Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Paskui karves į Lenkiją pajudėjo ir veršeliai

Lietuvos galvijų augintojų nesėkmės padeda lenkams plėtoti pieno ir mėsos produktų gamybą. Mūsų kaimynai bandomis superka ne tik geras karves, bet išsiveža ir veršelius. Mažėjant galvijų skaičiui šalies mėsos perdirbėjai susirūpinę, ar ateityje nepristigs pigios žaliavos.

Traukiasi žaliavų bazė

Nepaliaujamas veršelių eksportas ir karvių išpardavimai atsiliepia mėsos pramonei. Skerdimų apimtys dar drastiškai nemažėja, nes iš pieno gamybos besitraukiantys ūkininkai geresnes karvutes išparduoda lenkams, o prastesnes – vietos skerdykloms. Bet kai ūkių stipriai sumažės, situacija gali greitai pasikeisti.

Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijos (LMPA) direktorius Egidijus Mackevičius pripažino, kad besitraukianti žaliavų bazė – iš tikrųjų didelė problema mėsos pramonei. „Tie, kurie pasitraukia iš pieno gamybos, jau neaugina nei karvių, nei prieauglio“, – sakė jis.

Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro (ŽŪIKVC) duomenimis, palyginti su 2016 metais, pernai ir šiemet galvijų skerdimų apimtys šiek tiek sumažėjo. Šiais metais kai kuriais mėnesiais galvijų paskersta daugiau nei 2017-aisiais. Pavyzdžiui, šių metų rugpjūtį, palyginti su pernykščiu, paskersta 1,7 proc. daugiau galvijų – 13 831 (daugiausia karvių).

Stinga kokybės

E.Mackevičius akcentavo, kad smulkiųjų pieno gamintojų pasitraukimo iš rinkos įtaka mėsos pramonei visgi nėra vienareikšmiška, nes iš tokių ūkių kokybiškos jautienos negausi. „Reikia pripažinti, kad nedideliuose ūkiuose užaugintų pieninių veislių galvijų mėsos kepsniams nepasiūlysi, ji skirta perdirbti ir produktams gaminti, maišant ją su kita žaliava. Žiūrint į ateitį, vis tik reikia specializuotis – atrinkus galvijus, dalį pasilikti pieno ūkiui, o kitą prieauglį paauginti ir atitinkamai papenėti, kad gautume geresnės kokybės mėsą“, – aiškino jis.

Mėsos perdirbėjai jau seniai skundžiasi, kad mūsų rinkoje daugiausia yra žemesnės kokybės – O ir P kategorijų – mėsos, o standartinės kokybės mėsos, kurią galima būtų eksportuoti į Vakarų Europą, tėra tik apie 12 proc.

„Pas mus standartinių eksportinių galvijų yra labai mažai, o Vakarų Europoje jų apie 50 proc., kitą dalį sudaro aukštesnių klasių mėsa, O ir P kategorijų žaliavos yra žymiau mažiau nei pas mus. Pavyzdžiui, italai labai vertina kokybišką lietuviškų galvijų mėsą, bet mes tokios daug pasiūlyti negalime. Toks galvijas būna maždaug 1 iš 10“, – aiškino LMPA vadovas.

Siūlo dalintis rizika

Mėsos perdirbėjai sako esantys suinteresuoti, kad Lietuvoje atsirastų paskatos penėti prieauglį. „Ūkininkai dažnai priekaištauja, kad vietos perdirbėjai jiems nemoka geros kainos už galvijus, todėl jie parduoda prieauglį eksportuotojams. O mes sakome, kad užauginus gerus galvijus, iš kurių bus kokybiškos mėsos, bus ir kita kaina. Galvijams nepakanka tik žolės ir šieno, reikalingi ir mišiniai, reikia vadovautis atitinkamomis technologijomis. Jeigu daugiau įdėsi, daugiau ir gausi.

Kai tokius patarimus augintojams dalija perdirbėjai, šie moja ranka, esą perdirbėjai prisigalvoja visokių niekų. Bet kai ūkininkai patys tiesiogiai pradeda bendrauti su vartotojais, tada supranta, kaip svarbu taikyti atitinkamas auginimo technologijas ir parduoti kokybišką mėsą“, – sakė E.Mackevičius.

