Iki 2030 metų padvigubinti pieno gamybą, patrigubinti pieno produktų eksportą, stambinti ūkius ir stiprinti kooperaciją, kad žaliavinio pieno dalis iš kooperuotų gamintojų pasiektų 60 proc. Tai ne kokios nors fantazijos – tokie ambicingi užmojai numatyti parengtoje pieno sektoriaus plėtros strategijoje. Kokį stebuklingą receptą tokiam pienininkystės pakilimui siūlo strategijos rengėjai ir kaip ją vertina šios rinkos dalyviai?

Pamiršo apie oligopolį?

Nuo šių metų rugsėjo pieno gamintojų, perdirbėjų, valstybės ir mokslo institucijų atstovai intensyviai dirbo keliose darbo grupėse, kur buvo keliamos pieno sektoriaus problemos ir planuojama jo ateitis. Žemės ūkio ministerijos, kuri bus atsakinga už pieno strategijos gairių įgyvendinimo koordinavimą, vadovai ne kartą pabrėžė, kad ji kuriama kitu principu – „iš apačios į viršų“, todėl darbas turėtų pavykti.

Strategijos tikslas – iki 2030 metų apibrėžti pieno sektoriaus kryptis ir rasti socialinį visų susijusių dalyvių susitarimą. Kryptys nubrėžtos, o ar pavyko susitarti? Galbūt dar anksti vertinti, tačiau pieno gamintojai ir jų atstovai jau dabar iš esmės kritikuoja strategiją.

„Statome namą be pamatų. Strategijoje neatsispindi mūsų šalies ypatybė – perdirbėjų ir prekybininkų oligopolinė galia ir įtaka. Nuo to priklauso, kaip padalijamas pyragas ir kokia jo dalis atitenka silpniausiai grandžiai – pieno gamintojams. Jeigu ir toliau jie liks trečio brolio vietoje, strategija tebus deklaracijų rinkinys“, – iš esmės kirto kooperatyvo „Lietuviškas pienas“ vadovas Vytautas Lekešys.

Bendrovės „Rokiškio sūris“ valdybos pirmininkas Dalius Trumpa neabejoja, kad visai įmanoma pasiekti strategijoje numatytus rodiklius. „Kodėl gi negalėtume to padaryti? Sakyčiau, gal ne padvigubinti pieno gamybą, o atkurti tai, ką kažkada turėjome“, – teigė jis.

„Norima, kad būtų padvigubinta pieno gamyba, tačiau nesusitarta dėl pieno supirkimo kainų. Tokiu atveju strategija yra bevertė“, – savo vertinimą išsakė Lietuvos pieno gamintojų asociacijos vadovas Jonas Vilionis.

Jonas Vilionis

Ašis – kainų metodika

Lietuvos pieno sektoriaus augimo strategijoje išskirtos penkios pagrindinės kryptys, kuriomis eidama pienininkystė turėtų atgauti prarastas pozicijas ir kartu užtikrinti regionų gyvybingumą.

Pirmoji kryptis – žaliavinio pieno gamybos didinimas stambinant pieno ūkius. Bus siekiama, kad Lietuvos pieno gamintojai 2030 m. būtų pajėgūs parduoti 3 mln. tonų pieno per metus (dabar parduodama apie 1,4 mln. tonų pieno). Tiek pieno buvo gaminama dar iki Lietuvos nepriklausomybės. Stodama į Europos Sąjungą Lietuva išsiderėjo tik apie 1,7 mln. tonų, tiesa, šios kvotos nė vienais metais taip ir nepasiekė. Dabar pieno gamyba jau nebevaržoma kvotomis.

Numatyta skatinti smulkiuosius ūkininkus stambinti ūkius, nes esą tik turėdami mažiausiai 50 karvių jie bus pajėgūs patys derėtis dėl kainų bei turėti daugiau žinių apie finansavimo galimybes. Tiems, kurie nesugebės stambėti, siūloma trauktis iš pieno sektoriaus ir pradėti verstis kitomis ūkinėmis veiklomis. Dar vienas kelias smulkiesiems – burtis į kooperatyvus. Planuojama, kad žaliavinio pieno dalis iš kooperatyvų narių 2030 m. turėtų pasiekti 60 proc. (šiuo metu yra 30 proc.).

Pieno sektoriaus stabilumą numatyta skatinti per rizikos valdymo fondą, skaidrią kainodarą ir ilgalaikes sutartis. Dar viena kryptis – inovacijų plėtra, sukurianti tiltą tarp pieno sektoriaus dalyvių ir mokslininkų. Siekiama, kad vidutinis primilžis iš karvės 2030 m. padidėtų nuo dabar esančių 5 500 iki 8 tūkst. kilogramų per metus.

