Lietuvos ūkininkų, triūsiančių pasienyje su Lenkija, sąsajos su vos už keleto kilometrų ūkininkaujančiais gretimos valstybės ūkininkais tampa vis tampresnės – Lenkijos ūkininkai dirba žemes Kalvarijos, Lazdijų ar Vilkaviškio rajonuose, o mūsų šalies ūkininkai vis dažniau tampa žaliavos tiekėjais jiems,  parduodami ne tik pieną, gyvulius, bet net ir paruoštus pašarus, grūdus. O ir savo poreikius jie taip pat vis dažniau tenkina kaimyninėje šalyje. Ir tvirtina, kad Lenkijoje sąlygos žemdirbiams kur kas palankesnės, tuo tarpu Lietuvoje nuo dirbančiųjų žemę bandoma nunerti „devynias skūras“.

Pigesnės paslaugos

Ūkininkas Artūras Matusevičius iš Dzūkijos „Valstiečių laikraščiui“ pasakojo, kad Lietuvoje jau beveik neperka kasdienių prekių, net ir tai, ko gali prireikti ūkyje, įsigyja kaimyninėje Lenkijoje. Taip elgtis verčia Lietuvoje mažėjančios žemės ūkio produkcijos supirkimo kainos ir nuolat brangstančios prekės ir paslaugos.

Nuo Matusevičių šeimos ūkio iki Lenkijos teritorijos – vos 500 metrų. „Man iki Seinų „Biedronkos“ 17 kilometrų, o Lietuvoje arčiausiai būtų Lazdijai – už 9 kilometrų. Nors Lazdijai arčiau, tačiau ne tai lemia pasirinkimą, o kiek pinigų tenka išleisti pirkiniams“, -tvirtino ūkininkas.

Dažnai viešėdamas kaimyninėje šalyje, jis pabendrauja ir su lenkų ūkininkais. Dag jų pažįsta, mat beveik visi jie – lietuvių tautybės. Bendraudamas daug ir sužinai. Štai iš gretimos valstybės ūkininkų girdėdavo, kad net ir dirvožemio tyrimai pas juos kainuoja pigiau nei Lietuvoje. Todėl šiemet jam kilo idėja pačiam patikrinti tokias kalbas.

A.Matusevičius savo tėčio vardu registruoto ūkio dirvožemio mėginius nusprendė tirti Balstogėje (Lenkija) veikiančioje akredituotoje laboratorijoje. Tai padarė tarpininkaujant Aradnikų (Lenkija) konsultavimo tarnybai, kuri pagelbsti ir iškilus neaiškumams dėl žemės plotų deklaracijų. Taip pat siūlė pagelbėti tvarkant ūkio buhalterinę apskaitą, tačiau šios paslaugos ūkininkas kol kas atsisakė.

A.Matusevičius Lenkijos tyrėjams pateikė 5 dirvožemio mėginius ir jau gavo tyrimų atsakymus. Ši paslauga kainavo 76 zlotus (17,8 euro). Ūkininkas labai patenkintas, kad Balstogės laboratorija už kalcio, magnio kiekio dirvožemyje bei kitus tyrimus paprašė tiek nedaug. A.Matusevičiaus skaičiavimu, Lietuvos laboratorijoje už 5 mėginių ištyrimą būtų tekę pakloti ir 55–57 eurus, nes dirvožemio tyrimai nėra pigūs – vieno mėginio ištyrimas esą kainuoja apie 11 eurų.

„Lenkijos specialistų atliktų dirvožemio tyrimų tikslumu neabejoju, nes tai atliko akredituota laboratorija, aptarnaujanti visą regioną“, – tikino ūkininkas.

Roberto Patronaičio nuotr.

Abipusė nauda

Pasienio su Lenkija – Kalvarijos, Lazdijų – ūkininkai pastebi, jog gretimuose privačiuose žemės sklypuose vis dažniau šeimininkauja kaimyninės Lenkijos ūkininkai. Žemių nuomotojams jie yra „pelningesni“ – šie gauna ne tik pinigus už nuomą, bet ir mūsų valstybės skiriamas tiesiogines išmokas, nors patys nei žolę pjauna, nei javus sėja.

