Virginijus Vaičionis Anykščių rajone yra gerai žinomas kaip buvusio smulkiojo modernaus pieno ūkio šeimininkas. Prieš dvejus metus jis pienininkystę iškeitė į augalininkystę ir tikina nesigailintis, nors pastarieji metai šiai žemės ūkio šakai ir nebuvo palankūs. 

Plėtojo pienininkystę

V.Vaičionis ūkininkauti ėmėsi prieš 25 metus teturėdamas 10 ha nuosavos žemės ir tris karves. Rimčiau gyvulininkyste jis susidomėjo 1998-aisiais, kai darbas šioje žemės ūkio srityje tapo perspektyvus, duodantis daugiau ir stabilesnių pajamų nei augalininkystė. Galvijų bandą V.Vaičionis išplėtė iki100 melžiamų karvių. Vis dėlto ūkininkas teigė, kad plėtodamas pienininkystę dėl nuolatinių pokyčių niekada nejuto stabilumo.

Itin skausmingas pienininkams buvo 2003–2004 metų laikotarpis, kai pieno sektorių ištiko krizė. Nors buvo užspeisti į kampą, pieno gamintojai išgyveno. Vėliau situacija keitėsi. Anot V.Vaičionio, pienininkams labai geri buvo 2007-ieji, neblogai sekėsi 2012 ir 2013 metais. Visą šį laikotarpį V.Vaičionis kruopščiai dirbo, stengėsi tapti geriausias pieno sektoriuje. Savo ūkyje jis įrengė šiuolaikišką švedų kompanijos įrangą, melžimo aikštelę. Karvės buvo stebimos kompiuterine bandos valdymo sistema, ypatingas dėmesys buvo skiriamas jų sveikatai, pašarai balansuojami ir jų tyrimai atliekami Olandijoje, todėl karvės per laktaciją duodavo apie 7 500 kg ir daugiau pieno. Pieno primilžio vidurkis lenkė kitų pieno ūkių rodiklius.

 Ilgai svarstė

V.Vaičionio karvių pienas vienas pirmųjų Anykščių rajone buvo įvertintas kokybės ir sveikatingumo ženklu. Ūkis gavo Europos Sąjungos sertifikatą, todėl produkciją tiesiogiai iš fermos buvo galima eksportuoti į užsienio šalis, nes ji atitiko visus kokybei keliamus reikalavimus. Atrodė, kad pieno ūkis turi puikių perspektyvų, tačiau, pasak pašnekovo, panaikintos kvotos, supirkėjų godumas ir nesiskaitymas su pieno statytojais, mažos supirkimo kainos privertė jį likviduoti.

„Per dieną supirkėjams pasiūlydavome tik dvi tonas pieno, tapome mažai kam įdomūs. Todėl ėmėme svarstyti, ar stambinti ūkį, pasitelkiant milijonines investicijas, ar nutraukti šią veiklą“, – pasakojo Anykščių rajono ūkininkas.

Atsisakyti pienininkystės V.Vaičionis planavo dar 2008-aisiais, nes jau tada juto, kad pieno sektorius nuolat grimzta į dugną, mūsų pienininkai nėra lygiaverčiai Europos ūkininkams. Sprendimą trauktis iš pienininkystės, anot ūkininko, lėmė ir kitos priežastys: nykstantys kaimai, padorių samdomų darbuotojų, norinčių ir sugebančių dirbti su gyvuliais, trūkumas. Pasak Virginijaus, Anykščių krašte nebeliko jaunų žmonių – jie išvyko dirbti į didmiesčius arba užsienį. Ūkiuose pluša pusamžiai darbininkai, kurie greitai nebeturės sveikatos dirbti.

„Plėtojant pienininkystę reikia ne tik kruopščiai suplanuoti visus darbus, bet ir atsakingai juos atlikti. Kitaip dirbti šioje žemės ūkio šakoje nėra prasmės“, – teigė V.Vaičionis.

Buvusias fermas V.Vaičionis pritaikė grūdams laikyti. J. Žurauskienės nuotr.

Sprendimo nesigaili

Anykščių rajono ūkininkas nesigaili, kad prieš dvejus metus likvidavo pieno ūkį. Dabar jis turi daugiau laisvo laiko. Tiesa, pieno sektoriuje vykstančiais pokyčiais domisi ir dabar. Ūkininkas palaiko žemės ūkio ministro Broniaus Markausko iniciatyvą prikelti pieno ūkio sektorių, tačiau mano, kad ji bus laikina.

„Ministras jaučia palankumą pienininkystei. Norėdamas atgaivinti šį sektorių, daug žada pienininkams. Tačiau aš manau, kad pasikeitus ministrams šis sektorius vėl bus apleistas. Dabar žadama parama fermų statybai. Tačiau pirmiausia reikia supaprastinti statinių projektavimo, poveikio aplinkai vertinimo ir kitus dalykus“, – vardijo V.Vaičionis ir pabrėžė žmogiškąjį faktorių – darbo jėgos stoką. Pasak pašnekovo, pienininkystės atgaivinti nebepavyks, nes smulkieji ūkiai likviduojami, kiti pavieniai karvių laikytojai taip pat jų atsisako.

Prasti metai

Fermas, kuriose anksčiau laikė gyvulius, V.Vaičionis rekonstravo ir pritaikė grūdams sandėliuoti. Per 500 ha žemės dirbantis vyras augina kviečius, rapsus, grikius, pupas ir žirnius.

„Pastarieji dveji metai, kai perėjau į augalininkystę, buvo nepalankūs. 2017-ieji – ypač: laukai nuo lietaus tvino, kultūros skendo. Javapjūtės pradžioje derliaus kokybė buvo labai gera, vėliau dėl gausių kritulių suprastėjo, tapo sudėtinga jį nuimti“, – pasakojo Anykščių rajono ūkininkas.

Jo laukuose liko nenuimta apie 20 proc. grikių. Nepavyko nukulti ir visų ankštinių kultūrų. Daugiausia pajamų V.Vaičioniui pavyksta gauti iš žieminių rapsų ir grikių. Tačiau rudenį dėl perteklinio lietaus žieminiai rapsai nebuvo pasėti. Tai – didelis minusas ūkiui.

„Dabar džiaugiuosi, kad rapsų nesėjau vėlesniu laikotarpiu, nes kolegų ūkiuose pasėlis nėra pasiekęs žiemojimo stadijos“, – teigė ūkininkas. Virginijus pasėjo tik pusę suplanuoto kiekio žieminių kviečių. Jų ketino pasėti daugiau nei 250 ha.

Laukia kito sezono

Kaip peržiemos pasėti pasėliai, V.Vaičionis nesiryžo prognozuoti. 2015-aisiais, pasak pašnekovo, ūkyje iššalo visi žieminiai pasėliai, tačiau vasarinės kultūros atseikėjo didesnį derlių. Jei šiais metais žiemkenčiai peržiemos gerai, pavasarį jis sės vasarines kultūras, kurioms naudos didžiąją dalį savo ūkyje išaugintų sėklų.

Dalį sėklų jis užsisakė keliose firmose. Nors kainos nėra žinomos, ūkininkas mano, kad jos bus didesnės nei praėjusiais metais ir gali siekti 400 eurų už toną. „Pavasarinei sėjai pasilikau ankštinių kultūrų ir grikių sėklos, kviečių sėklų pasilikti nerizikavau dėl prasto daigumo. Taip pat turiu daug beicuotos žieminių kultūrų sėklos. Manau, kad jai nieko blogo neatsitiks, ir galėsiu sėkmingai panaudoti kitą sezoną“, – sakė vyras.