Kalėdų švenčių išvakarėse Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) narių susirinkime Gabšių kaime (Raseinių r.) aptarta situacija šalies ir pasaulio pieno rinkoje, pristatyta tarptautinė asociacijos veikla, diskutuota apie Europos Sąjungos (ES) Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) ateitį.

Koks ūkis perspektyvus?

Renginyje dalyvavo nemažai įvairaus dydžio pieno ūkių šeimininkų, jų verslo partneriai – pieno perdirbimo įmonių vadovai Gintaras Bertašius (AB „Vilkyškių pieninė“), Henrikas Karpavičius (UAB „Marijampolės pieno konservai“), Tomas Raudonius (ŽŪK „Pienas LT“), Europos Parlamento narys Bronis Ropė, Aplinkos ministras Kęstutis Mažeika, gausi Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) ir jos padalinių specialistų komanda. „Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvos kaime gyveno du milijonai žmonių, šiandien iš penkių tūkstančių kaimų likę tik pavadinimai, – sakė LPGA prezidentas Jonas Vilionis, – politikų teigimu per keliolika pastarųjų metų į šalies kaimą investuota 24 milijardai eurų, tačiau naująją Kaimo plėtros programą šiandien derėtų vadinti kaimo naikinimo programa. Žemdirbius spaudžia reikalavimai mažinti pieno, mėsos, grūdų gamybos kaštus, kurie kasmet didėja dėl naujų mokesčių, griežtėjančios aplinkosaugos.“

„Žemės ūkis nėra blogis“, – tvirtino Aplinkos ministras K. Mažeika, drauge pastebėdamas, jog jo gimtojoje Suvalkijoje dėl ES „žalinimo politikos“ įgyvendinus nearimines technologijas po kelerių metų tuose plotuose bus galima tik peles ganyti.

Žemaičių ūkininkas Stanislovas Jurkus priekaištavo ministrui dėl „europinių“ milijonų, skirtų meldinės nendrinukės saugojimui. Politikų užmačiomis kaimas paliekamas be žmonių. Pasak S. Jurkaus, vienas ūkininkas valstybei sukuria 25 darbo vietas. Skatindami jaunimo emigraciją politikai kaimo neatgaivins.

„Naujajame BŽŪP laikotarpyje prioritetas teikiamas biologinei įvairovei ir taršai mažinti skirtoms priemonėms, taigi, turime investuoti į pastarąsias, kitu atveju gyvulininkystės sektorius bus nekonkurencingas ir pasmerktas“, – pabrėžė ministras K. Mažeika. Iki 2030 m. žemės ūkis įsipareigojo šilumos efektą sukeliančių dujų kiekį sumažinti 9 proc., tai – ambicingas tikslas. Pasak ministro, susitarta dėl neariminių technologijų, tačiau aišku, kad ne visose dirvose jas galima naudoti. Numatytas mineralinių trąšų naudojimo mažinimas, bet kaip mažinti jų naudojimą, jeigu, traukiantis gyvulininkystės sektoriui, neturėsime organinių trąšų? Taigi, pastebi aplinkos ministras, „takoskyra yra“. „Ekologinio ūkininkavimo plėtra iš aplinkosauginės pusės yra gerai, ypač kalbant apie nykstančių rūšių saugojimą. Saugomose teritorijose, rezervatuose jau perkami gyvuliai, kad būtų atkurta terpė, nes yra susiformavusi simbiozė – kai kurios rūšys išnyksta, kur nėra gyvulių. Tačiau labai abejoju meldinės nendrinukės išsaugojimui skirtais milijonais, dėl kurių šis paukštis tapo „devalvuotas“, – sakė K. Mažeika, pridūręs, kad pasaulyje yra milijonas nykstančių rūšių ir jeigu vienai skiriame 5 mln., tai kokių sumų reikia visiems išsaugoti „Turi būti protingumo ir proporcingumo principas, o ne žmonių piktinimas“, – teigė ministras. Tačiau dėl švaresnės aplinkos tikrai ne visi žemdirbiai daro viską, ką gali. Pasak ministro, kiaulininkystės kompleksuose yra taršą mažinančių technologijų, kurias įdiegus galima gauti netgi kompensacijų, bet nebuvo nė vieno pateikto projekto – jiems paprasčiau susimokėti taršos mokestį. Aplinkos ministras ypač piktinosi dėl to, kad taip daro užsienio kapitalo investuotojai. Su žemės ūkio ministru jis teigia sutaręs, kad nebūtų mokamos išmokos už durpynus, kur niekas neauga.