Penktoji kryptis – pieno produktų eksporto didinimas. 2017 m. pieno produktų eksporto apimtis, perskaičiuota į žaliavinį pieną, siekė 0, 8 mln. tonų. 2030 m. šis skaičius turėtų išaugti iki 2,4 mln. tonų.

Žemės ūkio ministras Bronius Markauskas pabrėžė, kad šios strategijos ašis – susitarimas dėl kainų metodikos. Anot jo, svarbu, kad kaina būtų teisinga ir kad krizių našta negultų tik ant gamintojų pečių. Susiejus sutartyse numatytas kainas su pasaulinėmis pieno kainomis, gamintojai, sekdami pasaulines tendencijas, galėtų prognozuoti pieno gamybos perspektyvas ir efektyviau planuoti veiklą bei investicijas.

Bedantis įstatymas

„Kol buvo brėžiamos pieno sektoriaus plėtros gairės, nuo lapkričio pradžios nurėžė pieno supirkimo kainas. Jas sumažino iki 8 centų už kilogramą – apie 25 proc., o kėlė po centą ar du. Gal sumažėjo pieno produktų kainos parduotuvėse? Ne. Tai ko verta nauja strategija? Net kai daugiau mokėjo, mes vis tiek gaudavome mažiausiai Europos Sąjungoje, na, dar rumunai mažiau. Kaip mes padvigubinsime pieno gamybą ir tris kartus padidinsime pieno produktų eksportą? Atsiveždami pieno iš latvių ir estų?“ – klausė V.Lekešys.

Jis priminė, kad pieno rinkos dalyvių santykius bandyta sureguliuoti priėmus vadinamąjį pieno įstatymą, tačiau jis esą apeinamas iš kairės ir iš dešinės. Anot jo, laimi neva tas, kad turi didesnę įtaką ir daugiau galių.

„Buvusi žemės ūkio ministrė labai palaikė ilgalaikes sutartis, ir perdirbėjai joms pritarė. Ir kas iš to? Dėl kainos susitariama 15 dienų arba viso labo mėnesiui. Apie kainos mažinimą privalu įspėti prieš 30 dienų, bet to nepaisoma. Sako, kad mažina ne kainą, o priedus. Niekam neužkliūva ir tai, kad supirkėjai apie pieno kokybę sprendžia ne iš 2–3 mėnesių geometrinio vidurkio, kaip yra visame pasaulyje, o iš aritmetinio“, – apie bedantį įstatymą, iš kurio daugiau bėdos nei naudos, kalbėjo kooperatyvo „Lietuviškas pienas“ direktorius.

Programa pajuokai

Anot J.Vilionio, gerai, kad parengta strategija, tačiau reikia realių priemonių ir susitarimų, kaip ją įgyvendinti. „Galime daug prikurti planų ir fantazijų. Jau turime gyvulininkystės programą, pagal kurią kasmet turėjo padaugėti po 5 tūkstančius karvių. Galima juoktis arba verkti, bet jų kasmet lieka 16 tūkstančių mažiau! Ūkiai ir toliau nyksta – vien per spalį atsisakė ūkininkavimo 1 100 ūkininkų, sumažėjo 5 tūkstančiais karvių“, – liūdnos statistikos pažėrė jis.

Mūsų šalis nuo seno garsėjo kaip pienininkystės kraštas, čia tam palankios gamtinės sąlygos. Tačiau menka žaliavos kaina kaip dalgis pjauna ūkius. Nuo 2005 metų Lietuva tarp Baltijos šalių daugiausia sumažino gyvulių skaičių – beveik trečdaliu (32 proc.), o pieno gamybą padidino tik 16 proc. Kaimynai latviai pieno gamybą padidino net 62 proc., o gyvulių sumažino tik 17 proc.

„Pieno gamyba imli darbui ir investicijoms. Investicinės paramos nedaug belieka, nežinia, kas bus po 2020-ųjų, pieno kaina menka ir nestabili. Be to, mažėja tiesioginės išmokos, ketinama didinti mokesčius žemdirbiams, kone trigubai padidinti dyzelino akcizą. Kas ryšis imti kreditus ir investuoti į šią sritį? Nebent verslo grupių ar agrokoncernų įmonės“, – sakė Lietuvos pieno gamintojų asociacijos vadovas.

J.Vilionis jau ne kartą yra pabrėžęs, kad žemės ūkio produkcijos gamyba turėtų būti valstybės prioritetas. „Siekiame energetinės nepriklausomybės, perkame tankus, bet ar esame nepriklausomi maisto požiūriu? Importuojame kiaulieną, vaisius, daržoves, kasdien iš Latvijos ir Estijos atsivežame po 1 500 tonų pieno. Ar ilgai vežiosime? Turime karčios patirties: nelikus linų augintojų, žlugo ir linų apdirbamoji pramonė“, – sakė jis.

