Išleisdami vaikus į užsienį ūkininkai abejoja, ar paragavę lengvesnės duonos jų vaikai sugrįš ūkininkauti. Dvylika metų Airijoje prekyboje dirbusi Ieva Bacevičienė neseniai grįžo iš emigracijos ir perėmė ūkį po tėčio mirties. Dabar jai tenka rūpintis per 100 hektarų žemės. Aplinkiniai džiaugiasi šaunia jaunąja ūkininke, tačiau Ieva gimtinėje jau susidūrė su pirmaisiais biurokratiniais sunkumais.

Išvyko paieškoti laimės

34 metų Ievai ūkyje Jankų kaime (Kazlų Rūdos sav.) talkina jos vyras Česlovas, o 6 metų sūnus lanko Jankų kaime mokyklą. Pernai vasarą ūkininke tapusi Ieva neneigia, kad Airijoje praleisti metai paliko ryškų pėdsaką jos gyvenime. „Per tą laiką subrendau, tapau atsakingu žmogumi. Juk išvykau jauna, būdama vos 22 metų“, – sakė moteris.

„Baigiau teisės ir muitinės veiklos bakalauro studijas Mykolo Romerio universitete. Praktiką atlikau muitinės kriminalinėje tarnyboje ir Kauno teritorinėje muitinėje. Iš tikrųjų buvo įdomu padirbėti muitinėje, bet pirmos grandies pareigūnų atlyginimai labai maži, o darbas sunkus. Manęs nesužavėjo pareigūno darbo peripetijos ir šio darbo perspektyvos, kai pamačiau, kaip ten viskas vyksta. Tuo laiku Lietuvoje dar ir korupcija buvo labai didelė. Dirbti pagal specialybę neteko, o kitur įsidarbinti nelabai ir norėjau“, – jaunystės dienas Lietuvoje iki emigracijos prisiminė Ieva.

Ji tada norėjo pamatyti pasaulio, patobulinti anglų kalbos žinias. Kaip pati sako, tuo metu jai jūra buvo iki kelių. Ievai buvo drąsiau keliauti į svečią šalį, nes pirmasis pasižvalgyti į Airiją nuvyko jos širdies draugas, iš to paties Jankų kaimo kilęs ir emigracijoje Ievai pasipiršęs Česlovas Bacevičius. Prieš emigruodamas Česlovas dirbo pamainos meistru medienos apdirbimo įmonėje „Juodeliai“. Darbas buvo sunkus, atsakingas, tekdavę dirbti ir naktinėse pamainose, o atlyginimas tada nebuvo toks, kokio tikėjosi jaunas žmogus. Ievą ir Česlovą dar labiau suartino susiklosčiusi panaši situacija.

„Sakiau, jauni abu, pabandysime, pasimokysime. Nemažai mano giminaičių jau buvo ten išvažiavę“, – prisiminė Ieva.

Airijoje jaunuoliai apsistojo Roskomono grafystėje, nedideliame ramiame Kaslrėjaus miestelyje, gana toli nuo Dublino.

Asmeninio archyvo nuotr.

Darbų netrūko

Įsikurti Airijoje Ievai ir Česlovui pagelbėjo merginos pusbroliai. Kaip ji pati sako, ten jau nei mamos, nei tėtės nebuvo, reikėjo patiems viskuo rūpintis.

Česlovas Airijoje pirmiausia įsidarbino statybose pagalbininku, vėliau susirado darbą stiklo dekoravimo kompanijoje. Prasidėjus Airijoje ekonominei krizei, jis pradėjo dirbti kompanijoje, užsiimančioje pastatų izoliacija nuo radono dujų. Dirbdavo pasiskirstę brigadomis. Jam šis darbas patiko, o ir pinigų užteko šeimai pragyventi.

Tuo metu Ieva tik nuvažiavusi įsidarbino parduotuvėje. Pradžioje dėliojo prekes prekybos salėje. Kadangi visiškai nemokėjo kalbos, pasirinkimas buvo nedidelis. Vėliau lietuvę perkėlė dirbti į kasas. Pamatę, kad Ieva stengiasi, domisi, netrukus parduotuvės savininkai ją paskyrė pamainos vadove, o 2011 metais Ieva tapo ir viso prekybos centro vadove. Ja dirbo iki grįžimo į Lietuvą – praėjusių metų birželio.

„Pradžioje planavome Airijoje praleisti dvejus metus, bet nepastebėjome, kaip pralėkė dvylika metų. Tikrai smagu buvo – ir pakeliavome, ir daug ko išmokome, ir prisižiūrėjome, kuo ten žmonės užsiima. Pasitaupę Lietuvoje namą pradėjome statytis“, – pasakojo buvusi emigrantė, o dabar ūkininkė. Ji neslėpė, kad buvo gaila iš Airijos išvažiuoti. Juk turėjo darbą, kurį mėgo, jautė, kad darbe ji vertinama.

Teko sugrįžti

Praėjusių metų gegužės 20 dieną Ieva sulaukė mamos skambučio – ji pranešė, kad tėčio jau nebėra. Dukra negalėjo patikėti – prieš kelias dienas ji su savo 57 metų tėčiu, Jankų kaimo ūkininku Donatu Stalioraičiu, kalbėjo telefonu. Tuomet tėtis dukrai pasakojo, kad sunkiai sergančiam savo tėvui, Ievos seneliui, net kunigą parvežė. Niekas nepagalvojo, kad jo paties gyvenimas staiga nutrūks. Taip susiklostė, kad šeima per vieną mėnesį vieną po kito palaidojo du pačius artimiausius žmones – tėtį ir senelį.