Atsakydamas į klausimą dėl ŽŪR vadovų teiginio, jog visi didesni nei 100 ha ūkiai yra kenkėjai, nepalankūs aplinkai, ministras K. Mažeika sakė, jog tai priklauso ne nuo dirbamų hektarų ir ne nuo gyvulių kiekio, o nuo to, kaip ūkininkaujama – kaip gyvulys laikomas, kuo šeriamas, kaip tvarkomas mėšlas ir t. t. Ir nesvarbu, ar ūkyje dvi karvės, ar tūkstantis. „Pastebėjau, jog kuo didesnis ūkis, tuo jis modernesnis ir tuo pačiu palankesnis aplinkai“, – sakė K. Mažeika.

ŽŪM ES reikalų koordinavimo grupės vyriausiasis patarėjas dr. Artiom Volkov pristatė naujojo ES finansinio laikotarpio dokumentą – „Europos žaliasis susitarimas – naujo Europos augimo strategija ir iššūkis žemės ūkiui“. Pasak ŽŪM patarėjo, klimato kaita ir aplinkos būklės blogėjimas kelia egzistencinę grėsmę Europai ir pasauliui. Europos ekonomika turi būti pertvarkyta į modernią, veiksmingai išteklius naudojančią ir konkurencingą ekonomiką, kurioje 2050 m. nebeliktų grynojo išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio, ekonomikos augimas būtų atsietas nuo išteklių naudojimo, nė vienas asmuo ir regionas nebūtų paliktas nuošalyje. „Tvarus, aplinką tausojantis ir draugiškas žemės ūkis – stipri BŽŪP kryptis po 2020 metų“, – kalbėjo dr. A. Volkov. Jo teigimu, naujuoju finansiniu laikotarpiu BŽŪP numatyti keli tikslai, iš kurių svarbiausi – remti perspektyvių ūkių pajamas bei ūkių atsparumą, labiau orientuotis į rinką ir didinti konkurencingumą, gerinti ūkininkų padėtį vertės grandinėje.

Susirinkusiesiems dr. A. Volkov palygino BŽŪP Lietuvai skiriamą „finansinį voką“. Tiesioginių išmokų 2014–2020 m. buvo skirta 3,11 mlrd. Eur, naujuoju 2021–2027 m. laikotarpiu – 3,77 mlrd. Eur. Kaimo plėtrai 2014–2020 m. Lietuvai buvo skirta 1,613 mlrd. Eur, 2021–2027 m. – 1,366 mlrd. Eur. Lėšos sumažintos 15,3 proc.

Kaimynai lenkia mūsų pienininkus

EP narys B. Ropė stebėjosi, jog Lietuva, turinti geras pozicijas vystyti pienininkystę, šioje srityje nusileidžia kaimynams latviams, estams ir lenkams.

„Europos pieno tarybos (EPT) pasitarimuose ieškome išeičių sektoriui, – kalbėjo LPGA prezidentas J. Vilionis, – pasaulio ir Europos pieno rinkos situacija kinta dažnai ir neprognozuojamai.“

Per praėjusius šiuos metus vyko keli EPT generalinės asamblėjos renginiai. Jų metu buvo aptarta solidarumo deklaracija, kurioje teigiama, kad žemės ūkio ir visuomenės ateičiai būtina užtikrinti ekonomiškai ir socialiai tvarią maisto gamybą. Šiame kontekste svarbus vaidmuo tenka kaštus padengiančioms kainoms ir sąžiningam atlygiui ūkininkams. Bendrijos vartotojų sektorius – apie 500 milijonų. Chroniška perprodukcija, šiandien jau tapusi taisykle, neleidžia ūkininkams gauti gamybos kaštus padengiančios kainos, todėl ypatingai kenkia Europos žemės ūkiui. Neigiami perprodukcijos padariniai aiškiai matomi ir ne žemės ūkio sektoriuje, pavyzdžiui, aplinkosaugoje. Pasak J. Vilionio, EPT pasiūlė įvesti pieno rinkos valdymo sistemą, kad gamybą būtų galima reguliuoti pagal situaciją rinkoje, užkertant kelią perprodukcijai, kad gamintojai galėtų gauti kaštus dengiančią kainą. Tam, pasak LPGA vadovo, būtina įtraukti krizių valdymo priemones, pavyzdžiui, savanorišką gamybos mažinimo programą arba Rinkos atsakomybės programą (RAP) į ES BŽŪP ir nacionalinius kitų Europos šalių teisės aktus, siekiant šių svarbių tikslų. Tokiu būdu vietos gamyba galės būti vystoma visur pasaulyje, tausojant gamtą ir gamtinius išteklius. Be to, tai reiškia, kad gamybos kaštus padengs pieno kaina, todėl subsidijos taps ne tokios reikalingos. Įgyvendinus šias sąlygas, ūkininkai galės solidarizuotis su visuomenės pageidavimais.

