Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Mažą bendrovę išlaiko kantriu darbu

Metams baigiantis tradiciškai išrenkamos bei pagerbiamos didžiausios, stabiliausiai ar pelningiausiai dirbančios bendrovės, o mažosios žemės ūkio bendrovės dažnai lieka nuošalyje, nors jos taip pat didina kaimo gyventojų užimtumą, prisideda prie šalies žemės ūkio plėtros.

Augina mėsinius galvijus

Retas yra girdėjęs apie pačiame Lietuvos ir Lenkijos pasienyje esančią „Orijos“ žemės ūkio bendrovę. Ši ekologiškai ūkininkaujanti bendrovė – viena mažiausių ne tik Kalvarijos savivaldybėje, bet ir Lietuvoje – joje dirba trys darbuotojai.

Pasak ŽŪB „Orija“ vadovo Virgilijaus Žibūdos, jų bendrovės žemės prastos, mažo našumo, tačiau plyti daug pievų, kurios puikiausiai tinka mėsinių galvijų bandoms ganytis. Šiuo metu bendrovė deklaruoja apie 100 hektarų žemės ir apie 100 mėsinių galvijų. Gyvulių veislinei bandai jie įsigijo Airijoje ir Vokietijoje.

„Turėti ekologinį ūkį ir gerai, ir sudėtinga“, – aiškino šios labai mažos žemės ūkio bendrovės pirmininkas V.Žibūda. Jo teigimu, parduodami mėsą jie už 1 kilogramą ekologiškai užaugintos mėsos uždirba vos 20 centų daugiau nei parduodantieji tradiciniame ūkyje išaugintų galvijų mėsą.

Ekologiškai ūkininkaudami jie susiduria ir su įvairiais keblumais. Pavyzdžiui, jeigu karvė žindenė neturi pieno ir tenka ką tik atvestą veršelį pamaitinti pieno mišiniu, jis privalo būti pagamintas iš ekologiškų žaliavų. Kitu atveju skiriama bauda, mažinamos ekologiniam ūkiui skaičiuojamos išmokos. Nesvarbu, kad veršelis bus išgelbėtas, o karvė po kelių dienų jau pati atsigavusi jį žindys savo pienu.

FRANCE2012-ELECTION-MODEM-BAYROU

V.Žibūdos nuomone, dažnai perlenkiama lazda: reikalavimai ekologiniam ūkiui kartais būna tiesiog absurdiški. Šį teiginį jis gali pagrįsti skaudžia patirtimi: už 3 kilogramus sunaudotų neekologiškų pieno mišinių, nepateikus prašymo leisti taikyti išimties tvarką, neteko 10 tūkst. eurų. Gavo pamoką visam gyvenimui.

Anot „Orijos“ vadovo, ekologiniame ūkyje visi pašarai turi būti tik ekologiški. Jeigu pritrūksta žolės ar sausų pašarų bei grūdų, jie negali jų nusipirkti iš tradicinio ūkio. Kai metai prasti, tai tampa nemenku iššūkiu, nes ekologiškų pašarų kainos didesnės, jų pasirinkimas menkas, o šerti įprastais pašarais – negalima.

Išsaugojo pavadinimą

Pats V.Žibūda yra marijampolietis, diplomuotas agronomas, jaunystės metais dirbo Padovinio žemės ūkio bendrovėje (Marijampolės sav.). Jam yra tekę dirbti ir su žemės ūkiu nesusijusius darbus, tačiau nuo pašaukimo toli nepabėgo – vėl sugrįžo į kaimą.

„Orijos“ bendrovės vadovas dabar kartais pagalvoja, kad ūkis toks mažas, jog aplinkui gyvenantiems kaimų žmonėms galbūt svarbus tik nuo seno išlikęs buvusio kolūkio pavadinimas. Kaip jie išgyvena, mažai kas ir domisi.

