Pievų mulčiavimo klausimas kone penkiolika metų kelia aršių ginčų, bet jie ypač paūmėja metų pradžioje, kuomet Žemės ūkio ministerijai (ŽŪM) reikia nutarti – toliau leisti mulčiuoti pievas ar drausti. Nors galutinis sprendimas šiems metams dar nėra priimtas, bet ministerija linkusi ir toliau leisti mulčiuoti. Tačiau tokios pozicijos priešininkai tvirtina, kad išmokama parama už mulčiavimą – tai lėšų švaistymas, skatinimas atsisakyti efektyvaus ūkininkavimo. 

Piktnaudžiavimo neįžvelgia

Lietuvoje pievų ir ganyklų yra apie 800 tūkst. ha. ŽŪM duomenimis, iš jų gyvuliai nėra laikomi apie 70 tūkst. ha plote. Ministerija žada iki sausio pabaigos apsispręsti – leisti mulčiuoti žolę ar drausti.

„Mulčiavimo klausimu diskutavome su įvairiomis ūkininkų organizacijomis, vyko tarpinstitucinių pasitarimų. Šiandien ministerija sako, kad mulčiavimas nėra joks piktnaudžiavimas, kaip tai kartais bandoma pateikti. Mes atlikome statistinę analizę, kokie ūkininkai turi vien tiktai pievas ir neturi gyvulių. Tai daugiausiai labai nedideli ūkiai, ir pievų plotas yra gana nedidelis. Tad kažkokių didelių spekuliatyvių dalykų lyg ir nėra, todėl bandome išlaikyti liniją, kad daugiamečių pievų, ganyklų priežiūra būtų galima pasitelkus ir mulčiavimą.

Tačiau tai dar nėra galutinis sprendimas“, – „Ūkininko patarėjui“ teigė ŽŪM Tvarios žemės ūkio gamybos politikos grupės vyresnysis patarėjas Saulius Jasius.

Netrūksta nei ūkininkų, nei parlamentarų, kuriuos piktina paramos gavimo už geros agrarinės būklės palaikymą klausimas. Pasak Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininko pavaduotojo Kazio Starkevičiaus, per metus už pievų mulčiavimą išmokama apie 30 milijonų eurų ES paramos, o nesukuriama jokios pridedamosios vertės.

„Kadangi mulčiavimas vyksta jau penkiolika metų, tai mes praradome 450 milijonų eurų. Jie išmokėti, galima sakyti, kaip socialinė išmoka, nes ten nevykdoma jokia gamyba. Tik susmulkinama žolė, be to, bepūdama ji išskiria CO2, ir taip tampame „nedraugiški“ gamtai. Jei paskaičiuotume, kad 1 euras įdėtas į žemės ūkį sugrįžta 1,6 euro, tai per šį laiką mes jau praradome 700 milijonų eurų galimų investicijų į kaimą“, – piktinosi K. Starkevičius.

Tačiau bendra šalies žemės ūkio situacija, pasak parlamentaro, liūdina: Lietuva pagal sukuriamą pridedamąją vertę nuo hektaro yra priešpaskutinėje vietoje visoje Europos Sąjungoje.

K. Starkevičiaus įsitikinimu, dar 2013 metais įvesta tvarka dėl mulčiavimo yra pasityčiojimas iš gyvulius auginančių ūkininkų.

„Vieną kartą su žolės smulkintuvu pievą pervažiavęs asmuo gauna paramą už mulčiavimą, o gyvulius laikantis ūkininkas pjauna šieną, atolą, pašaro gamybai skiria laiką, darbo sąnaudas ir lėšas. Jei jo pastangas niekais pavers sausra ar liūtys, parama bus menka. Išmokos gali būti mokamos tik už negautas pajamas, o kokių pajamų gali tikėtis, jei tik kartą per metus nušienauji pievą?“ – sakė K. Starkevičius.

Neūkiškumo skatinimas 

„Manau, kad mulčiavimas ir parama už tai nėra teisingas sprendimas, ypač mulčiavimą palyginus su gyvulių laikymu. Gyvulių augintojams kelis kartus reikia šienauti pievas, šieną sugrėbti, sudėti į ritinius, o parama, kuri suteikiama už žemės priežiūrą, yra tokia pati, kokią gauna ir tas, kuris žolės smulkintuvu pralekia per pievą paskutinę mulčiavimo dieną, dažniausiai liepos 30-ąją, žoles paviršium tik nudaužo, ir tai – visas darbas. Mulčiavimo tikslas – geros agrarinės būklės palaikymas, bet liepos pabaigoje žolės jau būna suaugusios, subrandinusios sėklas, tad vėlyvu metu mulčiuojant ir žoles tiesiog nudaužius kenkiama aplinkai paskleidžiant sėklas ir taip dar daugiau įsėjant žoles. Be to, jei žolė buvo aukšta ir jos daug, numulčiavus vyksta puvimo procesas, kuris teršia gamtą, prisideda prie klimato kaitos. Kai mulčiavimas vyksta paskutinėmis dienomis, tai daugiau kenkia, o ne tampa priežiūra“, – „Ūkininko patarėjui“ tvirtino Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) pirmininkas Arūnas Svitojus.

Jo nuomone, už mulčiavimą, geros agrarinės būklės palaikymą galbūt būtų galima mokėti bazinę išmoką pirmų hektarų, bet toks asmuo neturėtų gauti visų kitų paramų – žalinimo kompensacijos ar kt., nes jis neįdeda tiek daug darbo mulčiuodamas.