„Ne vienus metus Lietuvoje kalbama apie nacionalinį pieno produktų prekės ženklą, – pasakoja J. Vilionis, – didžioji lietuviškų pieno produktų dalis eksportuojama, tačiau kiekviena įmonė prisistato su savo privačiu ženklu, ir tai riboja jų žinomumą pasaulio rinkose. Be to, kainos struktūroje ūkininko dalis sudaro mažą nuošimtį.“

„Sąžiningas pienas“

Pasak J. Vilionio, EPT sukūrė „sąžiningo pieno“ koncepciją – prekės ženklą „Fair Milk“. Šis skirtingose valstybėse naudojamas prekės ženklas kviečia vartotojus mokėti sąžiningą kainą už pieną, ir užtikrina, kad sąžininga dalis už parduotus pieno produktus atitektų ūkininkams. Šiuo metu „Fair Milk“ ženklo pieno produktai parduodami septyniose Europos ir keturiose Afrikos kontinento valstybėse. Lietuvoje „Fair Milk“ prekės ženklo produktus galėtų gaminti Lietuvos ūkininkų valdomi kooperatyvai. „Lietuvai, kur pieno gamintojams mokama žemiausia ES pieno supirkimo kaina, šis projektas, tikėtina, taip pat būtų labai naudingas bei padėtų pieno supirkimo kainoms atsigauti, o ūkininkams užtikrintų sąžiningą pieno produktų kainos dalį“, – įsitikinęs LPGA prezidentas J. Vilionis.

Neseniai EPT generalinė asamblėja vyko Italijoje, regione, kurio ūkininkai pagamina didelę dalį viso šalies žaliavinio pieno. Pasak J. Vilionio, Italija – viena iš nedaugelio ES valstybių, kur šiuo metu ūkininkams mokama pieno gamybos kaštus padengianti supirkimo kaina. Tačiau vietos ūkininkai skundžiasi ypač neigiamu visuomenės požiūriu į juos ir į jų veiklą, aktyvėjančiais radikalių aktyvistų išpuoliais ūkiuose, itin neigiamo žemės ūkio įvaizdžio formavimu žiniasklaidos priemonėse. Pasak J. Vilionio, būtent šis negatyvus požiūris į ūkininko darbą buvo viena pagrindinių EPT generalinės asamblėjos temų. EPT nariai diskutavo, kaip paskatinti teigiamo pieno gamintojo įvaizdžio kūrimą. Dar viena tema, kuria diskutuota – klimato kaita ir žemės ūkio indėlis. EPT generalinės asamblėjos dalyviai pasirašė viešą kreipimąsi, kuriame teigiama, kad ES žemės ūkio, ypač gyvulininkystės, sektorius ženkliai prisideda prie klimato kaitos reiškinio mažinimo. Sektorius yra pasirengęs prisidėti prie šio proceso dar aktyviau, tačiau finansiniai šių priemonių kaštai neturi gulti vien ant sektoriaus dalyvių pečių.

Kur mokslininkų indėlis?

EPT generalinėje asamblėjoje taip pat diskutuota apie pieno gamybos reguliavimo mechanizmą, kurį, tikimasi, ES integruos naujojoje BŽŪP. Pasak J. Vilionio, diskutuota apie krizės indikatorius, kurie praneštų apie sektoriuje artėjančią krizę ir aktyvuotų pieno gamybos ribojimo mechanizmus. Bendradarbiaujant su mokslininkais priimtas sprendimas sukurti tokio indikatoriaus formulę. „Apmaudu, jog Lietuvoje neturime įstaigų, kurių specialistai galėtų imtis tokios misijos, – pastebėjo LPGA vadovas J. Vilionis, – asamblėjoje diskutuota apie pieno gamybos savikainą, kuri įvairiose šalyse skiriasi. Lietuvoje pieno gamybos kaštų tyrimas kol kas neatliktas, tačiau matant jo prasmę, ieškome galimybių tokį tyrimą atlikti.“ LPGA vadovo pastebėjimu, šalies agrarinės ekonomikos specialistai kurpia mokslinius darbus („žaliąsias“, „baltąsias“ knygas)  nesusipažinę su kaimu, neapsilankę fermose.