Mažiems vietos nelieka

Nedidelio pieno ūkio savininkei Audronei Miškinienei susidarė įspūdis, kad kuriant pieno sektoriaus strategiją dirigavo pieno gamintojų kooperatyvai. „Norima įtvirtinti, kad smulkieji gamintojai paramą galėtų gauti tik per kooperatyvą. Nesąmonė. Kai paklausiau, kokią paramą gaus ūkininkas, tapęs kooperatyvo nariu, atsakymo nesulaukiau“, – sakė darbo grupės darbe dalyvavusi Alytaus rajono ūkininkė.

Anot jos, vadovaujantis strategija, smulkiesiems gamintojams vietos nelieka. Pieno gamintojos manymu, dar ne vėlu būtų jiems padėti ir kartu palaikyti kaimo gyvybingumą, tačiau tai niekam nerūpi.

„Peršama mintis, kad gyvybingas gali būti tik 50 karvių ūkis. Aš laikau 40 karvių ir dar išgyvenu. Negaliu investuoti, kai nėra jokių garantijų, kiek už pieną gausiu net per artimiausius mėnesius. Ką jau kalbėti apie tolimesnę ateitį. Tad galvos į kilpą nekišime ir nesiplėsime. Bandysime išgyventi, jeigu nepavyks – mirsime garbingai“, – nepasiduoti stambinimo vajui nusprendė pieno gamintoja.

V.Lekešiui juoką sukėlė argumentai, kodėl mažiausias turėtų būti 50 karvių ūkis: „Toks ūkis esą gali derėtis dėl kainų, o jeigu turi 30 ar 45 karvių, visaverčiai derėtis jau nebegali. Tik pas mus gali būti tokie samprotavimai. Kitose Europos šalyse puikiausiai gyvuoja ūkiai, turintys 20–25 karves, o pas mus tokių nebereikia?“

Audronė Miškinienė

Jaučiasi diskriminuojami

Kuriant strategiją smulkieji pieno gamintojai skundėsi, kad jiems stinga agroserviso paslaugų, kad jie nepagrįstai diskriminuojami dėl mažesnių žaliavos kainų ir kt. „Pieno įstatymas, įteisinęs  gamintojų grupes pagal tiekiamos žaliavos kiekį, yra parankus stambiesiems. Pieno perdirbėjai tvirtina, kad „mažiukų“ pienas geras, bet kažkodėl moka ne už kokybę, bet už kiekį? Tegu moka sąžiningai – nusipirksime šaldytuvus. Iš smulkiųjų pieną superka pusdykiui, o stambiesiems moka daugiau, taigi mažiukai padeda turtėti stambiesiems“, – be užuolankų kalbėjo A.Miškinienė.

Ūkininkė mano, kad parengta strategija bus naudinga kooperatyvams, jeigu jiems bus numatyta didesnė parama. Jeigu to nebus, anot jos, strategija gulės stalčiuje.

Laukia daug namų darbų

Saulius Savickis, žemės ūkio viceministras

Ir pieno gamintojams, ir perdirbėjams rūpi stabilumas. Kai kainos kyla, džiaugiasi pieno gamintojai, kai jos krinta, laimi perdirbėjai. Jie sako, kad visos žaliavos nereikia, nebent už mažesnę kainą. Todėl svarbu turėti atitinkamą kainų nustatymo metodiką, kuri suteiktų visiems daugiau stabilumo.

Kadangi Lietuva daug pieno produktų eksportuoja, kuriant strategiją sutarta pieno kainas susieti su pasaulinėmis pieno kainomis. Vieni gali „prisirišti“ prie sūrių aukcionų, kiti – prie kitų pieno produktų aukcionų. Pieno gamintojas, pasirinkęs atitinkamą pieninę ir aukcioną, visus metus galėtų parduoti pieną už kainą, susietą su pasaulinėmis kainų tendencijomis. Tai būtų ilgalaikiai įsipareigojimai, kurie suteiktų daugiau stabilumo. Iš principo sutarta dėl tokio kokybiškai naujo kainų nustatymo, tačiau detali kainų formulė bus dar aptariama ir kuriama.

Papildomų lėšų strategijos tikslams įgyvendinti kol kas nėra numatyta. Dabar ūkiai kuriasi nepriklausomai nuo paramos. Dar reikės išsiaiškinti, kiek ūkininkų norės plėstis, kiek jų neišgalės to padaryti ir pan. Laukia daug namų darbų norint nustatyti, kiek reikėtų paramos strategijoje numatytiems rodikliams pasiekti.