Daugiau nei pusę išaugintų grūdų eksportuojančiai Lietuvai kyla grėsmė prarasti ši statusą, jeigu nebus skiriama deramo dėmesio dirvoms. Intensyvus javų auginimas ir gausus cheminių priemonių, mineralinių trąšų naudojimas nualino dirvožemius. Dar prastesnė situacija susiklostė tuose kraštuose, kur dirvožemiai iš prigimties rūgštūs. Juos būtina kalkinti, tačiau granuliuotos kalkės nederlingų kraštų ūkininkams sunkiai įperkamos, o pigesnėms miltinės struktūros kalkėms išbarstyti jie neranda technikos.

Atsidūrė aklavietėje

Ūkininkai valdžią dažnai atakuoja dėl sumenkusio melioracijos finansavimo, tačiau mažai kalba apie dirvožemio būklę, dėl kurios taip pat prastėja sąlygos žemdirbystei.

Rūgščios dirvos – Rokiškio krašto žemdirbių galvos skausmas. Ūkininkas Vytautas Šlikas skundėsi, kad nederlingose žemėse daug sunkiau ūkininkauti. „Rūgščioje dirvoje mokslininkai siūlo auginti spanguoles ir šilauoges. Pasėjęs avižas ir kvietrugius gausi menką derlių, net jeigu pasėlius gerai patręši. Tokią žemę būtinai reikia kalkinti“, – sakė rokiškėnas.

Buvęs ilgametis Rokiškio rajono ūkininkų lyderis dabar rūpinasi, kad šio krašto žemdirbiai palankiausiu būdu galėtų pakalkinti rūgščias dirvas. Lenkai gamina granuliuotas kalkes, kurias galima išbarstyti trąšų barstomąja, tačiau ši lenkiška produkcija ūkininkams per brangi – kainuoja 145 eurus už toną. Rokiškėnams geriau tiktų miltinės struktūros kalkės, gaminamos Baltarusijoje, Vitebsko mieste esančioje gamykloje.

„Mums tinkamiausios ir pigiausios būtų baltarusiškos kalkės. Iki sienos toną atvežtų už 25 eurus, bet kaip mums jas paskleisti dirvoje? Trąšų barstytuvas sukelia tokį dulkių debesį, kad reikia slėptis skafandre. Sovietiniais metais kalkių miltus išbarstydavo cementvežiai“, – aiškino ūkininkas.

Nenašiose ir rūgščiose žemėse ūkininkaujantys žemdirbiai atsidūrė aklavietėje – granuliuotos kalkės jiems sunkiai įperkamos, o pigesnėms miltinėms kalkėms išbarstyti jie neranda tinkamos technikos. „Nekalkintose dirvose ūkininkauti nebegalime. Lenkiškų granuliuotų kalkių neįpirksime, o pigesnius kalkių miltus neturime kuo išbarstyti. Gal Lietuvoje kokį kalkių granuliatorių galima būtų įrengti?“ – klausė išeities ieškantis V.Šlikas.

V. Šlikas

Ieško pigesnių medžiagų

Priemonių rūgščioms dirvoms neutralizuoti priversta ieškoti ir Rokiškio rajono Lašų žemės ūkio bendrovė. Anot jos vadovo Zenono Akramavičiaus, bendrovės dirbamų laukų tyrimai rodo, kad dirvožemiai dabar sparčiau rūgštėja. „Dirvas rūgština kai kurios trąšos, pavyzdžiui, amonio sulfatas. Prisideda rūgštūs lietūs, tad dirvožemiu reikia labiau rūpintis“, – sakė pašnekovas.

Lašų žemės ūkio bendrovė rūgščias dirvas pagerinti planuoja žlaugtais – Obelių spirito gamyklos atliekomis, gautomis iš rugių ir kvietrugių gaminant etilo alkoholį, o vėliau – biodujas. Ūkininkai teigė, kad šios atliekos yra vertingos trąšos, jos ypač tinka rūgščioms dirvoms.