Mėsos perdirbėjams atstovaujančios organizacijos vadovas užtikrino, kad užauginus gerą galviją tikrai atsiras pirkėjų, kurie pasiūlys gerą kainą. „Bet jeigu augintojai gerus galvijus išveš į užsienį, o prastus pardavinės vietoje, nieko gero nebus. Perdirbėjai galėtų pasirašyti tiekimo sutartis su vakariečiais, bet reikia didesnių kokybiškos mėsos kiekių. Augintojas gali pasakyti, kad neužaugino, ir viskas, negi su juo teisis. Reikėtų abiem pusėms prisiimti riziką, „prisirišti“ prie Europos Sąjungos vidutinių supirkimo kainų“, – dalinosi mintimis apie galimybes bendradarbiauti pašnekovas.

Nesueina galai

Utenos rajono pieno gamintojas Arūnas Kudrevičius – vienas iš tų ūkininkų, kuris prieš keletą metų nusprendė, kad veršelių neišpardavinės, o augins ir penės iki reikiamo svorio. Pieno ūkio savininkas tikėjosi, kad mėsa kompensuos pieno nuostolius, tačiau šie lūkesčiai kol kas nepasiteisino.

„Ūkininkaujame kartu su sūnumi. Jis 2016 metais parengė projektą ir pradėjo auginti mažus pieninių karvių buliukus. Kam juos pusvelčiui pardavinėti – surizikavome auginti. Bet dabar tuo nesidžiaugiame. Sukandę dantis laikomės, kol pasibaigs projektiniai įsipareigojimai, ir paskui, matyt, atsisakysime to verslo“, – prisipažino ūkininkas.

A.Kudrevičius aiškino, kad auginti bulius nėra taip paprasta, kaip atrodytų iš šono. Holšteinų veislės galvijams reikia gero pašaro, be to, uteniškiai neturi buliams laikyti tinkamų tvartų. Suleisti į užtrukusių karvių gardus, stambūs galvijai juos išlaužo.

„Prieaugliui laikyti reikia atitinkamų tvartų, o juos pastatyti kainuoja šimtus tūkstančių eurų. Parengiau projektą paramai gauti, bet jis nepraėjo. Kai galvijus laikai visokiuose priestatuose, reikia daugiau rankų darbo mėšlui tvarkyti, juos prižiūrėti. Tuose ūkiuose, kur yra geri tvartai, galbūt situacija kitokia“, – svarstė ūkininkas.

Jis nusivylęs, kad auginant bulius pajamos neatperka išlaidų: „Nesueina galai, kai už maždaug 650 kg sveriantį gerai nupenėtą bulių mėsos perdirbėjai sumoka 1,3 euro už gyvo svorio kilogramą. Perdirbėjai vertina mūsų bulius dėl kokybės, geros išeigos ir raumeningumo, bet sako, kad daugiau mokėti negali.“

Padidino supirkimo kainas

Mėsos perdirbėjai nesidžiaugia, kad iš Lietuvos nepaliaujamai eksportuojami veršeliai. Jie kelia nerimą, kad paskui karves į Lenkiją išvežami jau ir veršeliai. Anksčiau lenkai veršelius eksportavo, o dabar – importuoja.

„Jeigu anksčiau vešelius veždavo į Belgiją, Olandiją ir kitas Vakarų Europos šalis, dabar apie 20 ar 40 tūkst. išvežė į Lenkiją. Žinome, kad jie skirti penėjimui. Lenkai jau pažengė toliau, perka veršelius, kuriuos peni ir parduoda. O juk šis prieauglis gali būti penimas mūsų šalyje. Apie tai diskutuojame ir su Žemės ūkio ministerijos atstovais, ir su gyvulių augintojais“, – sakė E.Mackevičius.

Galvijų augintojai guodžiasi, kad lenkų aktyvumas mūsų rinkoje jiems išėjo į naudą – vietos galvijų supirkėjai šiek tiek padidino kainas. LMPA direktorius neslėpė, kad mėsos perdirbėjams tenka konkuruoti su lenkais.

„Kaimynų siūlomos kainos banguoja. Jie moka panašiai, kaip ir mūsų įmonės, bet, kai gauna didesnius užsakymus, perkamų galvijų kainas padidina iki 20 proc. Tie, kurie parduoda brangiau, džiaugiasi, kad lenkai gerai moka, bet taip būna ne visada. Taip, vidaus rinkoje supirkimo kainos šiek tiek auga, bet tai priklauso ir nuo kokybės, ir nuo mūsų galimybių produkciją eksportuoti“, – aiškino E.Mackevičius.

