ŽŪR pirmininkas dr. Arūnas Svitojus

Apie žemės ūkio sektoriaus problemas ir galimus sprendimo būdus. Interviu su Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) pirmininku dr. Arūnu Svitojumi.

Pagrindinės šiandienos Lietuvos žemės ūkio sektoriaus problemos

Problemas ir jų gylį parodo statistiniai duomenys. Štai  2016 m., palyginus su 2010 m., daugiausia sumažėjo ( net 41,4 proc.) ūkių, kuriuos valdė nuo 35 iki 44 m. amžiaus žmonės. Taigi iš rinkos pasitraukė aktyviausi ir turėję jėgų ūkininkauti.  2003 – aisiais ūkiuose dar dirbo 545 tūkst. darbuotojų, o 2016 m. liko tik 257 tūkst., o iš viso kaimuose gyventojų sumažėjo nuo 1,134 mln. 2004 m. iki 924 tūkst. 2018 m. Ir dar mažės! Jeigu tendencijos nepakeisime, tai 2030 – aisiais kaimuose gyvens tik 800 tūkst. gyventojų.

Kodėl taip nutiko? Suprasti padėtų istorinė patirtis. Įdomu, kad prieš I Pasaulinį karą Lietuvoje 4 proc. savininkų valdė 36 proc. žemės. Šis santykis pasikeitė, kai buvo kuriama tautinė valstybė, kai buvo įvykdyta radikali žemės reforma, kai dvarų dydis buvo ribojamas iki 150 ha. Kokia padėtis šiuo metu? Deja, 3,5 proc. ūkių subjektų valdo net 50 proc. žemės ūkio paskirties žemės. Turime dirbti taip, kad šis santykis pasikeistų iš esmės.

ES tiesioginių išmokų (TI) ūkininkams vidurkis – 266 eur/ha. Tuo tarpu vidutinis Lietuvos ūkininkas 2018-aisiais tegavo 174 eur/ha. Lietuva pagal TI dydį yra trečia nuo galo visos ES mastu – mus lenkia ir Estija, ir Latvija. Kyla natūralus klausimas, kodėl mūsų ūkininkams galima mokėti ženkliai mažiau?

Derybose Europos Komisija (EK) Lietuvai pateikia mums nepriimtinus, neteisingus, pasenusius argumentus. Pavyzdžiui, jie sako, kad Lietuvos ūkininkams ženkliai padidinti TI negali, nes Lietuvoje žemės ūkio paskirties žemė yra pigesnė nei kitose ES šalyse, esą pigesnės ir žemės ūkio technikos paslaugos ir lietuviai ūkininkai samdomiems darbuotojams moka mažesnius atlyginimus nei mokami, pavyzdžiui, Vakarų Europos šalyse.

Argumentai pasenę, be to, neįvertinami visi niuansai. Pavyzdžiui, žemės ūkio technikos kaina tokia pati visoje ES rinkoje, o neretai čia, Lietuvoje, net didesnė. Be to, žemės ūkio produktų supirkimo kainos Lietuvoje yra mažesnės nei daugelyje ES šalių, todėl ūkininkai norėtų samdomiems darbuotojams mokėti didesnius atlyginimus, bet negali, nes neturi tiek lėšų, kiek turi daugiau paramos gaunančių valstybių ūkininkai. Jeigu nėra lėšų, tai ir nemoka.

O iš kur jų atsiras? Sako, reikia efektyviau dirbti. Tačiau norint didinti darbų našumą, reikia daugiau investuoti, o lėšų investicijoms nėra. Štai ir užsidaro ratas. Todėl Žemės ūkio rūmai 2018 – aisiais ir surengė net dvi tarptautines protesto akcijas Briuselyje – reikalavome, kad ES bendroji žemės ūkio politika tikrai būtų bendroji, o ne dviejų greičių.

Mes neprašome to, ko nenusipelnėme, neprašome jokių lengvatų – mes reikalaujame tik vienodų konkurencijos sąlygų. Į pagalbą pasitelkėme kaimynus lenkus, čekus, latvius, estus. Deja, Briuselyje pasigedome Lietuvoje išrinktų Europos Parlamento narių palaikymo. Tiesa, pirmoje protesto akcijoje mus palaikė EP narys Bronis Ropė, tačiau kiti parlamentarai tyli. Deja, jie aktyvumą parodo tik artėjant rinkimams į Europos Parlamentą.

