Augintojai raginami auginti sveiką, kokybišką, prieinamą maistą arba žaliavą tokiam maistui. Pastaruoju metu girdime, kad vartotojai nori saugaus maisto, o jį gaminant nebūtų daroma žala aplinkai.

Tai reiškia, kad augintojai turi siekti kelių tikslų: išsaugoti dirvožemio derlumą ir sveikatą, siekti maksimalaus pelningumo ir socialinio teisingumo. Daugiausiai dėmesio skiriame dirvožemiui, nes jis būtinas visiems augalams, išskyrus keletą. Dirvožemis – ne tik terpė augalų šaknims, bet ir būtinų augalams maistinių medžiagų rezervuaras. Mėgstame kalbėti apie intensyvią žemės ūkio produktų gamybą, bet dėl intensyvaus žemės naudmenų naudojimo dirvožemiui gresia erozija, maisto medžiagų praradimas, tarša pesticidų ir kitų cheminių medžiagų likučiais. Augintojai pastebi, kad per pastaruosius 30 metų dirvožemio derlumas kai kuriuose regionuose sumažėjo. Tai reiškia, kad intensyvus žemės naudojimas kai kuriais atvejais padarė negrįžtamą žalą, nes pakenkė neatsinaujinantiems ištekliams, žinoma, dėl to kentės ateinančios kartos.

Konferencijose ir seminaruose girdime kalbant apie augalų sveikatą ir priemones greitam efektui pasiekti ir dažnai ignoruojama dirvožemio kokybė. Tačiau dirvožemio kokybė – svarbiausia, nes dirvožemyje randasi augalų ligas sukeliantys patogenai, antai rapsų verticiliozės sukėlėjai dirvožemyje gali „slapstytis“ ir išlikti gyvybingi 10 metų. Pastaruoju metu pradedama daug kalbėti apie dirvožemio sveikatą, nes tik sveikame dirvožemyje gali augti sveiki augalai. Daugelis dirvožemio sveikatą palieka nuošalyje, nes ligų sukėlėjus dirvožemyje kontroliuoti sudėtinga dėl „paslėptos“ jų būsenos, ligas ant augalų kontroliuoti paprasčiau, bet tai daugiau simptomatinis problemos sprendimas, paliekant pačią problemą. Šiuo metu žemės ūkio specialistai skiria daug dėmesio tyrimams, susijusiems su ligomis, plintančiomis per dirvožemį, ir kurių kontrolei reikia rasti alternatyvių sprendimų. Pradėta daugiau dėmesio skirti mikrobiologiniams preparatams, biostimuliatoriams, vėl pradėta domėtis sėjomainomis, supaprastintu žemės dirbimu, nes šios priemonės gali padėti sumažinti ligų plitimą.

Mikrobiologiniai preparatai ir sėjomaina – pakankamai seniai žinoma žemdirbystės praktika. Jų pranašumas – dirvos struktūros ir organinių medžiagų išsaugojimas bei dirvožemio erozijos mažinimas, kuris dažnai siejamas su sėjomainos nesilaikymu. Auginant tą pačią augalų rūšį keletą metų, susiformuoja specifinės patogenų populiacijos, laikantis sėjomainos ir naudojant mikrobiologinius preparatus, galima išvengti dirvoje tam tikrus ciklus praeinančių patogenų žalingo poveikio augalams. Taikant tinkamą augalų rotaciją, galima sumažinti ligų sukėlėjų populiaciją dėl natūralių antagonistinių mikroorganizmų aktyvumo. Tai pakankamai efektyvu prieš ligų sukėlėjus, turinčius mažiau augalų savininkų, ir mažiau sėkminga prieš patogenus, turinčius daug šeimininkų arba turintiems efektyvias išgyvenimo formas.

Jau rašėme apie pupas, kaip dirvožemį gerinantį augalą, dabar pakalbėkime apie žirnius. Dažniausiai praktikuojamos sėjomainos neigiamai veikia dirvožemį, nes intensyviose augalininkystės technologijose slopinamas dirvožemio biologinis aktyvumas, skatinama erozija, išnaudojama organinė anglis ir t.t. Pastaruoju metu augintojai labiau domisi tvariomis žemės dirbimo technologijomis, gerinančiomis vandens balansą dirvožemyje ir turinčiomis teigiamą poveikį auginamų augalų produktyvumui. Žirniai sėjomainoje suteikia nemažai pranašumo, tai ne tik baltymų šaltinis, augalai fiksuoja atmosferos azotą ir sumažina augalų priklausomybę nuo azoto trąšų, teigiamai veikia dirvožemio derlingumą. Žirnių nauda sėjomainoje siejama su dirvožemio maisto medžiagomis ir pagerėjusiu drėgmės balansu, dirvožemio fizinėmis savybėmis bei kai kurių kenkėjų bei ligų vystymosi ciklo nutraukimu. Žirniai, kaupdami azotą iš atmosferos, stimuliuoja ir kitus dirvožemyje esančius mikroorganizmus, beje, tokias pačias funkcijas atlieka ir nesimbiotiniai azotofiksatoriai, tik pastaruosius reikia išpurkšti.

Augintojai turi atkreipti dėmesį, kad didžiausias žirnių derlingumas gaunamas, sėjant juos dirvožemyje, kurio pH didesnis nei 6. Atlikus monitoringą vidutinio sunkumo priemolio dirvožemiuose, nustatyta, kad didžiausias vidutinis 4,8 t/ha derlingumas buvo dirvožemyje, kurio pH >6,5, o tokios pat sudėties dirvožemyje, kurio pH 5,5, žirnių grūdų derlingumas vos perkopė 3,2 t/ha. Auginant žirnius derlingame dirvožemyje, rekomenduojama taikyti intensyvią auginimo technologiją, atlikus palyginimus, nustatyta, kad, taikant tausojančią technologiją, derlingumas siekė iki 4,0 t/ha, tuo tarpu auginant intensyviai – 7,6 t/ha, mažesnė technologijų intensyvumo įtaka stebima žemesnio derlingumo dirvožemiuose. Reikia prisiminti, kad labai svarbus rodiklis žirniams – pasėlio tankumas. Aukšto derlumo dirvožemiuose, taikant intensyvią technologiją, reikėtų suformuoti 0,85 mln.vnt./ha pasėlio tankumą, taikant ekstensyvią auginimo technologiją, tokiame pat dirvožemyje rekomenduojama formuoti 0,70 mln.vnt./ha pasėlio tankumą derliaus nuėmimo metu. Žemo derlumo dirvožemiuose pasėlio tankumas formuojamas atitinkamai 0,70 mln.vnt./ha ir 0,65 mln.vnt./ha. Žirnių sėklų norma priklauso nuo sėjos laiko, antai sėjant balandžio pradžioje ir siekiant suformuoti 0,85 mln.vnt./ha tankumą derliaus nuėmimo metu, sėti reikia 1,2 mln.vnt./ha daigių sėklų. Sėjant balandžio pabaigoje, optimalaus pasėlio tankumo, tinkančio intensyviai technologijai, nepavyks suformuoti, eksperimentais nustatyta, kad pasėjus 1,2 mln.vnt./ha daigių sėklų, didžiausias pasėlio tankumas buvo 0,75 mln.vnt./ha. Dėl to rekomenduojama žirnius sėti anksti, tačiau kiek pastebime, ne dažnam augintojui pasiseka suformuoti tinkamą pasėlio tankumą, dėl to rekomenduojama žirniams taikyti tausojančią auginimo technologiją, sutaupoma lėšų ir užtikrinamas stabilus derlingumas.

Sėklų paruošimas – taip pat svarbi auginimo dedamoji. Sėklų beicavimas nelabai populiarus, tačiau reikia prisiminti, kad yra ligų, galinčių gerokai sumažinti pasėlio tankumą, tuo labiau, kad sėjant anksti, dirva būna šalta ir ten geros sąlygos ligų sukėlėjams. Praretėjus pasėliui, sudėtingesnė darosi piktžolių kontrolė, o kam užteršti laukus piktžolėmis, auginant dirvožemį gerinančius augalus. Renkantis sėklų apvėlimo būdą, svarbu atkreipti dėmesį ar pasirinktas preparatas netoksiškas rhizobium bakterijoms, pastarųjų metų praktika rodo, kad galima rinktis biologinius preparatus sėklų apvėlimui. Gerieji mikroorganizmai neleidžia dominuoti patogenams šaknų rizosferoje, sukuriamos puikios sąlygos gumbelinėms bakterijoms. Bendras pasėlio fiksuojamas azoto kiekis priklauso nuo augimo sąlygų. Dirvos suslėgimas, nepakankamas drėgmės kiekis, vyraujantys karšti orai – ypač nepalankios sąlygos azoto fiksacijai. Užtikrinus tinkamas augimo sąlygas ir nedarant didesnių klaidų, galima pastebėti, kad žirniai yra vieni efektyviausiai azotą fiksuojantys augalai ir gali gauti iš atmosferos 80 proc. viso reikalingo azoto.   

Vytautas LIAKAS, VDU Žemės ūkio akademijos docentas