Mažėja veršelių

Veršelius eksportuojančios bendrovės „Raskafas“ direktorius Benjaminas Krūmas sakė jaučiantis, kad šalyje mažėja galvijų, tačiau drastiškų pokyčių dar nėra. Be to, bendrovė vietos rinkos netektis kompensuoja atsiveždama veršelių iš Latvijos.

„Aišku, kad veršelių mažėja, bet dirbti dar galima. Eksporto kryptys tos pačios: Olandija, Ispanija, Italija, Belgija ir Izraelis, atsirado ir nauja – į Lenkija. Lenkai dabar stipriai užsiima skerdenos eksportu. Gana daug jautienos eksportuoja ir musulmonams bei judėjams“, – aiškino „Raskafo“ vadovas.

ŽŪIKVC duomenimis, per pastaruosius penkerius metus veršelių eksportas sumažėjo nuo 112,6 tūkst. iki 99,2 tūkst. vienetų. Šiemet per devynis mėnesius išvežta 85,1 tūkst. veršelių. O buliukų ir telyčių, sulaukusių daugiau kaip 8 mėnesių amžiaus, eksportas per tą laikotarpį padidėjo nuo 1 107 iki 19,5 tūkst., karvių – nuo 285 iki 9 446 vienetų.

Daugiausia veža į Lenkiją

Bendrovės „Panevėžio veislininkystė“, kurioje teikiamos į trečiąsias šalis išvežamų gyvulių karantinavimo, o eksportuojamų į ES šalis – surinkimo paslaugos, vadovas Nerijus Gricius patvirtino, kad prieš 2–3 metus veršelių buvo karantinuojama daugiau.

„Pastaruoju metu daugiausia galvijų po karantino išvažiuoja į Turkiją, dar vežė į Baltarusiją. Pieniniai galvijai šiemet pas mus nebuvo karantinuojami. O pernai ir užpernai karvės buvo vežamos į Armėniją, Baltarusiją. Ūkininkai geresnių karvių nenori parduoti, o vidutinės netenkina pirkėjų. Bandau aiškinti, kad jų primilžiai sumažėjo dėl susiklosčiusių aplinkybių pieno sektoriuje – esant mažoms pieno supirkimo kainoms augintojai neišgali atitinkamai šerti galvijų, bet tokie argumentai neįtikina“, – galvijų pardavimo niuansus aiškino N.Gricius.

Iš galvijų surinkimo centro daugiausia galvijų išvežama į Lenkiją. „Panevėžio veislininkystė“ tarpininkauja išvežant karves lenkams. „Parduodama ne tik po kelias, bet ir po 50, 70 karvių. Mūsų tikslas, kad būtų patenkinti ir jų pirkėjai, ir pardavėjai“, – sakė bendrovės vadovas.

Pastovumo nebus be sutarčių

Andriejus Stančikas, Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas

Pas mus problema ta, kad perdirbimo įmonės dirba atskirai nuo ir žaliavą tiekiančių ūkininkų. Ne karą bandėme diskutuoti su mėsos perdirbėjais, kokių galvijų jiems reikėtų ir už kiek jie juos supirktų, kad ūkininkas būtų garantuotas dėl savo pajamų. Prieš kokį dešimtmetį galvijų augintojų kooperatyvai išgyveno pakilimą,  ūkininkai norėjo ilgalaikių susitarimų su perdirbėjais, bet taip ir nepavyko susitarti.

Lankydamasis Airijoje vieno ūkininko klausiau, kaip jis parduoda savo išaugintus galvijus. Vos atsiradus veršeliui, jis sudaro sutartį su mėsos perdirbėjais ir žino, kiek gaus už galviją. Ūkininkas sakė, kad jeigu nežinotų, kam ir už kiek parduos, neaugintų. Žinoma, ir mėsos perdirbimo įmonė užsitikrina, kad gaus reikiamos kokybės produktą. Taigi ūkininkas turi vadovautis atitinkamomis šėrimo ir priežiūros technologijomis. Norėtųsi, kad taip būtų ir Lietuvoje. Kol nėra sutarčių, nėra ir pastovumo.

Kita vertus, esame maža šalis, todėl turėtume rinkai siūlyti išskirtinius produktus. Štai į JAV galime eksportuoti jautieną, bet vežti ten genetiškai modifikuota soja šeriamų galvijų mėsos nėra prasmės, nes tokios produkcijos ten pakanka. Manau, kad Baltijos šalys turėtų siekti išskirtinumo – atsisakyti genetiškai modifikuotų organizmų naudojimo ir gaminti išskirtinius produktus.

Rekomenduojami video