Važiuojant pro nedidelį Kalvarijos savivaldybės Liubavo miestelį, nori nenori akys užkliūva už Rasos ir Ginto Baliulių namų. Išskirtinę aplinką šeima kuria jau daugiau nei 20 metų.

Džiaugiasi savo sprendimu

Nors tiek Gintas, tiek jo žmona yra kilę iš Kalvarijos rajono, likimas juos gana nemažą gyvenimo dalį buvo nunešęs į Kauną. G.Baliulis laikinojoje sostinėje gyveno net 18 metų, o jo žmona – šiek tiek mažiau. Vis dėlto slegiančios daugiabučio sienos porą privertė ieškoti erdvesnių gyvenamųjų patalpų. Kaime gimę ir augę Baliuliai norėjo gyventi jiems artimesnėje aplinkoje.

Iš Kauno į Liubavą šeima sugrįžo 1992 m. Iš pradžių jie apsigyveno pas Rasos mamą, o po kelerių metų įsigijo apleistas buvusios bibliotekos patalpas. Po truputį Baliuliai pradėjo kurti namų grožį, puoselėti išskirtinę aplinką. Jie juokauja, kad kūrybos procesas dar nenutrūkęs ir šiandien. Pavyzdžiui, kiemo grindiniui reikalingus raudonus akmenis Liubavo kaimo gyventojai rinko net 20 metų ir baigė juos dėlioti tik visai neseniai.

Baliulių namuose netrūksta ir daugiau įspūdingų bei dėmesį kaustančių elementų. 58 arus užimančioje namų valdoje gausu ir gėlynų, ir kitokio tipo augalų. R.Baliulienė buvo suskaičiavusi, kad kadaise jų namuose augo per 500 augalų rūšių. Tiesa, dabar jų tiek nelikę, tačiau jų gausa Liubavo kaimo gyventojai skųstis negali.

„Mūsų sodyboje augalai nuolat keliauja iš vienos vietos į kitą. Yra tokių, kurie auga jau bent penktoje vietoje. Dažnai eksperimentuojame, stengiamės aplinką kurti taip, kad jai reikėtų kuo mažiau priežiūros. Pastaruoju metu vis daugėja spygliuočių augalų, nors netrūksta ir kitokių. Pavyzdžiui, žiemą niekada nedangstau rožynų. Visos rožės puikiai atlaiko šaltąjį metų laikotarpį. Tos, kurios neprisitaikė, jau seniai išnaikintos. Kieme auginame ir kaktusą, kuris žiemą suglemba, o vasarą vėl atgauna savo grožį, žydi. Kai jis jau visiškai atsigauna, žinome, kad daugiau šalnų tais metais nebus. Pernai šis kaktusas išskleidė net 36 žiedus. Šiemet – šiek tiek mažiau“, – pasakojo R.Baliulienė.

Sutuoktinių namuose gausu ne vien dekoratyvinių augalų, bet ir senų obelų, kriaušių, įvairių vaiskrūmių. Kaip pasakojo G.Baliulis, senus medžius jie laiko ne dėl vaisių, bet dėl gražių pavasarinių žiedų. Tuo metu uogakrūmių šeima stengiasi auginti kuo įvairesnių, kad uogų netrūktų visą sezoną. Baliulių sodyboje galima rasti ir ankstyvųjų sausmedžių, ir vėlyvųjų spanguolių.

Asmeninio archyvo nuotr.

Ne vien augalai puošia suvalkiečių namus. Juose gausu skoningai sumūrytų akmeninių detalių. Tai – Ginto kūryba. Vyras mėgsta laisvalaikiu lipdyti vieną akmenį prie kito, žiūrėti, kas iš to išeis. Kaip jis pats teigė, šį amatą įvaldė labai seniai dėl noro šiek tiek sutaupyti. Anksčiau nebuvo už ką nusipirkti brangių trinkelių ar plytelių, o akmenų aplink netrūko. Nors dabar dauguma žmonių vertina iš riedulių sumūrytus elementus, tačiau anksčiau tai nebuvo itin populiaru.

Darbo gražiai išpuoselėtoje aplinkoje niekada netrūksta. Rasa juokavo, kad, pabaigusi tvarkyti vieną kampą, jau turi bėgti prie kito. Vis dėlto tiek ji, tiek jos vyras myli darbą namuose ir bedirbdami savo sodyboje net pailsi. Dar smagiau būna, kai į tėvų namus suguža savo šeimas sukūrę vaikai su anūkais.

Įvairi veikla

Atsikraustę į Liubavą Baliuliai vertėsi įvairia veikla. Ilgai pagrindiniu jų pajamų šaltiniu buvo Rasos kepami įvairūs saldėsiai. Nuo 16 metų grybukus ir kitokius margaspalvius sausainius kepanti moteris tą daro iki pat dabar. Tiesa, daug rečiau nei seniau. Nepriklausomybės pradžioje ji pagal verslo liudijimą kepinius kepdavo namie, o parduoti juos veždavo į Baltarusijos Gardino miestą. Būtent taip šeima susikrovė pirmąjį savo kapitalą.

