Vienas pirmųjų pasėlių priežiūros darbų pavasarį – žiemkenčių tręšimas ir apsauga nuo išplitusių kenkėjų ir grybinių ligų. Pasak Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) Žemdirbystės instituto pavaduotojos eksperimentinei plėtrai dr. Romos Semaškienės, žemdirbiai, įvertinę žiemkenčių pasėlių būklę, turėtų pasitarti ir su konsultantais.

Skubėti, bet lėtai

„Nereikėtų labai skubėti naikinti pasėlių. Šiltesni orai augalus skatina augti, todėl artimiausiu laiku bus aišku, ar verta žiemkenčius palikti. Aišku, jei pasėliai gyvybės požymių nerodo arba yra labai smarkiai išretėję, beliks žiemkenčius atsėti“, – sakė dr. R.Semaškienė.

Pasak mokslininkės, dauguma pasėlių jau patręšti. Labai svarbu azoto trąšomis patręšti prasčiau peržiemojusius, nepakankamo tankumo pasėlius, nes tai nulems tolesnį jų augimą. Jei vis dėlto nesitikima išlaidas (sėkla, tręšimas, išlaidos herbicidams, derliaus nuėmimui ir kitiems pasėlių priežiūros darbams) atperkančio derliaus, reikėtų pamąstyti, ar verta atsėti.

Ūkininkams patariama naudoti per lapus augalus maitinančius preparatus. Prieš naudojimą reikėtų įvertinti pasėlio tankumą ir gyvybingumą, vyraujančią temperatūrą ir kitus veiksnius.

Pravers azoto trąšos

Anot Aleksandro Stulginskio universiteto profesoriaus Albino Šiuliausko, tik tinkamai įvertinus žieminių rapsų pasėlius, galima pradėti galvoti, kokią tręšimo technologiją pasirinkti. Jei pasėliai išretėję ir augalai lengvai pažeisti, pirmajam ankstyvajam tręšimui geriausiai tiks amonio sulfatas (200–250 kg/ha). Vegetacijai prasidėjus (balandžio 7–12 d.), pasėlius reikėtų tręšti azoto trąšomis (ne mažiau kaip 120 kg/ha). Tręšimui tinka tiek skystosios, tiek biriosios trąšos. Ar reikia papildomai tręšti azoto trąšomis, galima spręsti, kai galutinai paaiškėja išlikusių gyvų augalų skaičius ir jų išsivystymas.

Pirmieji – stiebų kenkėjai

LAMMC Žemdirbystės instituto Augalų patologijos ir apsaugos skyriaus vedėja dr. Eglė Petraitienė sakė, kad šiltėjantis pavasario oras skatina ne tik žieminių rapsų augimą, bet ir skubina priimti teisingus sprendimus apsaugant juos nuo labiausiai išplitusių kenkėjų ir grybinių ligų. Nors dalis žieminių rapsų laukų jau patręšti, būtina paskubėti, nes saulėtomis šiltomis dienomis žieminiai rapsai ima sparčiai augti.

Anot dr. E.Petraitienės, šiuo metu labai svarbu įvertinti vegetacijos metu plintančias ligas, kenkėjų išplitimo riziką ir galimus apsaugos nuo jų būdus. Žieminių rapsų stiebo ilgėjimo tarpsniu visas dėmesys turi būti sutelktas į stiebų kenkėjus. Šie kenkėjai yra gerokai žalingesni žieminiams rapsams. „Mūsų šalies rapsų pasėliuose iš paslėptastraublių dažniausiai aptinkamas kopūstinis stiebinis paslėptastraublis (Ceutorhynchus pallidactylus). Šio kenkėjo patelės deda kiaušinėlius rapsų stiebuose, žemiau viršūninio pumpuro. Išsiritusios lervos maitinasi stiebo vidiniais audiniais, išgrauždamos landas. Pažeisti rapsų stiebai deformuojasi, išsikraipo, augalai ima gelsti, sulėtėja jų vystymasis“, – sakė mokslininkė. Dr. E.Petraitienės teigimu, didžiausios žalos rapsams pridaro šio kenkėjo lervos, tačiau naikinti reikia vabalus suaugėlius, kai jie atskrenda į rapsų pasėlius, o patelės kiaušinėlių į rapsų stiebus dar nebūna spėjusios padėti. „Dalis rapsų augintojų pasėliuose pasistato geltonąsias vandens gaudykles, kurios padeda stebėti šių kenkėjų migracijos į rapsų laukus pradžią. Tiems, kurie jų neturi, tenka remtis informacija apie augalų išsivystymą ir stebėti oro sąlygas. Šių žinių reikia tam, kad būtų priimti teisingi sprendimai apsaugant augalus nuo stiebų kenkėjų“, – priminė mokslininkė.

LAMMC Žemdirbystės institute atliktų tyrimų duomenimis, žieminių rapsų pasėliuose kopūstiniai stiebiniai paslėptastraubliai skraidyti pradeda stiebo ilgėjimo tarpsniu (BBCH 39), kai vidutinė oro temperatūra siekia 7 laipsnius šilumos. O šių kenkėjų migracijos pikas ir kiaušinėlių dėties į lapkočius pradžia yra žiedpumpurių tarpsnis (BBCH 53-57). Geriausių rezultatų pasiekiama insekticidus nuo kopūstinių stiebinių paslėptastraublių panaudojus stiebo ilgėjimo tarpsniu (BBCH 39), kai žieminių rapsų stiebai buvo 10–20 cm aukščio.