sausros. Kaip prie jų prisitaikysime?

Ir vėl sausas pavasaris. Nors lietutis šiek tiek papurškė, tačiau tiek neužtenka. O daugelyje rajonų žemdirbiai lietaus laukia jau mėnesį. Uogų ir daržovių augintojai jau baigia susitaikyti su būtinybe plotus laistyti papildomai, o štai užsiimantiems augalininkyste ir pienininkyste galimybių nors šiek tiek kompensuoti drėgmės trūkumą daug sunkiau.  Puikiai peržiemoję žiemkenčiai greitai pradės jausti drėgmės stygių. Vienas kitas ūkininkas net pabandė laistyti žieminius kviečius.  Kiti į drėgmės kompensavimo formulę įtraukia įvairesnę sėjomainą, sausrai atsparesnius augalus ar veisles.  Šia tema pakalbinome šalyje žinomą specialistą LSMU Praktinio mokymo ir bandymų centro direktorių dr. Sigitą Japertą bei trijų pieno gamyba užsiimančių ūkių vadovus: Alvydą Miliūną, Vilių Viskontą ir Kastytį Krištolaitį.

Vertingi mokslininko patarimai

Dr. Sigitas Japertas, LSMU Praktinio mokymo ir bandymų centro  direktorius: „Duomenys rodo, kad šių metų pavasaris sausesnis nei pernykštis. Pernai ūkininkai turėjo palyginti gerą pirmąją žolę, šįmet pirmosios žolės bus gerokai mažiau.

Ką galėčiau pasiūlyti šįmet? Orientuotis į kukurūzų siloso gamybą. Kol terminai leidžia.  Kodėl? Kukurūzams drėgmės reikia dygstant, o vėliau jis ne toks reiklus vandeniui. Kukurūzai karvėms – vienas iš pagrindinių pašarų, kuriais yra balansuojami jų mitybos racionai. Pagrindinis pašaras – žolės silosas šienainis ir kukurūzų silosas, santykis gali būti 50:50. Šįmet šį santykį galima pakeisti net iki 20:80. Juk pagrindinis tikslas –  patenkinti karvučių fiziologinius poreikius, aprūpinti pagrindiniais pašarais.

Kokie patarimai tolimesnei ateičiai?  Iš pagrindinio pašaro reikėtų orientuotis į žolynus, kuriuose vyrautų liucerna. Ji atspari drėgmės trūkumui – jos šaknys gali siekti net iki 45 – 50 cm ir net gali pasiekti gruntinį vandenį. Lietuvoje yra daug firmų, kurios prekiauja sėklomis ir siūlo įvairių žolių mišinių šienavimui ir žolių silosui gaminti ir juose liucerna sudaro net 50-70 proc. Jeigu ūkininkas karvučių mitybai augina kukurūzų silosą, siūlyčiau auginti vien liucerną. Tai puikus pašaras. Kukurūzai turi daug energijos, bet mažai baltymų, o liucerna – turi net 22-24 proc. baltymų, žinoma, jeigu optimaliu laiku nušienaujama. Net vidutinio derlingumo žemėje liucerną galima pjauti net 4-5 kartus per sezoną.

Kitas siūlymas – auginti vienmečių žolių mišinius ar vienmečių grūdinių kultūrų mišinius, pavyzdžiui, vikių-avižų, avižų-žirnių,  avižų-peliuškų mišinius ir auginti ne kūlimui – prireikus juos šienauti ir pasidaryti siloso šėrimui tvartiniu laikotarpiu.

Yra ir kitų galimybių. Pavyzdžiui, pastaraisiais metais mažiau auginama nendrinių dryžučių. Kai kas auga. Esu atlikęs tyrimus, tai labai gera žolė, sukaupianti daug baltymų ir yra daug masės. Ir nereikli dirvožemiui bei išgyvena sausros laiką. Ši žolė greitai auga, todėl labai svarbu tinkamu laiku šienauti, kitaip sumedės ir sumažės maistinė vertė.

Lietuvoje sėkmingai galėtume auginti ir sausrai atsparesnes vokiškas ir ne tik vokiškas kukurūzų veisles. Atkreipiu ūkininkų dėmesį į tai, kad dabar veislės kuriamos auginti grūdams arba gaminti silosui. Skirtumas labai didelis. Pirmosiose veislėse 70 proc. maisto medžiagų yra grūduose ir tik 30 proc. maisto medžiagų yra stiebe, o veislėse, skirtose gaminti silosą yra kitaip – visas augalas naudingas mitybai. Taigi jeigu grūdinius kukurūzus naudosite silosui gaminti, tai karvutės tokį pašarą sunkiau virškins.

Nereikėtų pamiršti ir biologinių trąšų su mikroorganizmais, kurios teikia naudą ne tik augalui, bet ir dirvožemiui: aprūpina augalus maistinėmis medžiagomis bei energija, stimuliuoja augalų augimą, apsaugo augalus nuo streso, karščio, šalčio, vandens trūkumo, nes padeda palaikyti drėgmę. Naudojant tokias trąšas augalas geriau įsišaknija, tampa atsparesnis ligoms.

Patirtis – ankstinti sėją

Alvydas Miliūnas, Kubilių žemės ūkio bendrovės (Šakių r.) vadovas: „Pievos tarsi sustingo, žolė neauga. Reikia drėgmės ir žiemkenčiams, nes augalai negali įsisavinti azoto trąšų.

Visiems tai svarbu. Užsiimantys augalininkyste gali prarasti dalį derliaus. Tačiau mums, užsiimantiems pieno gamyba, yra dar daugiau galvos skausmo, juk turime pasiruošti pašarų ne kiek pavyks, o tiek, kiek reikia ir kuo geresnės kokybės.