Nors nuo 2004-ųjų Lietuvos žemės ūkio sektoriui Europos sąjunga ir skiria milijardines lėšas, tačiau Lietuvos ūkių skaičius per pastaruosius penkiolika metų sumažėjo perpus, o skurdo lygis kaime toliau auga. Taigi nors gauname nemenką finansavimą, ūkių skaičius Lietuvoje sparčiai menksta, o kaime gyvenantys žmonės vis labiau skursta.

Nors ES parama galėtų ir turėtų būti didesnė, tačiau ir mes patys turėtume gerokai pakoreguoti paramos teikimo tvarką, juo labiau, kad EK mums suteikia tokias teises. Kodėl turėtume pakoreguoti? Todėl, kad ES parama kasmet auga, o dirbančiųjų ir ūkių skaičius žemės ūkyje mažėja, taigi susidaro sąlygos stambiesiems, turtingiesiems ūkiams gauti dar daugiau ES paramos ir dar labiau praturtėti, o smulkiesiems ir vidutiniams ūkiams vis sunkiau rinkoje išlikti.

Deja, ES parama pasiekia ne visus ūkius, kai kurie gauna tik TI. Štai 1 proc. Lietuvos ūkių gauna net 50 proc. visos ES paramos.  Grubiai skaičiuojant per 7 metų laikotarpį vidutiniškai kiekvienas ūkis turėtų gauti po 50 tūkst. EUR paramos. Deja, iki šiol vieni yra gavę net po kelis milijonus eurų paramos, o kiti – tik supaprastintą 15 tūkst. eurų paramą, o treti – tik TI. Taigi jeigu nepakeisime tvarkos, tai socialinė atskirtis tik didės, vis daugiau kaime gyvenančių žmonių gyvens ties skurdo riba, ar net žemiau skurdo ribos.

Ar toks ES lėšų įsisavinimo būdas, kuomet didžioji dalis finansavimo atitenka mažai grupelei didžiųjų ūkininkų, yra ir kitose ES šalyse įprasta praktika?

Vakarų Europos šalyse padėtis skiriasi iš esmės. Štai Lietuvoje vidutinis ūkio dydis siekia 20 ha, tačiau manoma, kad toks ūkis neperspektyvus. Kodėl? Vakarų Europos šalyse tokio dydžio ūkiai išgyvena. Žinoma, daug neuždirbsi, tačiau jie neskursta, be to jie turi galimybių dirbti kitus darbus. Kita vertus, kaimyninėje Lenkijoje smulkūs ir vidutiniai ūkiai išgyvena. Problema, kad lietuviai vis dar vangiai imasi kooperuotis.

Kokia ES žemės ūkio politika reikalinga Lietuvai?

Nereikia išradinėti dviračio – naudokimės Austrijos, Vengrijos ir ypač kaimyninės Lenkijos patirtimi. Turime suteikti galimybes rinkoje išlikti 15-20 ha ūkiams. Tokie ūkiai yra mobilūs, gali labai greitai prisitaikyti prie pasikeitimų rinkoje.

Tačiau valstybė turi priimti politinius sprendimus. Politikams trūksta argumentų? Manau, turime aukštos kvalifikacijos mokslininkus Lietuvos agrarinės ekonomikos institute, kurie sugeba apdoroti šiais laikais ne taip lengvai surenkamą informaciją ir pateikti išvadas. Didelės dalies ką kaime praradome, to jau nesugrąžinsime, tačiau galime ir privalome išlaikyti nors dabar esančias darbo vietas.

Pirmiausia kalbu apie  paramą gyvybingiems smulkiesiems ir ypač vidutiniams ūkiams. Neleiskime jiems žlugti. Kaip tai pasiekti? Manau, tiesiausias kelias gali būti nubrėžtas dabar baigiamoje rengti Baltojoje knygoje, kurioje numatyta kaimo ir žemės ūkio ateitis iki 2030 – ųjų. Štai kodėl Žemės ūkio rūmų taryba atkakliai ragino šį dokumentą tobulinti, patys teikėme pasiūlymus. Jeigu Baltosios knygos rengėjai į mūsų pasiūlymus atsižvelgs, tai tikiuosi, kad turėsime svarbų dokumentą. Tai bus didelio darbo pradžia. Jeigu to nepadarysime, tai galime pasiekti ribą, kai prasidės negrįžtami procesai.