Bendrovės nuotr.

Tedžone (Pietų Korėjoje) spalio mėn. įvyko Tarptautinės pienininkystės federacijos (IDF) organizuotas Pasaulinis pienininkystės kongresas. Tai pagrindinis pienininkų metų renginys.

Jame dalyvavo ir Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) Veislininkystės komiteto pirmininkas dr. Edvardas Gedgaudas. Šiandien jis yra ŽŪR.LT pašnekovas.

Lietuvoje pieno gamintojų nuomonės apie šią žemės ūkio šaką yra pesimistinės. O kokios nuotaikos vyravo Pasauliniame pienininkystės kongrese?

Pieno gamyba yra perspektyvi ir šiai ūkio šakai pasaulyje tikrai skiriamas didelis dėmesys. Štai kongrese dalyvavo ir apie pieno naudą Pietų Korėjos valstybei pasakojo buvęs Jungtinių tautų generalinis sekretorius korėjietis Ban Ki Munas. Pasak diplomato, pienas iš bado išgelbėjo Pietų Korėjos gyventojus po karo 1953 – aisiais. Tiesa, tai buvo pienas iš pieno miltų.

Ar pasaulinėje rinkoje auga pieno paklausa? Pieno trūksta, ar yra jo perteklius?

Pastaruoju metu pieno produktų paklausa auga. Per metus pieno poreikis planetoje vidutiniškai padidėja net po 2,3 proc. Sparčiausiai išaugo – sviesto, sūrio, pieno miltų paklausa. Mažėja skysto pieno paklausa. Rinkose auga jogurtų bei sūrelių paklausa. Beje, Azijos žemyne prognozuojamas net 7 proc. vartojimo augimas. Perspektyvos didelės, nes, pavyzdžiui, Lietuvoje vienas gyventojas per metus suvartoja apie 318 kg pieno arba jo produktų, o Pietų Korėjoje – kol kas tik po 76 kg.

Kokie pasikeitimai pieno gamybos rinkose? Kurios šalys planuoja didinti pieno gamybą?

Šiuo metu pasaulyje yra 372 mln. melžiamų karvių ir iš jų – apie 200 mln. holšteinų veislės. 2030 – aisiais melžiamų karvių planuojama laikyti jau 417 mln. Pieno gamyba palyginti koncentruota – šiuo metu 62 šalys gamina net 92 proc. viso pieno. Vidutinis ūkis pasaulyje turi tik po 3 karves. Tačiau, pavyzdžiui, JAV vidutinė banda jau siekia 225 (1970 m. – buvo tik 18 gyvulių) karves. Azijos šalyse iki 2030 – ųjų pieno gamyba turėtų išaugti net 64 proc., Afrikos šalyse – 36 proc., Lotynų Amerikoje – 33 proc., Šiaurės Amerikoje – 26 proc., Rytų Europoje – 22 proc., o Vakarų Europos šalyse – tik 14 proc.

Koks karvių produktyvumas Azijos šalyse?

Pietų Korėjoje – apie 11 tūkst. kg ir 2,5 laktacijų vidurkis. Priminsiu, kad 2017 m. Lietuvoje vidutiniškai iš karvės melžta tik po 5,6 tūkst. kg. Beje, JAV jau užfiksuota, kad per metus penktos laktacijos holšteinų karvės primilžis siekė net 35 tūkst. kg. Tikslas – gaminti daugiau pieno iš mažiau karvių.

Ar šie pasikeitimai gali padaryti įtaką pieno kainai?

Padėtis šiek tiek keistoka – nors pieno poreikis kasmet auga net po 2,3 proc., tačiau šiuo metu žaliavinio pieno kainos mažėja. Teko kalbėtis su Pietų Korėjos pieno gamintojais – supirkimo kaina yra apie 13 proc. didesnė už savikainą. Tačiau Australijos pieno gamintojų duomenys prasti – dvejus paskutinius metus pieno supirkimo kaina Australijoje prilygsta pieno gamybos savikainai. Jie gyvena iš anksčiau sukauptų atsargų, tačiau stengiasi didinti bandas, nes tikisi, kad pieno kainos išaugs.

Kokia pienininkystės įtaka pasaulinei ekonomikai?

Pieno pramonėje dirba apie 600 mln. žmonių, o iš viso su pieno pramone susijęs net milijardas planetos gyventojų.

Akivaizdu, kad klimatas šyla, taigi trūks vandens. Ar ši aplinkybė nesutrukdys pienininkystės plėtrai?

Žemės ūkis sunaudoja apie 70 proc. vandens, iš kurio tik 30 proc. skiriama gyvuliams, taigi pavojus ne toks didelis, kaip neretai teigiama. Be to, Lietuvoje šios problemos nėra. Tačiau šiltnamio efektas turi įtakos ta prasme, kad produktyvesnės karvės būtent daro mažesnę įtaką šiltnamio efektui, o jį mažinti tikrai reikės.

Taigi kokia kryptimi juda pienininkystė?

Siekiama ūkininkauti efektyviau. Ūkininkai naudojasi naujausiomis technologijomis ir svarbiausia – siekia pasinaudoti gaunamais įvairiausių tyrimų duomenimis. Į bendrą sistemą patenka veterinarų, ūkių duomenys apie tręšimą, žolės augimo, fermų duomenys, finansiniai duomenys, bandos valdymo programų, gyvulių ligų duomenys ir kt. Ir apdorojus visus duomenis galima priimti efektyviausius, optimaliausius sprendimus. Ir svarbiausia, kad apie tokius poreikius kongrese kalbėjo ne tik mokslininkai, bet ir ūkininkai, pieno gamintojai.

Taigi nors pieno paklausa augs, tačiau didės ir pieno gamyba, taigi didelio supirkimo kainų augimo sunku tikėtis. Kokia išeitis?

Mažinti pieno savikainą. Tokį tikslą sau turi kelti ir pieno gamintojai Lietuvoje.

DĖMESIO! Žemės ūkio rūmai Kelmės, Alytaus, Prienų, Vilkaviškio, Šilutės rajonuose bei Rietavo sav., pieno gamintojams organizuoja seminarus, kuriuose bus aptariamos konkrečios pieno gamybos savikainos mažinimo galimybės. Seminaruose dalyvaus ne tik pienininkystės specialistai, bet ir patirtį turintys pieno gamintojai. INFORMACINIŲ – MOKOMŲJŲ RENGINIŲ GRAFIKAS