Nauda ir Lenkijos ūkininkams – jie tiesiogines išmokas gauna priklausomai nuo parduodamos produkcijos kiekio, o ne nuo dirbamos žemės plotų, kaip Lietuvoje. Todėl ir naudojasi galimybėmis savo ūkininkavimo sferą išplėsti į Lietuvą – turėdami vos keletą hektarų žemės, laiko 100 karvių.

„Aplink mus visur lenkai paėmę, visur, kur tik žemė laisva, dirba jie. Aš dažnai matau juos, bendraujam“, – teigė A.Matusevičius, neslėpdamas, kad iš tokio bendravimo yra ir naudos. Štai pernai bei dar ankstesniais metais jis buvo priruošęs daugiau pašarų, nei jam reikėjo. Šiemet šį perteklių itin pelningai pardavė Lenkijos ūkininkams.

„Praėjusiais metais jiems prastai užaugo javai, tai šiaudų rulonų ne ką prisuko. Jau pernai, matydami, jog turiu daug šiaudų, prašė parduoti, siūlydami mokėti po 20 zlotų (4,67 euro) už vieną ruloną. Bet aš dar palaukiau ir šiemet pavasarį už ruloną jau siūlė po 70 zlotų (16,35 euro)“, – atviravo ūkininkas, neslėpdamas, jog taip pelningai pavyko parduoti daugiau kaip 200 rulonų pernykščių bei užpernykščių šiaudų.

Nuolat bendraudamas su greta ūkininkaujančiais Lenkijos ūkininkais A.Matusevičius pastebi, kad šie tvarkosi kiek kitaip, nei įprasta Lietuvoje – jie pavasario darbus užbaigia, kai lietuvis dar tik pradeda. „Jų ūkininkavimo būdas visai kitoks – pavasarį labai skuba pasėti. Šiemet sėjo dar kovo mėnesį. Kai tuo tarpu aš stengiausi laukus apsėti iki Velykų. Tad kai šiemet aš vasarinius dar tik sėjau, jų vasariniai javai jau buvo sudygę“, – pasakojo A.Matusevičius, neslėpdamas, kad taip spėriai suktis, kaip gretimos valstybės ūkininkai, jis net ir norėdamas negalėtų – neturi tokių pajėgumų.

A.Matusevičiaus teigimu, Lenkijos verslininkai kiek įmanydami stengiasi išnaudoti palankias aplinkybes, kai Lietuvos ūkininkai vis dažniau dairosi po jų šalį. Todėl greta buvusios Aradnikų muitinės teritorijos pasistatė sandėlį-parduotuvę, kur prekiauja įvairiais žemės ūkyje reikalingais reikmenimis, trąšomis. Jų kainos žymiai mažesnės nei Lietuvoje ir, anot ūkininko, beveik nėra abejonių, kad prekės orientuotos į pirkėją iš Lietuvos.

„Man iš ten parsivežti, pavyzdžiui, trąšų, tik 10 kilometrų kelio. Ir arti, ir patogu“, – pasakojo A.Matusevičius, pastebėdamas, jog tokių parduotuvių, kurios orientuotos į pirkėją iš Lietuvos, netoli buvusio pasienio kontrolės punkto yra ir daugiau.

Gyvulininkystės ūkis

Lazdijų krašto ūkininkas teigė, kad jo tėčio ūkis, kuriame iš tiesų triūsia jis pats, nes tėtis jau garbingo amžiaus, vertėsi pienininkyste, tačiau pastaraisiais metais karvių bandą nuolat mažina – dabar laiko vos 5–6 melžiamas karvės. Kai turėjo didelę karvių bandą, kaimyninėje Lenkijoje pirkdavo ir įvairių vaistų bei preparatų karvėms gydyti. Bet prieš porą metų lenkai įvedė tvarką, kad vaistų galima įsigyti tik pateikus veterinaro išduotą receptą.

„Prie karvių labai daug darbo, o dabar supirkėjai tik 17 centų už litrą pieno moka. Kiek galime, pereiname prie ganiavų – laikau veršelius, kurių priežiūra reikalauja mažiau laiko ir darbo. Pas juos į ganyklą nueinu tik du kartus per savaitę“, – aiškino A.Matusevičius.