„Šios trąšos šiek tiek neutralizuoja dirvų rūgštumą, be to, jos turi natrio, kalio, fosforo ir kitų medžiagų, tad patręšia augalus. Jas naudodami per keletą metų galbūt ir atkursime normalų rūgštingumą“, – kalbėjo Z.Akramavičius.

Vis dėlto, anot rokiškėno, kalkinimas yra efektyvesnis būdas dirvų rūgštingumui normalizuoti. Be to, greičiau pasiekiama rezultatų. „Kartą ar du tinkamai pakalkinęs, dešimt metų gali būti ramus. Tačiau kalkinimas yra brangus, todėl ieškome pigesnių priemonių“, – sakė bendrovės vadovas.

Z. Akramavičius

Uždelsto veikimo bomba

Anot Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) Šilutės skyriaus pirmininko Kęstučio Andrijausko, sparčiai rūgštėjančios dirvos – uždelsto veikimo bomba. Ūkininkai stengiasi išauginti kuo daugiau grūdų ir juos eksportuoti, o apie tai, kas bus ateityje, susimąsto ne visi.

Gausėjantis derlius turi savo kainą. Daugiau derliaus į aruodus – daugiau mineralinių trąšų ir cheminių augalų apsaugos priemonių į dirvas. Dėl tokios intensyvios žemdirbystės jos rūgštėja, dirvose mažėja organinės medžiagos. Taigi prastėja dirvožemio struktūra. Tam įtakos turi ir klimato pokyčiai, taip pat ir tai, kad mūsų šalyje traukiasi gyvulininkystės sektorius, mažiau naudojama organinių trąšų. Mokslininkai perspėja, kad jau einama dykumėjimo link.

K.Andrijauskas mena laikus, kai šalies dirvų būkle rūpinosi valstybė, skirdama lėšų rūgščioms dirvoms kalkinti. Nuo 1991 m. kalkinimo darbų apimtys ėmė mažėti. Po kelerių metų valstybė lėšų tam iš viso nebeskyrė. Dabar tai – pačių žemdirbių rūpestis.

„Šiandien jau galima kelti klausimą, kas svarbiau: melioracija ar dirvų kalkinimas. Apie dirvožemio būklę beveik nediskutuojama. Žemdirbiai kalba tik apie paramą melioracijai, nes nujaučia valdžios atsakymą, kad kalkinimui pinigų nebus“, – sakė LŪS Šilutės skyriaus vadovas.

Anot jo, daugiau pajamų gaunantys ūkininkai perka kalkes, dolomitmilčius ir kitas medžiagas dirvų rūgštingumui mažinti. Tačiau toli gražu ne visi kalkina dirvožemius, nes pritrūksta tam lėšų. Dar daugiau rūpesčių tiems ūkininkams, kurie dirba iš prigimties rūgščiose žemėse. Čia prasčiau auga javai, todėl ir žemdirbių pajamos mažesnės. Šilutės krašto dirvos yra bene rūgščiausios Lietuvoje.

„Dirvožemio tyrimai, kalkinimas yra brangūs procesai. Neužtenka rūgščias dirvas truputį pakalkinti, reikia pirkti nemažai tonų. Grūdų augintojų pajamos pastaraisiais metais mažėja, o stengiamasi investuoti į geresnę techniką, padargus, o dirvožemiui gerinti pinigų nelieka“, – aiškino K.Andrijauskas.

Kai kurie ūkininkai neturi ir stimulo rūpintis dirvožemio būkle. Nemažai jų žemę nuomoja, todėl nėra tikri, ar žemės savininkai nesumanys jos kam nors kitam išnuomoti ar parduoti.