Vyras pasakojo, kad nepriklausomybės pradžioje, yrant kolūkiams ir kuriantis bendrovėms, Brazavo kaime (Kalvarijos sav.) nusipirko dalį bendrovės pajų ir susirinkime buvo išrinktas vadovu. Ši žemės ūkio bendrovė, be žemės ir gyvulių, dar turi ir gamybinių pastatų, žemės ūkio technikos, augina tris sportinius žirgus, kuriais galima laisvalaikiu pajodinėti.

Išgyventi nelengva

Gausindami bei gerindami veislinių galvijų bandą, orijiečiai du kartus pasinaudojo Žemės ūkio ministerijos siūloma parama ir įsigijo galvijų, kurie kainavo ne taip jau ir pigiai.

Kol kas patys veislinių galvijų, skirtų parduoti, dar neišaugina. Pirmiausia nori padidinti savo ūkio bandą, užsiauginti kuo daugiau veislinių žindenių. Neišvengia ir nesėkmių, būna, gyvulius užpuola ligos, tada reikia pasitelkti kantrybę ir laiką.

V.Žibūda minėjo, kad, savame ūkyje paauginę veršelius iki 300 kilogramų, juos toliau auginti parduoda į užsienį. Daugiausia jų ūkio veršelių iškeliauja į Turkiją.

„Tam, kad išgyventume, mes turėtume auginti apie 100 žindenių karvių. Tada kartu su prieaugliu iš viso turėtume apie 180 galvijų“, – teigė vadovas.

Pasak V.Žibūdos, tokiam mažam ūkiui išgyventi padeda gaunamos išmokos. Tačiau, anot jo, tokiam kaip jų ekologiniam ūkiui jos turėtų būti mokamos už toną mėsos, o ne kaip dabar – už žemės hektarus. „Orijos“ žemės ūkio bendrovės pirmininko nuomone, toks išmokų skaičiavimas ekologinio ūkio neskatina didinti apimčių. Tokia tvarka, jo teigimu, turėtų būti peržiūrėta ir pakeista, atsižvelgiant į pačių ūkių patirtį. „Mūsų produkcija yra galvijai“, – sakė jis.

Vėlų rudenį galvijai sugenami į fermą, suskaičiuojamas „derlius“. Tada mėsinių galvijų augintojai pradeda ieškoti produkcijai pirkėjų. „Dabar galvijus rūšiuojame ir netrukus važiuosime ieškoti rinkos. Gal pavyks kažkiek parduoti“, – pasakojo V.Žibūda.

Jis viliasi, kad pardavus galvijus atkeliaus ir pinigų, kurių jiems labai reikia, nes uždirbti iš kitų veiklų jie neturi galimybių. Ekologiškuose laukuose išaugina kur kas mažesnius javų derlius, mažiau prišienauja žolės. Būna ir taip, kad pinigine išraiška tokio ūkio pajamos mažesnės, o ūkininkauti sunkiau.

Mažos žemės ūkio bendrovės vadovas neslėpė, kad ateityje galbūt atsiras siekis likviduoti ją ir sukurti asmeninius ūkius. Tada slėgtų kur kas mažesnė mokesčių našta. Tačiau tam dar ne metas, nes tektų iš bendrasavininkių kam nors nupirkti jiems priklausančius pajus.

„Lietuvoje geriausiai gyvena stambieji ūkininkai. Mes tokiais nebūsime, bet ir mūsų atveju geriausia būtų būti ūkininko ūkiu. Mums, kaip žemės ūkio bendrovei, dabar tenka mokėti labai didelius mokesčius“, – tikino tris darbuotojus išlaikančios žemės ūkio bendrovės pirmininkas V.Žibūda.

Šie metai bendrovei buvo gana prasti, nes kartu su telyčiomis iš Vokietijos parsivežė ir ligos užkratą. „Šia liga užsikrėtęs galvijas tiesiog akyse kūsta“, – guodėsi bendrovės pirmininkas. Jo teigimu, auginti mėsinius galvijus nėra taip paprasta – neužtenka jų nusipirkti ir paleisti ganytis laukuose.

