Vos už kelių kilometrų nuo Utenos nutolusiame Klovinių kaime gyvenanti darbšti Dianos ir Gintauto Burneikų šeima įkūrė tikrą paukščių ir gyvūnų karalystę, kurioje gražia bendryste džiaugiasi vištos, kalakutai, povai, antys, stručiai ir net gervė, besimėgaujanti išskirtine šeimininkų meile ir dėmesiu. O štai iš Olandijos atvežtas kengūriukas Šoklys – naujokas, jis dar tik susidomėjęs tyrinėja jį supantį pasaulį. Įvairiausių ateities svajonių turintys ir idėjas kol kas tik brandinantys šeimininkai šiandien džiaugiasi atradę puikią erdvę pabėgti nuo kasdienių rūpesčių ir problemų.

Pradėjo nuo kelių vištų

Anksčiau mieste augęs ir gyvenęs G.Burneika vasaras leisdavo pas močiutę kaime netoli Labanoro, kur supanti gamta vaikui teikė džiaugsmo ir pilnatvės jausmą. Visąlaik svajojo apie savo būstą atokiau nuo miesto ir šalia namų esančius tvenkinius, kuriuose galėtų maudytis ir žvejoti. Laikui bėgant svajonė išsipildė. Sužinojęs, kad Kloviniuose parduodama dar kolūkio laikais statyta daržovių saugykla, kurioje buvo laikomos bulvės, vyriškis neabejodamas ją nusipirko ir pavertė gyvenamaisiais namais.

Kone dviejų hektarų teritorija puikiai tiko ir kitai svajonei įgyvendinti – auginti naminius paukščius. Pirmiausia žmona Diana nusipirko vienadienių broilerių viščiukų ir šešis žąsiukus. Jais sutuoktiniai rūpinosi, o paragavę kaime augintos vištienos nebegalėjo atsispirti jos skoniui. Naminių paukščių pulkas kasmet didėjo, o šiandien šeimininkus džiugina ne tik įvairių rūšių vištos, kurapkos, žąsys, antys, bet ir povai, stručiai bei kiti egzotiški sparnuočiai.

Stručiai – viso ūkio puošmena. I. Banelytės nuotr.

Kuria natūralią aplinką

Apie savo augintinius sutuoktiniai galėtų pasakoti neatsikvėpdami. Jie žino kiekvieno gyvūno atsiradimo istoriją, jo gyvenimo būdą, pomėgius, nusimano net apie ligas, kurios neretai kamuoja vieną ar kitą šios karalystės gyventoją. Štai neseniai stručiukas susilaužė koją. Pradėjo šlubčioti, reikėjo veterinaro pagalbos.

„Blogiausia, kad ne tik Utenoje, bet ir visoje Lietuvoje nėra gero paukščių gydymo specialisto. Reikia patiems suktis, ieškoti būdų, kaip padėti savo augintiniams“, – apgailestavo G.Burneika.

Tačiau jis skuba pasidžiaugti kur kas malonesniais dalykais. Dideliame voljere vasarą saulės voniomis džiaugiasi ir šiluma mėgaujasi net penkių veislių papūgų šeimyna, gyvenanti kartu su kiniškomis kurapkytėmis, dedančiomis mažyčius žalsvus kiaušinėlius.

„Noriu, kad visi paukščiai pajustų kuo daugiau laisvės ir gamtos. Štai jų voljere pasodinau uogakrūmių tam, kad gyvenimo sąlygos panėšėtų į natūralias. Taip auginami paukščiai gyvena ilgiau, nei laikomi narveliuose namuose“, – įsitikinęs šeimininkas, kuris prieš žiemos šalčius savo augintinius suneša į po namu įrengtą šiltą rūsį.

Stručių ir gervės draugija

Praėjusį pavasarį į Burneikų namus atkeliavo gervė. Išalkęs, nusilpęs, gimtųjų namų netekęs paukštis iš pradžių pateko į vienų gerų žmonių rankas. Jie ją perdavė gamtosaugininkams, o šie, bandydami išgelbėti gervės gyvybę, atvežė ją į Klovinius. Šeimininkai naująją gyventoją maitino karosiukais ir kitais skanėstais. Paaugusi ir sustiprėjusi gervė tapo lygiateise gyventoja, reikalaujančia išskirtinio šeimininkų dėmesio. Šiandien ją galima vadinti tikra paukščių karaliene, išdidžiai vaikštančia po savo valdas. Tačiau ši grakštuolė ne visuomet elgiasi draugiškai: pripuolusi prie lesalo, įnirtingai veja net už save didesnius stručius.

G.Burneika pasakojo, kad jam labai įdomu stebėti stručių gyvenimą: gavę gardesnį kąsnį, jie išreiškia savotišką pagarbą savo šeimininkams, o maži stručiukai itin smalsūs ir domisi viskuo, kas nauja, nematyta.

Šeimininkai šalia paukščių sukūrė atskirą erdvę ilgaausiams triušiams. I. Banelytės nuotr.

Naujausias gyventojas

Transporto įmonę turintis G.Burneika, dažnai vieši svečiose šalyse, nepraleidžia progos užsukti ir į Olandiją.

„Kadangi man labai patinka gyvūnai, tad apsilankau keliose vietose, kur augina įvairius gyvūnėlius ir juos pardavinėja. Kengūrų pora kainuoja apie 1 500 eurų. Nusipirkau vieną patinėlį, kuris buvo šiek tiek pigesnis. Žinoma, baiminausi, kad šiam gyvūnui dviejų tūkstančių kilometrų kelionė gali būti labai ilga, tačiau kengūriukas šiuos sunkumus puikiai įveikė“, – pasakojo G.Burneika.