Kokių veiksmų imamės? Nuo praėjusių metų daugiau pradėjome auginti liucernos. Ir nesigailime. Praėjusiais metais pasisekė su kukurūzais, laiku gavome šiek tiek lietaus, todėl užauginome rekordinį derlių. Kaip bus šįmet? Dar anksti prognozuoti. Bendra išvada klimatui šylant – ankstinti sėjos laiką.

Pakeisti augalų veisles? Bandome auginti vokiškų veislių kukurūzus, jie lyg ir skirti augti ekstremaliomis drėgmės sąlygomis, bet dar ne laikas daryti išvadas. Palaukime šių ar kitų metų derliaus. Tačiau labai daug tikėtis neverta. Nebent ateityje – keisti kai kurias kultūras, jeigu nebus kitos išeities.

Kai kurie ūkiai laisto žiemines kultūras? Nebent nedidelius plotus, ir jeigu turi pakankamai tvenkinių. Šiuo metu vandens kanalai, upeliai silpnoki, be to būtų sunku gauti leidimą. Be to, reikia skaičiuoti. Kai kurie dar prisimename, kad sovietiniais laikais šiek tiek laukų buvo laistoma vandeniu iš artezinių gręžinių. Ar ateityje prie to įmanoma sugrįžti? Įmanoma, juk yra posakis: „Niekada nesakyk niekada“.  Nebūtinai iš artezinių gręžinių, toliau matantys žmonės pasvarsto, kaip panaudoti melioracijos sistemas, kad ne visas vanduo išbėgtų į upelius bei kanalus. Žinoma, įgyvendinti tokį sumanymą labai brangiai kainuotų. Tačiau jeigu klimato atšilimas žengs taip pat sparčiai, kaip žengė iki šiol, tai ir šis variantas svarstytinas. Kitaip juk bus sudėtinga, o tolimoje ateityje gal net neįmanoma, užsiimti žemės ūkiu. Tačiau tokio projekto joks ūkis savarankiškai nebus pajėgus įgyvendinti. Teko lankytis Olandijoje, kur drėkinimo sistemos veikia, jos įrengtos  valstybės lėšomis“.

Klimatas šyla, bet vasara – trumpa

Vilius Viskontas, žemės ūkio bendrovės „Lytagra“ (Kauno r.) direktorius: „Klimato atšilimas verčia ieškoti įvairių galimybių. Jeigu dar dvi savaites nesulauksime lietaus, tai pasekmės gali būti labai skaudžios. Ir nieko čia greitai nepakeisi. Tolimesnė ateitis? Gal ir verta galvoti apie įvairesnes augalų veisles.

Laistymas? Suprantu, kad užsiimant daržininkyste apie tai realu kalbėti, bet augalininkystės ūkyje, ar pienininkams ruošiant pašarus – kiti skaičiavimai. Kita vertus, nors klimatas šyla, tačiau vasara palyginti trumpa – ilgesnės vegetacijos augalų dar negalime auginti, pavyzdžiui, negalime auginti vėliau bręstančių ir gerokai derlingesnių kukurūzų veislių. Taigi klausimų daugiau nei atsakymų.

Štai siūlo naudotis pasėlių draudimu. Skaičiavome, bet per brangu.

Darome, ką galime, pavyzdžiui, kas tris metus atnaujiname pievas. Dar nebuvo metų, kad pritrūktume žolinių pašarų“.

Sėja: kuo anksčiau ir kuo greičiau

Kastytis Krištolaitis, Lukšių žemės ūkio bendrovės (Šakių r.) vadovas: „Beveik visą mėnesį nesulaukiame lietaus. Jeigu kalbėtume apie žolynus, tai pirmosios žolės šienapjūtei ko gero jau neturėsime tokios, kokia galėtų būti. Apie javų pasėlius kalbėti dar per anksti.

Ką galėtume patys padaryti? Daug nesugalvosi, juo labiau, kad ir mokslininkai nelabai turi ką patarti. Tačiau akivaizdu, kad reikia bandyti kuo anksčiau sėti – taip išsaugoti ir pasinaudoti pavasarine drėgme. Reikia pasirinkti optimalų žemės dirbimo gylį, svarbu neišgarinti drėgmės iš gilesnių dirvožemio sluoksnių. Šakių rajone šia prasme negalime labai skųstis – vyrauja sunkūs dirvožemiai, molinga žemė, taigi jeigu paviršių teisingai įdirbsi, tai drėgmės taip greitai neišgarinsi. O šiaip, dirbame visiems įprastais padargais, ta pačia technika. O ji labai svarbi, prireikus kuo anksčiau ir kuo greičiau atlikti sėjos darbus. Sutaupytas sėjos laikas, tos 2-3 dienos, tikrai labai daug lemia. Tai ne šiaip žodžiai – galime patys palyginti laukus, kuriuose atlikome darbus 3 dienom anksčiau. Skirtumas akivaizdus.

Drėkinimo sistemos? Šakių rajone tokių nebuvo ir sovietiniais laikais. Ar atsipirktų kitur? Neįsivaizduoju, nes įsirengti tokias sistemas kainuotų labai brangiai. Juo labiau, kad plotai dideli, o ir dalis žemės yra nuomojama – kaip susitarti su jos savininkais? Realiau pasvarstyti apie drenažo sistemų tobulinimą, vadinamųjų drenažo slenksčių įrengimą. Girdėjau apie tokius projektus. Tačiau bet kokiu atveju, tai atlikti būtų neįmanoma be valstybės finansinės pagalbos.

Keisti augalų veisles? Abejoju. Nelabai ir norime, juk atsirastų jų sandėliavimo problemų“.

Rekomenduojami video