Lietuvos ūkininkas teigė, kad iki šių metų ilgą laiką lenkų supirkėjai už gyvulius, žemės ūkio produkciją mokėdavo daugiau negu Lietuvoje. Tik šiemet Lenkijoje kiek nukrito gyvulių supirkimo kainos.Todėl ūkininkai dabar tuo nepatenkinti, laukia, kada kainos stabilizuosis. Tačiau Lietuvos ūkininkus tenkina ir tokios kainos, kokias lenkai siūlo dabar. Taigi lenkų ūkininkai turi kur kas geresnes sąlygas nei lietuviai dirbti ir gyventi.

Lemia valstybės politika

Albertas Gapšys, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto ekspertas

Kiekviena šalis skirtingai sprendžia savo problemas, savo klausimus ir naudoja savo ar Europos Sąjungos skirtus piniginius resursus. Lenkija – didelė šalis ir mums lygintis su ja labai sudėtinga jau vien dėl to, kad net ir PVM taikymo skirtumai labai dideli. ES nereikalauja, kad visos šalys taikytų vienodas sąlygas. Net ir tiesioginės išmokos kiekvienai šaliai yra skirtingos.

Daug kas priklauso nuo valstybės, Žemės ūkio ministerijos vykdomos politikos, kaip jie svarbiausius klausimus ruošiasi spręsti ateityje. Mes puikiai matome, kad, pavyzdžiui, mažmeninė prekyba maisto produktais pas lenkus yra visai kitokia nei pas mus ne tik dėl PVM skirtumų, bet ir dėl kitų susidariusių sąlygų. Lietuvoje šioje plotmėje nieko nedaroma, net PVM nėra mažinamas, todėl dalies Lietuvos gyventojų pinigų atitenka lenkams, o ne Lietuvos prekybininkams.

Iš tiesų, kalbant apie žemės ūkį, yra ir daugiau skirtumų tarp Lietuvos ir Lenkijos. Sunku pasakyti, kiek tai turi įtakos mūsų šalies žemės ūkiui. Bet europinės struktūrinių fondų paramos piniginiai resursai yra panaudojami pagal mūsų valstybės nustatytus prioritetus. Jie – mūsų politinės valdžios rankose.

Patirtį reikia perimti

Alfredas Stasys Nausėda, Seimo kaimo reikalų komiteto narys

Mums nereikia važinėti po įvairias pasaulio šalis, kurios mums yra negiminingos, ir ten ieškoti mūsų problemų sprendimų. Galima daug ko pasimokyti iš mūsų kaimynės Lenkijos. Prisiminkime, kad prieš beveik 30 metų ir pas juos buvo blogai su žemės ūkiu. Dabar, deja, reikia konstatuoti, kad jie yra pažengę toliau ir mums jau reikia iš jų mokytis. Mokytis iš jų visuminio požiūrio, to, kaip jie išsaugojo mažus ūkelius, kaip išliko natūrinis ūkis. Pas mus visa tai nyksta.

Galbūt kažkada lenkams mes buvome pavyzdys, bet, deja, įvyko kaip įvyko, mes nuėjome kita linkme. Blaškomės, blaškomės ir tam blaškymuisi nematyti galo. Bet šiandien iš lenkų turime daug ko pasimokyti, ypač, kaip išsaugoti esamas ir sukurti naujas darbo vietas, kaip diferencijuoti PVM. Aš kartojau ir kartoju, kad reikia važiuoti ir pažiūrėti, kaip reikalai tvarkomi Lenkijoje. Ne tik pažiūrėti, bet gal ir nukopijuoti jų patirtį. Juk yra ne vienas pavyzdys, kaip gamintojai bėga iš Lietuvos, ir dabar žinau, jog pora įmonių iš Šilutės krašto žada iškelti savo verslą į Lenkiją.

PO NUOTR> A.Matusevičius džiaugiasi, kad pavasarį kaimyninės šalies ūkininkams jis pelningai pardavė šiaudų rulonus.