Tėčio netektis apvertė Ievos gyvenimą ir sugrąžino ją į Lietuvą. Ne tik paskutiniam atsisveikinimui su tėčiu, bet ir tam, kad perimtų jo ūkį. Juolab kad kitos dvi Stalioraičių dukros taip pat savo gyvenimus jau kūrė Airijoje ir į gimtąjį kraštą grįžti neketino.

„Išslydo žemė iš po kojų. Nežinojau, ką daryti. Rodos, Airijoje turėjau viską, ko reikia. Bet vaikščiodama gimtinės laukais mačiau, kad ūkio pasėliai gražiai žaliuoja, viskas tėčio sutvarkyta, tad man teko apsispręsti: arba „išparceliuoti“ tėčio triūsu užgyventą gerą, pasiimti pinigus ir išvažiuoti atgal į Airiją, arba perimti ir tęsti tėčio darbus ūkyje“, – tvirto apsisprendimo likti tėviškėje akimirkas prisimena jauna ūkininkė.

Ieva itin jaučia savo močiutės, 83 metų tėčio mamos, palaikymą. Pasak moters, senolė yra pavyzdys, kaip išlikti tvirtai bet kokiomis gyvenimo aplinkybėmis. Nepaisant garbaus amžiaus, senosios Stalioraitienės galva šviesi, tad anūkė su ja gali pakalbėti bet kokia tema. Į ją gali atsiremti, paklausti patarimo.

„Artėja pirmoji mums pavasario sėja. Nežinome, kaip pasiseks, kaip žieminiai javai išgyveno. Mano galvoje dabar sukasi tokie dalykai, kuriais visi ūkininkai kasdien kvėpuoja, skirtumas tik tas, kad mums visa tai yra nauja“, – neslėpė jankietė, vardydama, kad sės rapsų, kviečių, miežių, šiek tiek ankštinių, nes jų sėkla brangi ir šiemet sunku gauti.

Jankų kaimo ūkininkė norėtų pasinaudoti ES parama, kad pasikeistų seną techniką į modernesnę.

Sustojo ties ūkio modernizacija

Ieva nestokoja optimizmo ir pozityvaus mąstymo, bet susiduria ir su barjerais. Jos teigimu, dabar ji jaučiasi kaip varlė, išmesta į dykumą. „Mokėjau vairuoti tik lengvąjį automobilį, bet dabar tenka vairuoti ir sunkiąją techniką. Nors mokydamasi mokykloje, kai reikėdavo, padėdavo tėtei – pavažiuodavo traktoriumi į priekį, patraukdavo priekabą. Vyrams gal nėra skirtumo, o man sunkoka su turima rusiška technika dirbti, norėčiau šiek tiek modernesnės, lengviau valdomos“, – atvirai pasakojo ūkininkė.

Pernai jau jai ir arti reikėjo, ir grūdus vežti. Kai rudenį darbininkas pasiligojo, per darbymetį liko dviese. „Reikėjo išdirbti žemę. O kai reikia, tai darai ir padarai. Aišku, su įvairiais nuotykiais, nes paprasčiausiai trūksta patirties“, – juokėsi Ieva, neslėpdama, kad pakako streso. Anot moters, jos gyvenime dabar netrūksta ir kitokių „amerikietiškų kalnelių“.

Ji norėtų modernizuoti ūkį – pasinaudodama Europos Sąjungos parama, nusipirkti modernios žemės ūkio technikos. Ūkininkei tenka rūpintis daugiau kaip 100 hektarų žemės.

Ieva bandė ieškoti galimybių gauti paramą ūkiui modernizuoti. Išanalizavusi situaciją, atsimušė į sieną – pernai liepos mėnesį Ieva įregistravo valdą, todėl negali pretenduoti į ūkio modernizaciją, nes dar neturi išlaikiusi žemės valdos vienus metus. „Pernai aš negalėjau neregistruoti paveldėtos žemės valdos, nes be valdos kodo negalėjau pirkti degalų, o jau buvo prasidėjusi javapjūtė“, – tikino jaunoji ūkininkė.

Kaime retas atvejis

Lina Juškevičienė, Kazlų Rūdos savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus vedėja

Jauna moteris, grįžusi iš emigracijos, pati sėda į traktorių  ir aria, paprasčiau tariant, į ūkį kabinasi dantimis, nagais ir ragais. Dabar ieško naujų veiklos formų, mokosi. Pati labai aktyvi, bendraujanti. Jos ūkininkavimo pradžios istorija išskirtinė – mirus ūkininkui tėčiui, ji vienintelė iš trijų emigravusių seserų pasiryžo likti ūkyje. Norėtųsi, kad tokių atvejų būtų ir daugiau – daugiau jaunų žmonių sugrįžtų dirbti į kaimą. Tokie žmonės – mūsų kaimo ir žemės ūkio ateitis.

Ne viskas prarasta

Aušra Grygalienė, Žemės ūkio ministerijos 2 Europos Sąjungos paramos skyriaus vedėja

Ūkiai, kurių ekonominio dydžio potencialas, išreikštas produkcijos standartine verte, yra nuo 8 tūkst. eurų (viršutinės ribos nėra), gali pretenduoti į paramą pagal Kaimo plėtros programos priemonės „Investicijos į materialųjį turtą“ veiklos sritį „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“. Šiuo metu priimamos paraiškos – paraiškų priėmimo pabaiga – balandžio 30 d. Pagal reikalavimus pareiškėjas iki paramos paraiškos pateikimo turi nepertraukiamai vykdyti žemės ūkio veiklą ir gauti iš šios veiklos pajamų ne trumpiau kaip 12 mėnesių. Paraiškų priėmimo grafike pagal šią veiklos sritį numatyta šiemet paraiškas priimti du kartus. Antras paraiškų priėmimo etapas – spalio–lapkričio mėn.