Scanpix nuotr.

Mėsinė galvijininkystė Lietuvoje yra palyginti „jauna“ žemės ūkio šaka, tačiau kasmet stebimas vis didesnis susidomėjimas mėsinių veislių galvijų auginimu. Rimta paspirtis besikuriančiam ar jau veiklą vykdančiam ūkiui yra ir valstybės teikiama pagalba grynaveisliams aukštos veislinės vertės gyvuliams įsigyti.

Ypač mėsinių galvijų auginimo perspektyvomis domisi besikuriantys jaunieji ūkininkai. Patrauklu tai, kad šiems galvijams laikyti nereikia modernių tvartų, brangiai kainuojančios įrangos, mažesnės darbo jėgos, veterinarinės priežiūros sąnaudos ir pan. Orientuotis į mėsinę galvijininkystę skatina ir pieno rinkos nestabilumas. Mėsiniai galvijai gali būti auginami įvairiais būdais, o pasirinkimą lemia daug veiksnių: esami ūkio pastatai, ūkio žemių kokybė, finansinės galimybės. Labai svarbus veiksnys – ar ūkyje bei aplink jį nuomojamose plotuose yra ganyti tinkamų pievų. Ūkis su derlinga, grūdinėms kultūroms auginti tinkama dirva, pasirinks kitokį galvijienos gamybos modelį negu ūkis, kurio didžiąją dalį užima žolynai ir galima daug ganyti pusiau natūraliose pievose.

Rekomenduojama, kad mėsinės galvijininkystės ūkiuose karvės veršiuotųsi sezoniškai. Numatant konkretų sezoninio veršiavimosi laiką, reikia atsižvelgti į apsirūpinimą pašarais, pastatais, ganyklomis. Jeigu karvės veršiuojasi žiemą arba anksti pavasarį, ūkiuose, kuriuose stokojama visaverčių pašarų, gimsta silpni veršeliai, o karvės sunkiai apsivaisina.
Ūkiuose, kurie neturi gerų pastatų ir trūksta pašarų žiemai, tačiau yra gerų ganyklų, būtų geriausia, kad karvės veršiuotųsi antroje balandžio pusėje ir gegužės mėnesį. Šiuo atveju karvėms žiemos mėnesiais veršelių neteks žindyti. Smulkiose ir vidutinio dydžio bandose karvių veršiavimasis dažniausiai planuojamas žiemos (sausio–kovo) arba pavasario (gegužės–birželio) mėnesiais. Karvių veršiavimasis žiemą patogus tuo, kad ūkininkas turi daugiau laisvo laiko bandai stebėti. Labai svarbu nepavėluoti suteikti pagalbą sunkiai besiveršiuojančioms karvėms. Jei ūkyje nėra tinkamų tvartų, geriau, kad karvės veršiuotųsi gegužės–birželio mėnesį ganyklose. Šiuo atveju, esant geresnėms zoohigieninėms sąlygoms, veršiai rečiau serga, mažiau jų netenkama.
Gimus veršeliui, būtina įsitikinti, kad jis žinda karvę. Ypač svarbu, kad veršeliai ne vėliau kaip per 2 val. po gimimo gautų žįsti pirmųjų krekenų. Paprastai jauniklis per 1–2 val. išgeria pirmąją krekenų porciją. Jei veršelis gimsta silpnas ir nepajėgus pats atsikelti ir žįsti karvę, praėjus 1 val. po gimimo jam per specialią gertuvę su speneliu sugirdomos šiltos (38 °C) krekenos. Kartais pirmaveršės nenori prisileisti veršelio žįsti.
Tuomet joms fiksuojama galva ir supančiojamos užpakalinės kojos, o veršelio plaukai suvilgomi numelžtomis pirmosiomis krekenų čiurkšlėmis. Karvė, pajutusi savo krekenų kvapą, noriai prisileidžia veršelį. Mėsinių galvijų, auginamų tiek skerdimui, tiek ir bandos reprodukciniams tikslams, auginimo etapus galima išskirti į du pagrindinius etapus: iki nujunkymo ir po jo.
Iki nujunkymo prieauglis ganosi kartu su karvėmis. Mėsinių veislių veršelių prieaugis priklauso nuo karvės pieningumo. Mėsinių veislių karvių jis kinta nuo 1000 iki 1600 kg per laktaciją. Kuo pieningesnės karvės, tuo didesni veršelių priesvoriai. Pagrindinis 3–4 mėn. amžiaus veršelių maistas – motinos pienas. Iki 4 mėn. amžiaus 100 kg veršelio masės reikia 1,5–2,2 kg raciono sausųjų medžiagų ir 21–24 MJ AE. Nuo 5 iki 8 mėn. atitinkamai 2,1–2,4 kg ir 19–21 MJ AE.
Daugiau informacijos skaitykite ČIA