Aliuminio aptiko piene

Anot Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) Vėžaičių filialo mokslininkės Reginos Repšienės, mūsų šalyje rūgščių dirvožemių plotai artėja prie lygio, kuris buvo prieš pradedant juos intensyviai kalkinti (1963 m.). Patys rūgščiausi dirvožemiai yra Vakarų Lietuvoje, taip pat rūgštūs ir pietrytinėje bei rytinėje šalies dalyse.

„Lietuva nedidelė, bet dirvožemiai labai skirtingi. Tai lemia jų kilmė. Vakarų dalyje karbonatingasis sluoksnis yra labai giliai – nuo pusantro iki trijų metrų gylyje, todėl dirvožemiai yra rūgštūs. O Vidurio Lietuvoje, kur karbonatingi dirvožemiai išeina į paviršių, žemės yra derlingos“, – aiškino mokslininkė.

Rūgštūs dirvožemiai tampa netinkami kviečiams, miežiams, rapsams, raudoniesiems dobilams, žirniams ir daugeliui daržovių auginti. „Tyrimais nustatyta, kad jeigu pH yra mažiau kaip 5,5, būtina kalkinti. Šalyje yra ir dar rūgštesnių dirvų, kurių pH sudaro 4,2. Tokiame dirvožemyje atsiranda judrusis aliuminis, kuris yra labai toksiškas augalams. Tokiomis sąlygomis augalui sunku išdygti ir įsitvirtinti“, – pasakojo dr. R.Repšienė.

Anot pašnekovės, dirvos degraduoja dėl gausiai naudojamų cheminių augalų apsaugos priemonių, mineralinių trąšų. O kur dar rūgštaus lietaus įtaka, kuri kol kas dar deramai nėra įvertinta.

„Bėda ta, kad judrusis aliuminis pereina į augalus, jo randama maisto produktuose. Anglijoje aliuminio buvo aptikta karvių piene. Tai didžiulė problema, kuri keliama valstybiniu lygiu“, – pabrėžė LAMMC Vėžaičių filialo mokslininkė.

Būtina įterpti į dirvą

Pasak dr. R.Repšienės, kiek kalkinti dirvas, priklauso nuo dirvožemio granuliometrinės sudėties, jo parūgštėjimo laipsnio, kalcio išsiplovimo greičio, nuo auginamų augalų, tręšimo ir kitų priežasčių

Greičiausiai dirvožemį neutralizuoja dulkios frakcijos kalkinės medžiagos, bet jos veikia trumpiau. Lėčiau veikia granuliuotos kalkės. Tokios plačiai naudojamos Europos šalyse. Granuliuotas kalkines medžiagas galima išberti visais išcentrinio tipo trąšų barstytuvais.

Reikia teisinės apsaugos

Prof. habil. dr. Gediminas Staugaitis, LAMMC Agrocheminių tyrimų laboratorijos direktorius

Aišku, jeigu nieko nedarysime arba prastai darysime, dirvožemiai gali virsti dykyne. Nekalkinant natūraliai rūgščių dirvožemių, jie, žinoma, rūgštėja. Baigėsi kalkių atsargos, kurios į dirvas buvo išpiltos praėjusio šimtmečio aštuntajame devintajame dešimtmetyje. Tada tuo rūpinosi valstybė. Dabar iš laukų vežame grūdus, šiaudus, dirvoms negrąžiname pakankamai organinių medžiagų, beriame tik mineralines trąšas. Derlių bandoma „išplėšti“ ir eroduojamose plotuose. Dirvoms įtakos turi ir rūgštūs lietūs.

Siekiant užtikrinti ateičiai dirvožemių tvarumą reikia sukurti teisinę dirvožemio apsaugą. Vakarų Europos šalyse egzistuoja tokia apsauga, o Lietuvoje dirvožemio įstatymo vis dar nėra. Jis buvo rengiamas, tačiau užbaigti nepavyko. Problema ta, kad toks įstatymas turi aprėpti daug sričių, suderinti įvairius interesus. Vienas iš dirvožemio įstatymo iniciatorių buvo dabartinis Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis.