Vladas Lapukas kasdien darbuojasi savo fermoje. Gedimino Nemunaičio nuotr.

78-erių metų Vladas Lapukas – vienas vyriausių mūsų rajono ūkininkų. Vyras rūpinasi didžiule raguočių ferma, galvijų pašarais, ganyklomis ir technika. Sako sunkiai įsivaizduojantis, kaip reikėtų nieko neveikti ir peikia mūsų valdžią, atpratinusią žmones nuo darbo ir darančią juos tinginiais.

Vladas Lapukas pasakoja pradėjęs dirbti nuo 19 metų. Baigęs zootechnikos technikumą 1958 metais į neturtingą Molėtų kraštą atvyko iš Marijampolės rajono. Tokį gavo paskyrimą. Nors labai nenorėjo, atsisakyti skurdaus Molėtų kolūkio negalėjo. Būdamas 19-iolikos tapo kiaulių fermos vedėju Inketrių kaimo ūkyje.

Pradžia – be laisvadienių

Pasakojo, kad Marijampolėje jų šeima gyvenusi neblogai. Tėvas buvo mokyklos direktorius, mama – mokytoja. Abu labai bijojo, kad sūnus tolimoje Aukštaitijoje vienas prapuls. Bet prapulti nebuvę laiko, mat dirbti reikėjo visai be poilsio dienų. Sako, jog dabar žmonės nelabai ir įsivaizduoti gali, kad laisvadienių visai nebūtų ir kad dirbti reikėtų ištisą savaitę.

Alga fermoje siekė 60 rublių, o už papildomą darbą buvo atsilyginama nemokamu kinu.

„Žmonės gaudavo arus, laikė karvę, kažkaip išgyveno“, – prisimena pašnekovas.

Skrydis – iki ministerijos

Maždaug apie 1963-iuosius metus V. Lapukas buvo paskirtas vadovauti Molėtų rajono Balninkų ūkiui. Pasakojo, kad tada gyvenimas jau pradėjęs šviesėti, žmonių atlyginimai didėti, sąlygos gerėti.

Per penkerius metus, kai vadovavo ūkiui, Balninkuose buvo pastatyta apie 100 gyvenamųjų namų. Juos skirdavo darbininkams. Miestelis augo, norinčiųjų čia dirbti, sako, stovėdavusios eilės.

Tačiau į V. Lapuko gyvenimą vėl atėjo permainos. Vyras gavo pasiūlymą dirbti Žemės ūkio ministerijoje.

Apie 1970-uosius metus tapo ministerijos ūkio valdybos viršininku, vadovavo visiems ūkio darbams, suremontavo apleistą pastatą. Sako sulaukęs daug padėkų. Tuo metu neakivaizdžiai baigė ir aukštuosius žemės ūkio mokslus.

Miestas slėgė

Bet sostinėje pašnekovas gyventi neliko. Tvirtina nepritapęs – miestas slėgė. Būdamas kaimo vaiku visada žvalgėsi pabėgti. Sužinojęs, kad vadovo ieško Dovainonių paukštininkystės ūkis, esantis netoli Kauno, nutarė vėl keisti gyvenimo kryptį.

Vėliau buvo paskirtas statyti Kietaviškių šiltnamių kombinatą. Tapo jo direktoriumi ir buvo atsakingas už milžiniškų 12 hektarų ploto šiltnamių statybas.

Kaip tik tuo metu šalyje papūtė atgimimo vėjai, prasidėjo ūkių naikinimas, privatizacija, kurios procese V. Lapukas tikina visai nenorėjęs dalyvauti. Tad vėl pakėlė savo laivo bures, kurios atplukdė jį iki Ukmergės.

Kodėl ne gimtieji Suvalkijos kraštai? Sako ilgai galvojęs, kur važiuoti. Pasirinko akademijos mokslo draugų Zofijos Belickienės ir Algirdo Kopūsto kraštą – Ukmergę. Čia ir sūnus jau buvo įsikūręs.

Apsigyveno tvarte

Ūkininkauti mūsų rajone V. Lapukas pradėjo nuo pat nepriklausomybės pradžios, 1991-ųjų. Pasakojo, kad dar kartą leisti šaknis nepažįstamoje žemėje buvo labai sunku, graudu ir kartais net juokinga.

Buvęs ministerijos viršininkas tikina apsigyvenęs tvarte. Seną Verškainių fermos tvarto pastatą po truputį atstatė, pavertė gyvenamu. Greta pastatė karvidę ir raguočių fermą.

Tiesa, pirmame būste seniai nebegyvena – netoli Pašilės pasistatė namus.

Fermoje dabar  per 200 mėsinių raguočių. Sako laiko per pusę su sūnumi.

Mėsai auginami limuzinų veislės galvijai reikalauja daug mažiau priežiūros nei melžiamos karvės. Mėsinės karvės visai kitokios – jos pieną duoda tik savo veršeliams. Net mamą dydžiu jau bepasivejantis žolę seniai rupšnojantis veršis kartais ganykloje prieina ir pažinda mamos pieno. Ūkininkas pasakojo kartą bandęs mėsinę karvę pamelžti – nieko neišėjo, kibiras skriejo toliausiai.

Dideliam ūkiui tenka paruošti ir nemažai pašarų. Ūkininkas valdo apie 120 hektarų žemės.

Drauge su žmona užaugino du vaikus. Gediminas Lapukas – Pabaisko seniūnas. Dukra Aušrinė gyvena Londone. Po keliolikos ten praleistų metų planuoja grįžti, tik baiminasi, ar pritaps.

Ar suvalkiečiui nuo Marijampolės Ukmergė tapo savu kraštu? Pripažįsta – šaknis įleidęs, tačiau gal saviausi jam liko pirmojoje darbovietėje Molėtų rajone pažinti žmonės. Ir dabar nuvažiuoja, susitinka, vardais vieni kitus vadina, prisiminimais dalijasi.

Be darbo neįsivaizduoja

78 metų V. Lapukas sako neįsivaizduoja savęs kaip normalaus pensininko, namuose žiūrinčio televiziją. Vyras juokauja, kad be darbo būtų „liūdnos mišios“ – tektų tik sėdėti ir galvoti apie mirtį.

Dabar samdo kelis darbininkus, tačiau kasdien į darbą važiuoja ir pats. Rūpinasi galvijų sveikata, šėrimu, tvarka fermoje. Nors daug darbų atliekama mechanizuotai, sako, įvairios veiklos fermoje netrūksta.

Kaip jaučiasi po šios, kiekvienam žemdirbiui įtemptos, lietingos vasaros? Pašnekovas neslepia, kad yra jautrus žmogus, tad nervinosi labai daug – susitaikyti su tuo, kad nesugebės aprūpinti fermos pašarais nebuvo lengva. „Ruošiam daug šieno, o čia lietus ir lietus. Daug parašų supuvo ar yra nekokybiškas“, – pasakojo vyras, dėl pašarų stygiaus planuojantis kiek sumažinti savo bandą.

Tačiau apskritai dabar madingam ūkininkų verkšlenimui nelinkęs pritarti. Drąsiai sako, kad tokių palankių ūkininkams sąlygų, tokios paramos kaip dabar Lietuvoje dar niekada nebūta.

Tačiau mano, kad valdžios sprendimai, pašalpų sistema atpratina žmones nuo darbo ir paverčia juos tinginiais.

Beveik prieš 60 metų dirbti fermoje pradėjęs vyras prisimena, kaip anuomet žmonės troško užsidirbti savo darbu. Maldaudavo, kad tik kolūkio pirmininkas leistų karvytę laikyti. O dabar žmonės sako, kad neapsimoka. Geriau pašalpas gauti. Per savaitę prageria ir vėl laukia.

„Valdžia atbaido žmones nuo darbo“, – įsitikinęs ūkininkas.

Vilma Nemunaitienė