Jis prisiminė įvykį, kuris Šokliui naujuose namuose galėjo kainuoti gyvybę – per savo smalsumą žiemą įšokęs į tvenkinyje esančią eketę, jis vos nepaskendo. Po šios nelaimės Burneikų naujakurys greit iškeliavo į atskirą saugesnį aptvarą – dabar jis sėkmingai šokliuoja po savo teritoriją ir vaiko neatsargiai jo kelyje pasipainiojusias antis.

Nagingas šeimininkas naujajam gyventojui surentė nedidelį namelį, kuriame kenguriukas iškart įsikūrė. Burneikų ūkyje apsigyvenęs Australijos gyventojas dar kol kas nėra drąsus, nuo svetimų žvilgsnių slepiasi, tačiau pamatęs šeimininką su gardesniu kąsniu prišuoliuoja per porą metrų. „Kengūros atstoja triušius, nes mėgsta žolę, o meilumu nenusileidžia katinui ir šuniukui. Šie sterbliniai žinduoliai populiarūs užsienyje, tačiau Lietuvoje nedaug kas augina kengūras. Norinčiuosius nusipirkti porelę šių gyvūnų pirmiausia atbaido didelė kaina. Be to, įsigijus vieną ar kelias kengūras, reikia joms sudaryti tam tikras sąlygas. Tačiau nėra jokių garantijų, kad šiems gyvūnams patiks naujoji aplinka ir jie nenugaiš“, – atsargiai savo galimybes laikyti daugiau šių gyvūnų vertino šeimininkas. Nors Australijoje, kengūrų tėvynėje, šie gyvūnai medžiojami mėsai, lietuviai paprastai juos laiko dėl grožio.

Naujausias ūkio gyventojas, kengūriukas Šoklys, atkeliavo iš Olandijos. I. Banelytės nuotr.

Pagerina pašarus

G.Burneika neslėpė – paukščiams ir gyvūnams skirtiems lesalams bei pašarams kiekvieną mėnesį jis išleidžia nemažai pinigų, tačiau visa tai atsiperka su kaupu: augintiniai dovanoja daug džiaugsmo. Be to, sutuoktiniai parduotuvėse jau seniai nebeperka vištienos, vis dažniau renkasi namuose laikomų paukščių mėsą bei kiaušinius.

„Parduotuvėse netrūksta pigios mėsos, bet ji nevisavertė ir nekokybiška. Paragavus skanesnio, natūralaus maisto, kitokio daugiau tikrai nebesinori“, – tvirtos nuomonės laikėsi paukščių augintojas, savo gyvūnams ir paukščiams negailintis gerų, kokybiškų pašarų, kuriuos dažnai pagardina vitaminingomis daržovėmis, vaisiais ar uogomis.

Šeimininko skaičiavimais, savo ūkiui jis pinigų išleidžia daugiau, nei uždirba parduodamas jaunikliukus. Tad ieško ir alternatyvų: daržovių didesniais kiekiais ir pigiau perka tiesiogiai iš ūkininkų.

Tačiau ne visada skanėstai atitenka tiems, kam jie buvo skirti. Štai pavasarį G.Burneika prekybos centre nusipirko saulėgrąžų sėklų. Jos puikiai sudygo ir sužydėjo, tačiau naujas derlius, kuris būtų buvęs skirtas lesalui pagardinti, taip ir nespėjo subręsti: jį užpuolė būriai žvirblių.

Kai norisi ramybės...

Rodydami savo valdas, kuriose nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro netrūksta veiksmo ir klegesio, sutuoktiniai prisipažino, kad negali išskirti nė vieno paukščio ir gyvūno – kiekvienas jiems savaip mielas ir žavingas. Štai užsukus į triušių slėnį galima atsikvėpti po įtemptos darbo dienos ir ramiai stebėti jų gyvenimą.

„Jeigu man būtų liūdna, eičiau į triušiukų aptvarą. Ten nuolat verda aistros: jie ir pešasi, ir vėl susidraugauja. O kai pasaulį išvysta mažyliai, apima didžiausias džiaugsmas“, – šypsojosi didelio ūkio šeimininkas.

Artimiausiu metu pašnekovas norėtų įsigyti arba pats išgydyti gamtoje rastą sužeistą plėšrųjį paukštį, kuris galbūt atgrasytų nuolat būriais atskrendančius žvirblius, mėgstančius surengti tikras puotas visuose paukščių aptvaruose. Kartais čia sulaukiama ir kitų nekviestų svečių – atskrenda pelėda ar baltasis garnys, kurie taip pat nepraleidžia progos paskanauti gardėsių.

„Gyvenime išties daug įtampos, o sugrįžus namo norisi ramybės. Pavaikštau po aptvarus, pašeriu augintinius, apžiūriu ir pasidžiaugiu“, – pasakojo kloviniškis, kuris tyliai pasvajoja apie savotišką zoologijos sodą ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems. „Gal pavyks įkalbinti dukrą, gal atsiras daugiau paukščius ir gyvulėlius mylinčių žmonių, bendraminčių, kuriems šis darbas būtų malonus“, – svarstė vyriškis. Bet jo ir žmonos Dianos pomėgis rūpintis paukščiais dėmesio sulaukia jau ir šiandien – kloviniškių ūkį jau aplankė kelių klasių mokiniai.

Ilona Banelytė