Vėliau Liubave atidarė parduotuvę, kuri gyvavo maždaug dešimtmetį.

„Tada buvo labai sunku. Vienu metu rūpinomės ir parduotuvės priežiūra, ir dar ūkininkavome. Turėjome keletą karvių bei kiaulių. Vėliau situacija ėmė keistis. Už parduotą pieną bei mėsą žmonėms pinigus pradėjo pervedinėti į bankų korteles, tad išvykę į miestą išsigryninti pinigų gyventojai didžiąją dalį jų išleisdavo didžiuosiuose prekybos centruose. Taip pas mus ėmė drastiškai kristi apyvarta. Priėmėme sprendimą uždaryti parduotuvę. Jos uždarymas kaip tik sutapo su jauniausios dukros gimimu. Šiandien jai jau penkiolika metų“, – pasakojo R.Baliulienė.

Džiaugiasi darbais

Rasa ir Gintas džiaugiasi, kad gyvendami kaime turi ir valdiškus darbus. R.Baliulienė yra Liubavo miestelio Žemės ūkio skyriaus vyriausioji specialistė. Į ją dažniausiai ūkininkai kreipiasi prašydami padėti deklaruoti pasėlius, atnaujinti ūkininko ūkius ar valdas, konsultuojasi įvairiais kitais žemės ūkio klausimais. Tiesa, ją labai liūdina tai, kad kaimuose sparčiai mažėja gyvulių, ypač kiaulių, augintojų.

„Per pastaruosius metus atsirado keli nauji mėsinių galvijų augintojai, bet jie perėjo iš pienininkystės sektoriaus. Jaunų žmonių, kurie pradėtų ūkininkauti neturėdami visiškai jokio pagrindo, – nėra. Mūsų krašte žemes dirba ne vien lietuviai, bet ir lenkai. Tiesa, aš čia įžiūriu tik teigiamas puses. Yra daug pensinio amžiaus žemių savininkų, kurie patys jau nepajėgia dirbti, tad bent leidžia žeme naudotis kitiems. Taip plotai yra prižiūrėti, neapleisti“, – mintimis dalijosi pašnekovė.

Jos vyras Gintas Liubave dirba vietos seniūnu. Šias pareigas jis eina jau devynioliktus metus. Teoriškai G.Baliulis vadovauja 32 kaimams, tačiau, kaip pats teigia, dalis iš jų yra visiškai negyvenami arba turi po vieną registruotą gyventoją. Iš viso Liubavo seniūnijoje gyvena apie 700 žmonių. Per jo vadovavimo laikotarpį šis skaičius sumažėjo maždaug 200. Remiantis statistikos duomenimis, palyginti su kitų šalies kaimų gyventojų skaičiumi, tai nėra itin didelis pokytis.

Asmeninio archyvo nuotr.

Vieni iš pirmųjų Lietuvoje

Liubavo miestelio ir aplinkinių kaimų žmonės gerbia savo seniūną. Jis dėl jų gerovės nuveikė išties nemažai darbų.

„Džiaugiuosi visais savo seniūnijos žmonėmis. Ypač džiugina, kad per pastaruosius kelerius metus į Liubavą gyventi atsikraustė penkios jaunos šeimos. Turime čia įsikūrusį ir ukrainietį. Kai prieš septynerius metus įsteigėme keramikos studiją, neturėjome šios srities specialisto. Dabar į miestelį turėtų atsikelti visa keramikų šeima. Jei sužinau, kad kas nors seniūnijoje ketina parduoti savo namą, visada bandau jį perkalbėti, stengiuosi įtikinti, kad būstą paliktų savo vaikams ar anūkams. Nesinori matyti tuščių trobų. Dažnu atveju pavyksta žmones perkalbėti“, – džiaugėsi pašnekovas.

Labiausiai jis apgailestavo, kad per 19 seniūnijos gyvavimo metų ji vis dar neturi savarankiškumo, yra visiškai priklausoma nuo Kalvarijos rajono valdžios. G.Baliulis absurdu vadino ir tą faktą, kad seniūnija neturi net savo banko sąskaitos. Dažnu atveju tai stabdo bet kokius planuojamus darbus. Vis dėlto net ir neturint savarankiškumo, Liubave nuveikta išties nemažai darbų, o dažnai juos atliekant tenka, kaip pats seniūnas teigia, „įjungti fantaziją“ ir aukštai pasiraitoti rankoves.

„Pavyzdžiui, neseniai sutvarkėme bei atnaujinome Liubavo parką. Jame – daug elementų iš akmens. Tai ir tvoros, ir takai. Akmenų mūsų laukuose netrūksta, cemento gauname iš rėmėjų, belieka surasti tik darbo jėgos. Visgi tai yra nemaža problema. Ne visi nori dirbti. Kai kurie pradeda lipdyti akmenis ir ima įrodinėti, kad jie vienas prie kito nedera. Aš pats ne vienus metus dirbu su akmenimis ir žinau, kad visus akmenis įmanoma sulipinti vienus su kitais“, – pasakojo seniūnas.

