Bendrovės nuotr.

Nors jau atrodė, kad pieno gamybos sektoriuje dugnas buvo pasiektas praėjusių metų rudenį, padėtis dėl pandemijos prastėja – pieno perdirbėjai vėl mažina pieno supirkimo kainas. Švenčių išvakarėse įvyko nuotolinis posėdis, kuriame dalyvavo Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Andriejus Stančikas, premjeras Saulius Skvernelis, žemės ūkio ministras Andrius Palionis, pieno perdirbėjai ir prekybininkai bei pieno gamintojai, tarp kurių buvo ir LR ŽŪR atstovai – Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos valdybos pirmininkė Renata Vilimienė ir Žemės ūkio kooperatinės bendrovės „Pieno gėlė“ valdybos pirmininkas, Žemės ūkio rūmų tarybos narys Jonas Kuzminskas. Pateikiame kai kurias jų mintis.

Bet kokių garantijų mums nereikia

J.KUZMINSKAS: „Pasikalbėjome ir išsiskirstėme. Kokių nors sprendimų posėdyje nebuvo priimta. Nebent jeigu sprendimu galėtume pavadinti ministro ketinimą apsilankyti „Rokiškio sūrio“ gamykloje ir pasižvalgyti įmonės sandėliuose – ar ten tikrai susikaupė daug neparduotos produkcijos. Susidariau įspūdį, kad posėdžiui perdirbėjų atstovai turėjo daugiau laiko pasiruošti, pavyzdžiui,  AB „Rokiškio sūris“ vadovas Dalius Trumpa pateikė įvairius jiems palankius grafikus. O mes, pieno gamintojai, manome, kad įrodinėti, kas labiau nukenčia, net neverta – mes pirmieji esame pieno produktų tiekimo grandinėje, todėl perdirbėjai savo problemas visada stengiasi perkelti ant mūsų pečių. Pavyzdžiui, žemės ūkio kooperatinei bendrovei „Pieno gėlė“ supirkėjai pasiūlė pieno supirkimo kainą sumažinti vidutiniškai nuo 27 iki 23 ct/kg, taigi net apie 15 proc. Tačiau ir šį kartą pieno perdirbėjai, premjerui girdint, vaizdžiai dejavo, kad dar niekada pieno perdirbėjams nebuvo taip sunku, juk jie aukojasi garantuodami supirkti pieno žaliavą. Tačiau garantijų supirkti pieną bet kokia kaina mums nereikia. Todėl juokingai atrodo žemės ūkio ministerijos raginimai kooperuotis. O kas padaryta, kokie įrankiai sukurti kooperacijos skatinimui? Deja, be kooperacijos darbo grupių ir diskusijų, realių darbų neįvyko. Todėl Lietuvos ūkininkai ir nemato prasmės kooperuotis, nes dauguma dar prisimena kolūkių sistemą“.

Išeitis – sumažinti pieno gamybą?

R.VILIMIENĖ: „Tikrai keista girdėti, kad perdirbėjai aukojasi, kad, jų tikinimu, jau prasidėjo vasaros sezonas ir rinkoje yra pieno perteklius. Mano ūkyje vasaros sezonu dar nekvepia – gyvulius šeriame žiemos sezonui paruoštais pašarais. Taigi perdirbėjai gal tegul nesiaukoja. Aš pritariu savo bendraminčių pieno gamintojų pasiūlymui kreiptis į Europos Komisiją, kad ši suteiktų galimybę lietuviams mažinti pieno gamybą, o už sumažintą pieno kiekį ES kompensuotų“.

Perdirbėjų žaidimai

Išgirdęs tokius pasiūlymus Lietuvos pienininkų asociacijos „Pieno centras“ vadovas  Egidijus Simonis, premjerui girdint, skuba paneigti pieno gamintojų teiginius: „Pieno ne tik ne perteklius – pieno mums trūksta, įmonės neišnaudoja visų pajėgumų, todėl mes net perkame pieną iš Estijos ir Latvijos ūkininkų“.

Ir jis teisus – Lietuvos pieno perdirbimo įmonės šiuo metu jau apie 37 proc. žaliavos įsiveža iš Latvijos ir Estijos. Žinoma, tai – ne kriminalas, juk gyvename bendrojoje ES rinkoje. Nėra sienų, nėra ir muitų, ES laikosi bendrosios žemės ūkio politikos. Tiesa, kol kas vis dar laikosi tik žodžiais, nes iš tikrųjų vis dar veikia vadinamoji dviejų greičių politika, kai vienoms šalims skiriama gerokai daugiau ES paramos nei kitoms.

Parama – ne tik iš Lietuvos biudžeto

J.KUZMINSKAS: „Suprantu, kad yra bendra rinka, tačiau visi turi suprasti ir mus, pieno gamintojus. Štai perdirbėjai prašo remti produktų eksportą. Bet kodėl Lietuva turėtų remti visą jų produktų eksportą, jeigu 37 proc. produktų jie pagamina iš kitose rinkose supirktos žaliavos? Juk parama eksportui būtų skiriama tik iš Lietuvos mokesčių mokėtojų lėšų. Taigi pienas – iš Latvijos ir Estijos, o parama – tik iš Lietuvos. Gal tikrai tegul paramos eksportui mūsų perdirbėjai ieško ir Latvijoje bei Estijoje“.

R.VILIMIENĖ: „Toks pat kuriozas nutiktų, jeigu Lietuva susigundytų pasinaudoti pieno produktų pasaugojimo galimybe – Lietuvos lėšomis saugotume ne tik iš savo, bet ir iš kitų rinkų supirkto pieno pagamintus produktus ir padėtume kitoms šalims. Negailėčiau, jeigu gerai patys gyventume, bet yra atvirkščiai“.

Lėšos pandemijos ekonominiams padariniams švelninti

A.STANČIKAS: „Sąžiningiausia būtų tiesiogiai remti ūkininkus už parduotą pieną, tačiau bijau, kad ir šiuo atveju patektume į perdirbėjų spąstus – jie tiek pat sumažintų pieno supirkimo kainas. Intervenciniai pirkimai? Kol kas ES rinkoje ši schema neveikia, nes rinkose pieno miltų kainos yra didesnės nei siūlomos intervenciniams pirkimams. Kokia išeitis? Mano nuomone, parama pieno gamybos sektoriui gali būti suteikta iš Lietuvos biudžeto – iš lėšų, kurios numatytos koronaviruso karantino metu patirtiems ekonominiams padariniams švelninti“.