„Skatindami mulčiuoti pievas, skatiname neūkiškumą, skatiname atsisakyti efektyvaus ūkininkavimo, – įsitikinęs A. Svitojus. – Niekas tiksliai negali pasakyti, kokie plotai mulčiuojami – gal 40 tūkst. ha, 60 tūkst. ha ar 80 tūkst. ha. Jei numulčiuojama, pavyzdžiui, 40 tūkst. ha pievų, kiek daug galime iš tokio ploto pagaminti šieno, išlaikyti gyvulių. Tačiau ūkininkai taip skatinami nieko neveikti. Gyvulius laikantys ūkininkai sako: „Auginu gyvulius, o man siūlo pinigų, kad jų neauginčiau, o tik numulčiuočiau pievas.“ Žmones norima paversti lyg ir socialiniais išlaikytiniais – šie gaus viešųjų darbų ir socialinę išmoką, todėl jiems nereikės dirbti“, – tvirtino A. Svitojus.

Jo nuomone, reikia ieškoti kompromisinio varianto – galbūt būtų galima palikti ir leisti mulčiuoti, bet tada subalansuoti išmokas: už mulčiavimą taikyti sąlyginę paramą – bazinę, galbūt pirmų hektarų paramą, bet neturėtų gauti išmokų už našias žemes, kaip jaunas ūkininkas ar kt., kad išmokos už mulčiavimą nebūtų ekonominė priemonė skatinant neūkininkauti.

„Dėl išmokų už mulčiavimą turime keliasdešimt milijonų eurų nuostolio. Jei mulčiuojama 40 tūkst. hektarų, paramos išmokama nuo 6 iki 10  milijonų eurų. Jei iš tų hektarų gamintume šieną ir jį parduotume, gautume didesnes pajamas. Ypač buvo pikta praėjusiais metais, kai trūko pašarų, o mulčiuojant pievas tiesiog „į orą“ buvo paleidžiama gera energetika. Gamindami ir parduodami šieną, prižiūrėtume pievas, o šieno ritinį galima parduoti už 10–20 eurų ar 30 eurų. Noriai mūsų šienainį perka švedai, norvegai. Jei būtų pagaminta dešimt ritinių iš hektaro, išeitų 400 tūkst. ritinių vidutiniškai po 20 eurų – susidaro 800 tūkst. eurų suma. Tai yra šimtais tūkstančių ir milijonais eurų skaičiuojamas efektyvumo praradimas“, – teigė A. Svitojus.

Tokiai pozicijai pritaria ir parlamentaras K. Starkevičius.

„Pernai danai ir vokiečiai mielai pirko lietuvišką šienainį, plukdė jį laivais. Pirktų šiemet ir jie, ir mūsų šalies ūkininkai, tačiau mes, užuot skatinę tokią veiklą, mėtome pinigus vėjais. Taip skatinama ne gamyba, o lengvų pinigų godulys. Net prastuose žolynuose iš hektaro gaunama 2,5–3 tonos šieno, palankesnėse ir prižiūrėtose pievose –

iki 12 tonų. Tai mūsų turtas, kuris dėl valdžios neišmanymo ar piktybiškumo supūva dirvoje. Paskaičiuokime, kiek pašarų niekais paverčia bent šimtą hektarų numulčiavęs ūkininkas. Specialistai skaičiuoja, kad taip kasmet prarandama apie 40 milijonų eurų“, – sakė K. Starkevičius.

Lengvas pasipinigavimas 

Esant paramai už mulčiavimą, atsiranda nemažai norinčiųjų iš to lengvai uždirbti.

„Yra firmų, „uabų“, kurie nuomoja šimtus ha žemės, mulčiuoja jas, deklaruoja ir pasinaudoja parama neįdėdami nieko į jokį efektyvų žemės ūkio verslą, – sakė ŽŪR pirmininkas A. Svitojus. – Suteikiant paramą už mulčiavimą, taip žmonės nuvaromi nuo žemės ūkio, užuot skatinus juos gaminti šieną ir už tai juos parėmus.“

Į tokį lengvą pasipinigavimą atkreipė dėmesį ir parlamentaras K. Starkevičius.

„Net susidarė kooperatyvų, kurie visoje Lietuvoje vystė „verslą“ – mulčiavo. Labai paprasta paskaičiuoti, kiek jie iš to uždirbo. Numulčiavimas vieną kartą kainuoja apie 50 eurų, o jie dar gauna paramą už mulčiavimą, gali gauti išmokų kaip jauni ūkininkai ar už nenašias žemes. Tad už pirmus hektarus gauna iki 250 eurų. Kurgi dar rasi tokį lengvą verslą…“, –  ironizavo K. Starkevičius.

Pasak parlamentaro, nei mūsų kaimynės Lenkija, Latvija, Estija, nei kitos ES šalys nemoka paramos pinigų už mulčiavimą. Tik Lietuva tai daro.

„Turime apsispręsti  – ar mes tik remiame ir mokame išmokas, nekuriame gamybos, ar žemės ūkis turi sukurti pridedamąją vertę. Manau, kad dėl bendros tvarkos palaikymo galima leisti mulčiuoti apie 10 procentų laukų ten, kur pašlaitės, raistai, sunkiau prieinamos vietos žemdirbystei. Nors gyvulių laikantys ūkininkai ir tokias vietas nugano. Tik už tų 10 proc. pievų mulčiavimą ir būtų galima mokėti paramą, o likusius pinigus reikėtų investuoti į žemės ūkį“, – sakė Seimo kaimo reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas K. Starkevičius.

Violeta GUSTAITYTĖ