Pernai pieno ūkių skaičius Lietuvoje susitraukė dešimtadaliu, tiek pat sumažėjo ūkiuose laikomų karvių, tačiau primelžto ir supirkto pieno kiekiai beveik nepakito - tai liudija, kad šalies pienininkystės sektorius tampa efektyvesnis.

Pasak pienininkų asociacijos „Pieno centras“ direktoriaus Egidijaus Simonio, pieno gamyba prekiniuose šalies ūkiuose pernai bendrai susitraukė maždaug 1 proc. - iki 1,4 mln. tonų. Tačiau trijų apskričių - Panevėžio, Šiaulių ir Alytaus - ūkininkai pieno žaliavos pardavė daugiau nei 2016 metais.

„Iš Lietuvos ūkių superkamo pieno kiekis pradėjo mažėti nuo 2016 metų pavasario. Pagerėjusi situacija pasaulinėje rinkoje stabilizavo pieno supirkimo kainas, todėl Lietuvos ūkiuose nuo 2017 metų vasaros pradėjo didėti pieno gamyba“, - sako E.Simonis.

Pavyzdžiui, paskutinį praėjusių metų ketvirtį iš šalies pieno gamintojų natūralaus riebumo pieno buvo supirkta 0,6 proc. daugiau nei 2016 metų ketvirtą ketvirtį. Minimu laikotarpiu natūralaus riebumo pieno supirkimo kainos ūgtelėjo apie 18 proc.

Per 2017 metus tiek ūkių, tiek juose laikomų karvių skaičius sumažėjo 11,5 proc. Daugiausia iš prekinės pieno gamybos pasitraukė patys mažiausi, vieną dvi karves laikantys, ūkininkai.

„Kita vertus, džiugina tai, kad stiprėja šeimos ūkiai, laikantys daugiau kaip 15 karvių, - teigia E.Simonis. - Todėl kad ir kaip skaudu dėl besitraukiančių iš rinkos mažiausių ūkininkų - rinkos ekonomikos sąlygomis jie negali konkuruoti su didesniais ūkiais, tačiau dėl to pats pieno sektorius tampa efektyvesnis“.

Pavyzdžiui, per 2017 metų ketvirtą ketvirtį, palyginti su atitinkamu laikotarpiu 2016 metais, iš mažesnių ūkių pieno supirkimo kiekis susitraukė beveik 3 proc., tuo tarpu iš stambesnių pieno rinkos dalyvių supirkto pieno kiekis išaugo beveik 10 proc.

Beje, tokie pat kaip ir Lietuvos pieno sektoriuje pokyčiai vyksta ir kitose Europos Sąjungos šalyse. Latvijoje karvių skaičius per pastaruosius penkerius metus sumažėjo 7 proc., Lenkijoje - 9 proc., Estijoje - 11 proc., Lietuvoje - 14 proc. Per tą laiką, mažėjant karvių ir ūkių skaičiui, visose šalyse pieno gamybos kiekiai išaugo. Žaliavos gamybos augimą lėmė ūkių efektyvumo didėjimas, kai iš vienos karvės padidėjo primilžis.

Europos Komisijos duomenimis, 2016 metais, palyginti su 2012 metais, Estijoje primilžio rodikliai iš vienos karvės išaugo 22 proc., iki 9,1 tonos, Latvijoje - 21 proc., iki 6,4 tonos, Lietuvoje - 6 proc., iki 5,7 tonos, Lenkijoje - 24 proc., iki 5,2 tonų.

Lietuvoje primilžio rodikliai iš vienos karvės augo kukliausiai. Tai lemia specifinė Lietuvos pienininkystės situacija - mūsų šalyje vyrauja labai maži pieno ūkiai. Mažieji, iki 5 karvių laikytojai, sudaro net du trečdalius visų pieno ūkių skaičiaus, tačiau rinkai jie parduoda vos 13 proc. žaliavos kiekio.

Lietuvoje yra apie 25 tūkst. prekinių ūkių, iš kurių superkamas pienas. Latvijoje - 7 tūkst., Estijoje - apie 650. Tačiau mūsiškiame vidutiniame prekiniame ūkyje yra 11 karvių, latvių - 20, o estų - net 136.

Pasak E.Simonio, pieno ūkio dydis yra esminė konkurencijos pranašumo sąlyga - kuo ūkis yra didesnis, gebantis pasiūlyti didelį aukštos kokybės pieno kiekį, tuo mokama didesnė kaina už žaliavą, kadangi jiems mažėja pieno surinkimo kaštai.

„Pusę Lietuvos pieno supirkimo rinkos valdantiems stambiems pieno ūkiams, parduodantiems daugiau kaip 40 tonų pieno per mėnesį, šalies pieno perdirbimo įmonės moka panašią kainą, kokią vidutiniškai gauna ūkiai Europos Sąjungoje“, - sako E.Simonis.