Ne dydis svarbu

Albertas Gapšys

Albertas Gapšys, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas

Tokių mažų žemės ūkio bendrovių ar ūkininkų ateitis, manau, priklausys nuo Žemės ūkio ministerijos, Žemės ūkio rūmų požiūrio. Mano nuomone, žemės ūkyje reikalingi įvairaus dydžio subjektai – tiek didžiosios žemės ūkio bendrovės, tiek ir mažosios, ką nors gaminančios ir parduodančios rinkoje. Tik reikia, kad pastarosios gebėtų iš mažo lopinėlio gauti kuo didesnę pridėtinę vertę.

Žemės ūkio ministerijoje, Žemės ūkio rūmuose buvo nemažai diskutuojama apie žemės ūkio bendrovių ateitį, ypač kai Žemės ūkio rūmus paliko Žemės ūkio bendrovių asociacija. Deja, diskusijos rodo, kad patys dar nesusigaudome, kam ir kokios paramos reikia. Nors ES aiškina, kad didiesiems reikia skirti perpus mažiau paramos. Kol kas dar neturime tokio arbitro, kuris pasakytų, kad to reikia, ano – nereikia. Iš ES tarsi gauname gaires, bet mes jas iškraipome ir darome savaip. Todėl ir būna taip, kad didieji rėkia – kam mažiukams parama duodama, jie neperspektyvūs, turi išnykti. Bet aš, žvelgdamas iš šalies, sakyčiau, kad ir tie, ir tie yra reikalingi. Tik klausimas – kaip mažiesiems rinkoje išgyventi.

Po saule vietos yra visiems

Andriejus_Stancikas

Andriejus Stančikas, Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas

Šiandien ūkininkavimo formą pasirenkame patys. Todėl yra ir žemės ūkio bendrovių, ir akcinių bendrovių, ir kooperatyvų, pagaliau ūkininkų, šeimos ūkių – tam tikras verslas, kur keli šeimos nariai susijungia. Neturėtų būti akcentuojamas dydis – didelis ar mažas. Sąlygos turi būti visiems vienodos. Jeigu rado sau nišą, manau, gali puikiausiai egzistuoti ir nedidelės bendrovės. Tai tik forma. Kaimo reikalų komitete nuolat kalbame apie kooperaciją žemės ūkyje – ieškome formų, kaip susijungti ūkiams, o ne juos skaldyti.

Žemaitijoje yra viena žemės ūkio bendrovė, kuri realiai priklauso bendrovės vadovui ir dviem jo ūkininkaujantiems sūnums. Dirbančių žmonių nėra daug, gal dešimt, tik sezono metu būna daugiau. Bet šiandien ji visai normaliai verčiasi, nors už jos nestovi jokie stambūs susivienijimai ar verslininkai. Manau, žemės ūkyje turi teisę egzistuoti visos ūkių formos, tik įstatymus reikia taip sudėlioti, kad nebūtų ignoruojamas vienokios ar kitokios formos ūkis.

Mažų gana daug

Jonas Sviderskis

Jonas Sviderskis, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos generalinis direktorius

Lietuvoje yra apie tūkstantį žemės ūkio bendrovių, iš jų tik 300 tikrai užsiima žemės ūkio gamyba. Mums net patiems parūpo, iš kur jų tiek atsirado? Kai kurios buvo įsteigtos vien tam, kad galėtų supirkinėti žemę. Jos nesusijusios nei su žemės ūkio produktų gamyba, nei su mumis. Tokių žemės ūkio bendrovių Lietuvoje yra registruota nemažai ir tokios verbalinės bendrovės sumaišė gyvenimą kitoms, užsiimančioms žemės ūkiu, ir maišo toliau. Žemės ūkio įmonės, užsiimančios žemės ūkio produkcijos gamyba kaip bendrovės, teikia duomenis apie savo pajininkus, dėl įmonės teisėtumo, o akcinės bendrovės arba uždarosios akcinės bendrovės neprivalo tokių duomenų teikti, jų akcijos figūruoja tik biržose, o žemės „biznis“ kaip vyko, taip ir toliau vyksta.

 

 

 

Rekomenduojami video