Asociatyvi nuotr.

Žemaitijoje veikianti žemės ūkio kooperatinė bendrovė (ŽŪKB) „Pieno gėlė“ liepos 1 d. įveikė 18 veiklos metų ribą ir į savo veiklos istoriją bando įrašyti naują eilutę – su partneriais įsteigė pirmąją Lietuvoje pieno gamintojų grupę „Pieno partneriai“. Per dieną ši grupė pieno supirkėjams gali pasiūlyti apie 130 t pieno. Didžioji jo dalis parduodama didesnes supirkimo kainas mokančioms Lenkijos įmonėms.

Ūkininkai sensta

Kokia buvo vienos pirmųjų ir tikrųjų kooperatyvų veiklos pradžia, kokios kooperatyvo kūrimo priežastys? Pasak ŽŪKB „Pieno gėlė“ direktoriaus Rolando Jurkaus, Lietuvos pieno sektoriui būdingi procesai atsispindi ir „Pieno gėlės“ veikloje.

„Pagrindinis kooperatyvo steigimo tikslas – už parduodamą pieną gauti daugiau pajamų, todėl sulaukėme labai agresyvaus pieno perdirbimo įmonių puolimo. Pavyzdžiui, jautėme jų įtaką bankams, kad šie mums neteiktų paskolų arba teikimo sąlygos būtų sunkesnės. Tačiau išsilaikėme“, – prisiminė R.Jurkus.

Nors kooperatinėje bendrovėje narių mažėja, tačiau supirkto pieno kiekis vis dar auga. Šiuo metu kooperatyve yra 470 narių, o būta ir jų per 700. Nuo 2010 iki 2018 m. superkamo pieno kiekis išaugo nuo 15 380 t iki 20 508 t per metus. Tiesa, 2015 m. buvo supirkta 21 330 t, o 2016 ir 2017 m. supirkto pieno kiekis mažėjo atitinkamai 4 ir 2 proc., tačiau 2018 m. jau pakilo 3 proc. Smulkieji pieno gamintojai 2018-aisiais kooperatinei bendrovei patiekė 49 proc. pieno (2015-aisiais – 59 proc.). Beje, vidutiniškai „Pieno gėlės“ narių bandoje yra 9 melžiamos karvės. Ūkiuose, kurie turi šaldymo įrangą, vidutiniškai laikoma po 18 karvių. Yra ir turinčiųjų 50–60 karvių.

„Ūkių, neturinčių šaldymo įrangos, mažėja, o jų vietą užima šiek tiek stambesni pieno gamintojai. Tokią išvadą padarėme atlikę kooperatyvo narių amžiaus tyrimą“, – sakė R.Jurkus.

Šiuo metu 12 proc. „Pieno gėlės“ narių peržengė 71 m. amžių, dar 20 proc. yra nuo 60 iki 70 m. ir daugiausia – apie 41 proc. – narių yra nuo 51 iki 60 m. amžiaus. Taigi jaunesnių, t. y. iki 50 m. amžiaus, kooperatinės bendrovės narių yra tik 27 proc. Kokia „Pieno gėlės“ laukia ateitis, kai iš rinkos pasitrauks vyriausieji nariai? Ši analizė „Pieno gėlę“ paskatino imtis naujų investavimo ir paramos paieškos būdų bei organizacinės reformos.

Bendrovės nuotr.

Bendrovės nuotr.

Įkūrė pieno gamintojų grupę

Prieš pusmetį „Pieno gėlės“ iniciatyva buvo įkurta Lietuvoje pirmoji pieno gamintojų grupė, kurią nuspręsta pavadinti „Pieno partneriai“. Ją sudaro trys kooperatyvai: „Pieno gėlė“, Šilutės rajone veikiantis kooperatyvas „Pamario pienas“ ir kupiškėnų kooperatyvas „Pienininkai“, be to, prisijungė dar 8 stambūs ūkininkai. Kodėl tokia keista gamintojų grupės sudėtis?

„Dėl įstatymų netobulumo. Lietuvoje gamintojų grupę gali sudaryti ne mažiau kaip 10 narių. Bet nelengva surasti tiek lygiaverčių narių. Todėl teko pasikviesti aštuonis ūkininkus, nors jie yra nelygiaverčiai grupėje dalyvaujančių kooperatyvų partneriai“, – aiškino R.Jurkus.

Derybininkų darbo brokas

Pasak Žemės ūkio ministerijos Teisės ir personalo skyriaus vyriausiojo specialisto Alfredo Gusto, Europos Komisija siūlė dar sudėtingesnį variantą – kad gamintojų grupę galėtų sudaryti ne mažiau kaip 20 narių. Lietuva išsiderėjo narių skaičių sumažinti iki 10.