Vienas iš didžiausių G.Baliulio nuopelnų – šviesolaidis internetas Liubavo miestelyje. Vos jam pradėjus dirbti seniūnu, čia stūksojo seni mediniai stulpai, ant jų kabojo surūdiję laidai. Telefono ryšys kaime buvo tragiškas. Seniūnas suprato, kad taip tęstis nebegali, todėl buvo pradėtas įgyvendinti kabelių tiesimo po žeme projektas. Vos jam prasidėjus, atsirado galimybė miestelyje įrengti šviesolaidinę optiką. Šį sumanymą žmonės priėmė su džiaugsmu, ir naujovė greitai buvo įdiegta. Ja Liubavo gyventojai džiaugiasi jau dešimtmetį, nors dar ir dabar daugelyje Lietuvos miestų žmonės negali tuo pasigirti.

„Tada tik Marijampolėje vienas daugiabutis turėjo prieigą prie šviesolaidinės optikos, o iš kaimų Lietuvoje turbūt apskritai buvome pirmieji ją įsivedę. Taip per kelerius metus tarsi peršokome keturiasdešimt metų į priekį“, – juokėsi pašnekovas.

Jis taip pat pasirūpino, kad vietiniai gyventojai galėtų džiaugtis ir geresniu mobiliojo telefono ryšiu. Anksčiau pasienyje įsikūrusiame miestelyje beveik nebuvo galimybės kalbėtis mobiliaisiais, nes bet kokio operatoriaus ryšys nuolat trūkinėdavo. Galiausiai seniūnas kreipėsi į tris didžiausius šalies operatorius, prašydamas, kad šie greta Liubavo pastatytų savo ryšio bokštus. Į kvietimą atsiliepė tik „Tele-2“ įmonė, kurios paslaugomis dabar naudojasi kone visi Liubavo ir aplinkinių kaimų žmonės.

„Su šia bendrove sudarėme neįprastą trišalę sutartį. Ji bokštą pastatė ant seniūnijos pastato, tad sutartį sudarėme tarp rajono savivaldybės, įmonės „Tele-2“ bei Liubavo bendruomenės. Kadangi seniūnija neturi savo banko sąskaitos, sugalvojome, kad dėl šios sutarties šiokią tokią naudą galėtų gauti mūsų bendruomenė. Dabar kasmet į jos sąskaitą įkrinta apie tūkstantį eurų“, – džiaugėsi G.Baliulis.

Jo iniciatyva seniūnijoje taip pat buvo rekonstruota nuotekų valykla ir sumontuoti nauji biologiniai valymo įrenginiai, nutiesti du keliai į kaimyninę Lenkiją, nuveikta daug kitų gražių, gyventojų patogumui ir gerovei skirtų darbų.

Unikalus projektas

Gintas yra ne tik Liubavo seniūnas, bet ir vienas iš Kalvarijos savivaldybės vietos veiklos grupės įkūrėjų. Ši organizacija jau yra įgyvendinusi 65 projektus, įsisavinusi per 2 mln. eurų. 11 iš minėtų projektų įgyvendinta Liubavo seniūnijoje.

Bene unikaliausias šios vietos veiklos grupės projektas įgyvendintas Aistiškių kaime. Čia net devyniolikai namų pakeisti seni ir uždėti nauji vienodi stogai. Anot G.Baliulio, tai buvo labai sudėtingas projektas, kurį vėliau daug kas Lietuvoje naudojo kaip sėkmingą pavyzdį.

Tiek Gintas, tiek Rasa vienbalsiai tvirtino besidžiaugiantys savo kadaise priimtu sprendimu sugrįžti ir apsigyventi kaime. Vienintelė baimė juos kaustė tik dėl vaikų ateities. Vis dėlto šie įrodė, kad, norint pasiekti profesinių aukštumų, gyvenamoji vieta nėra svarbi. Jauniausioji dukra Emilija dar mokosi mokykloje, o vyriausiasis sūnus Aurimas sėkmingai dirba gydytoju. Vidurinioji atžala Sigitas sostinėje bando plėtoti savo verslą.

Atsipūsti nuo kasdienių darbų ir rūpesčių Baliuliai mėgsta keliaudami po Lietuvą. Jų tikslas – aplankyti visas šalies savivaldybes ir iš jų surinkti specialius magnetukus.

„Mums netinka, kai kas nors magnetuką parveža dovanų. Būtinai patys turime nuvykti ir aplankyti tą savivaldybę. Kai tik galime, stengiamės aplankyti dar nematytas vietas, apžiūrėti vietinius objektus, o kartais net dalyvauti kokioje nors edukacijoje“, – šypsojosi R.Baliulienė.

Valentinas Jakimavičius