„Tuo metu Lenkijoje ir Latvijoje gamintojų grupę gali sukurti penki nariai“, – pastebėjo neseniai su Lenkijos kooperatyvų atstovais susitikęs Žemės ūkio rūmų tarybos narys, Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų asociacijos „Kooperacijos kelias“ pirmininkas bei ŽŪKB „Pieno gėlė“ valdybos pirmininkas Jonas Kuzminskas.

Kodėl taip nutiko? Kaip derėjosi, taip ir nutiko. Dabar svarbu, kad mūsų derybininkai nepražiopsotų ir išsiderėtų palankesnes sąlygas 2021–2027-ųjų laikotarpiui.

„Pasiūlymas tikrai logiškas ir turėtume išsikovoti geresnes sąlygas“, – pritarė Žemės ūkio ministerijos darbo grupės šalies kooperacijos būklei įvertinti ir pasiūlymams dėl kooperacijos plėtros pateikti posėdyje dalyvavęs žemės ūkio ministro patarėjas Alvydas Aleksandravičius.

„Pieno partneriai“ jau pajautė gamintojų grupės įkūrimo naudą, todėl galvoja apie tolesnį jungimąsi. Gal ne oficialų jungimąsi, bet tiesiog kooperatyvams kartu ieškoti pieno supirkėjų.

„Taip elgtis reikėtų ir įvertinant pieno gamintojų amžių. Ūkininkai traukiasi iš rinkos, taigi ir pieno gamyba gali sumažėti. Išeitis – siūlysime jungti jėgas ir kitiems kooperatyvams“, – sakė J.Kuzminskas.

„Valstybė žemės ūkio kooperatyvams dar turi teikti prioritetą“, – J.Kuzminsko (dešinėje) argumentams pritarė (iš kairės) A.Aleksandravičius ir R.Krasuckis.

„Valstybė žemės ūkio kooperatyvams dar turi teikti prioritetą“, – J.Kuzminsko (dešinėje) argumentams pritarė (iš kairės) A.Aleksandravičius ir R.Krasuckis.

Kryptis – pieno eksportas

Kokių rezultatų gamintojų grupės „Pieno partneriai“ steigėjai tikisi?

„Patyrėme, kad derybose su pieno supirkėjais dėl pieno pardavimo kainos daugiau sėkmės galime pasiekti pasiūlydami parduoti daugiau pieno“, – sakė „Pieno gėlės“ vadovas.

Tai labai svarbu, nes „Pieno gėlė“ pastaraisiais metais daugiau kaip 50 proc. pieno išveža į kaimynines šalis. Kodėl išveža, juk Lietuvos pieno perdirbimo įmonės dirba ne visu pajėgumu?

„Todėl, kad Lenkijos įmonės mums moka daugiau nei Lietuvoje veikiančios. Atsiperka ir transporto išlaidos“, – teigė J.Kuzminskas.

Įdomu, kad Lenkijos pieno perdirbimo įmonės kasmet vis daugiau iš Lietuvos įsiveža žalio pieno. Pavyzdžiui, vienoje iš įmonių, kuriai pieną parduoda „Pieno gėlė“, lietuviškos kilmės pienas sudaro jau 20 proc.

„Šių metų birželio mėnesį „Pieno partneriai“ į Lenkiją išvežė per 4 tūkst. tonų pieno, o „Pieno gėlės“ dalis buvo 57–60 procentų“, – sakė R.Jurkus.

Tai – pieno perdirbimo įmonių galvos skausmas. Akivaizdu, kad vis daugiau susikooperavusių pieno gamintojų pigiai pieno Lietuvos perdirbimo įmonėms neparduos.

Pienas iš Pamario lankų

Nors „Pieno partneriai“ surenka palyginti geros kokybės pieną, tačiau ne paslaptis, kad skirtas eksportui pienas atrenkamas.

„Mūsų pagrindiniai regionai – Plungė, Rietavas, Skuodas, Šilalė, Šilutė. Tačiau pagrindinė surinkimo vieta yra Plungėje, todėl taip susiklostė, kad eksportui skiriame Plungės regione surinktą pieną. Be kita ko, ir tyrimai rodo, kad būtent čia surenkamas aukštesnės kokybės pienas. Eksportui labai tinka ir Šilutės rajone surenkamas pienas“, – tvirtino R.Jurkus.

„Noriu priminti, kad būtent iš Pamario krašte surenkamo pieno įmanoma pagaminti autentišką Tilžės tipo sūrį. Tik iš Pamario, nes tik šiame krašte galvijai šeriami tik šiame krašte augančiomis samanomis“, – pabrėžė A.Aleksandravičius.

„Pieno partneriai“ turi pasinaudoti šiuo išskirtinumu. Taip elgiasi, pavyzdžiui, šveicarai, vokiečiai ir austrai. Žole šeriamų karvių pienas labai skiriasi nuo šeriamų kitais pašarais karvių pieno, todėl tai reikia pabrėžti“, – ragino Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto direktorė Rasa Melnikienė.

Rasa Melnikienė

Rasa Melnikienė

Ginčas dėl pelningumo

2 proc. – tokį pelningumą turi pasiekti žemės ūkio kooperatyvas, jeigu jis nori būti pripažintas, jeigu nori gauti ES ir valstybės paramą. Žemės ūkio ministerija sieks pakeisti šį reikalavimą. Apie tai išsamiau mums paaiškino Žemės ūkio ministerijos mentorius Rimantas Krasuckis. Kodėl „mentorius“? Todėl, kad dabar taip pavadintos naujosios šio neginčijamą autoritetą turinčio ministerijos tarnautojo pareigos. Žemės ūkio ministrai keitėsi, o R.Krasuckis kelis dešimtmečius vadovavo įvairiems ministerijos skyriams bei departamentams. Neseniai jis sulaukė pensinio amžiaus, todėl turėjo pasitraukti iš Žemės ūkio ministerijos Tvarios žemės ūkio gamybos politikos grupės, tačiau ministras G.Surplys paprašė, kad patyręs tarnautojas iki metų pabaigos būtų mentorius (mentorius – pagal Odisėjo bičiulio ir jo sūnaus Telemacho auklėtojo Mentoro (gr. Mentor) vardą: geras patarėjas, mokytojas, auklėtojas) būtent kooperacijos klausimais.

„Dėl pelningumo rodiklio dar kartą surengėme programos valdymo komiteto posėdį. Pristačiau kooperatyvų atstovų pasiūlymą pelningumo rodiklį sumažinti iki 0 arba nors iki 1 proc. ir jau atrodė, kad pasieksime tikslą, juo labiau kad pritarė ir ministras, tačiau komitetas dar kartą nutarė kreiptis į Konkurencijos tarybą“, – pasakojo R.Krasuckis.

Konkurencijos tarybos atsakymas, žinoma, buvo nepalankus. Koks galimas sprendimas?

„Viena iš galimybių – mažinti pelningumo rodiklį visiems, ne tik kooperatyvams. Dar kartą kviesime susirinkti programos valdymo komitetą ir pateiksime šį pasiūlymą“, – sakė R.Krasuckis.

Kooperatyvų atstovai stebisi tokiomis diskusijomis. Kodėl?

Prioritetai įstrigo pinklėse

Atsakymas paprastas. Jeigu kooperatyvams negalima teikti minėtos išimties, tai, pasak R.Melnikienės, apskritai ar valdžia gali kalbėti apie prioritetus: „Juk Konkurencijos taryba visais atvejais aiškins, kad pažeidžiami konkurencijos principai.“

„Tokiu atveju beprasmiška kalbėti apie kooperatyvų stiprinimo galimybes“, – stebėjosi ir Žemės ūkio rūmų Kooperacijos ir teisės skyriaus vedėja Aušra Žliobaitė.

Nors viltys dėl pelningumo reikalavimo sumažinimo dar neprarastos, teoriškai dar įmanoma pasiekti skelbiant šaukimus paramai gauti 2020-aisiais, tačiau labiau tikėtina, kad toks sprendimas įsigalios tik nuo 2021-ųjų.

„Nustatytą būtiną pelno ribą galime pasiekti, tačiau juk pagrindinis kooperatyvo tikslas – ne siekti pelno, bet pirmiausia padėti savo nariams. Štai mes ir verčiamės per galvą siekdami už pieną mokėti daugiau, nei moka akcinės perdirbimo įmonės“, – sakė J.Kuzminskas.

R.Krasuckis diskusijai įpūtė ugnies pacituodamas senųjų ES šalių teiginį, kad kooperacija rinkoje turėtų išsilaikyti tik dėl jos suteikiamų galimybių sėkmingiau įveikti ekonomines problemas.

„Kiek laiko šiose šalyse gyvuoja kooperatyvai?“ – paklausė A.Žliobaitė.

„Daugiau nei 100 metų“, – atsakė R.Krasuckis.

Tuo ir baigėsi diskusija – reikia kooperatyvams teikti prioritetą ar nereikia. Kol kas reikia! Po 20 ar 30 metų gal jau nereikės, gal kooperatyvai ir Lietuvoje pakankamai sustiprės ir galės konkuruoti su akcinio kapitalo bendrovėmis.