J. Vilionio teigimu, įsibėgėjus deryboms ES institucijose dėl ilgametės finansinės perspektyvos, BŽŪP struktūros ir finansavimo, Lietuvoje nerimstant ūkininkų protestams dėl nesąžiningų konkurencinių sąlygų ir nevienodų tiesioginių išmokų, EPT pareiškė palaikanti Lietuvos ketinimą Briuselyje rengti žemdirbių protesto akcijas 2020 m. pradžioje, kai prasidės galutinis derybų dėl ES biudžeto paskirstymo etapas.

LPGA vadovas J. Vilionis susirinkimo Raseinių r. dalyviams priminė, jog Europos Parlamentas yra ES piliečių balsui atstovaujanti institucija, kuri dar praėjusią kadenciją tvirtino, jog BŽŪP biudžetas negali būti mažinamas, o visos veiklos, kurių visuomenė tikisi iš žemdirbių, turi būti finansuojamos adekvačiai. Naujojo EP Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto posėdžių klausymuose ne kartą nuskambėjo mokslininkų raginimas perorientuoti BŽŪP paramą nuo paramos, skiriamos gamybai palaikyti, link paramos už konkrečių viešųjų gėrybių teikimą. Tačiau Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 39 straipsnyje numatyta, kad BŽŪP tikslai yra skatinti maisto produktų gamybą už vartotojams prieinamas kainas.

Pieno rinką reikėtų reguliuoti

„Asociacijos vardu Europos pieno tarybai mes įteikėme pasiūlymus dėl sąžiningų konkurencinių sąlygų, pieno rinkos reguliavimo, klimato kaitos, – sako LPGA vadovas J. Vilionis, – o bendrai priimtas dokumentas skelbia, jog ūkininkams už produkciją turi būti mokama gamybos kaštus dengianti kaina, o ateityje jie nebebūtų priklausomi nuo tiesioginių išmokų. Siekiant šio tikslo, būtinas krizių valdymo mechanizmas, kuris ateityje padėtų išvengti krizių. Krizėms artėjant, turi būti aktyvuojama Rinkos atsakomybės programa.“

Pasak LPGA vadovo, kol sąžiningų pajamų neįmanoma generuoti iš rinkos, būtina užtikrinti vienodas sąlygas tarp valstybių narių, mokant vienodas tiesiogines išmokas visiems ES žemės ūkio sektoriaus dalyviams.

Asocijuoti pieno ūkių šeimininkai Raseinių r. vykusiame susirinkime analizavo bendradarbiavimo su verslo partneriais svarbą, iš valdžios kylančias grėsmes sektoriui. Klausimais užvertę Aplinkos ministrą K. Mažeiką, ūkininkai priekaištavo dėl nesuvaldytos padangų gaisro sukeltos tragedijos Alytaus rajono pieno gamintojams. Kliuvo ministrui ir dėl naujojo vandens mokesčio. Pasak K. Mažeikos, požeminio vandens atsargos nėra begalinės. Per pastaruosius metus išdžiūvo šachtiniai kaimiečių šuliniai. Šimtą kubų vandens per parą sunaudoja tik stambūs pieno ūkiai, pavyzdžiui, Padovinio žemės ūkio bendrovė (Marijampolės sav.). Toks kiekis, pasak ministro, bus neapmokestinamas. Sunerimti reikėtų gyventojams, kurie iki šiol naudoja buvusių kolūkinių „bokštų“ tiekiamą vandenį. Po atliktų tyrimų kai kuriuose regionuose nustatyta neleistina vandens tarša arsenu ir kitais sveikatai kenksmingais metalais.

„Nacionalinė pienininkystė duoda didžiausią naudą vartotojui ir valstybei, – kalbėjo EP narys B. Ropė, – tai svarbiausia žemės ūkio šaka, kuri nusipelno ne tik didesnio dėmesio, bet ir didesnės materialinės bei intelektinės paramos.“

Pasak B. Ropės, ES privalo grįžti prie pieno sektoriaus reguliavimo – kvotų jau niekas nesugrąžins, bet tam tikras lankstus rinkos reguliavimas, kuris suveiktų krizių atvejais, tikrai reikalingas. Labai svarbu, kad Europos Komisija atsižvelgtų į Lietuvos žemdirbių parašais (52 tūkst.) patvirtintos peticijos reikalavimus ir tokį pieno rinkos reguliavimą numatytų formuodama kito laikotarpio BŽŪP. Svarbu, kad dokumentuose atsirastų konkretūs punktai, kurie leistų reguliuoti pieno gamybą. Jeigu Europoje neliks pieno perprodukcijos, tai turėtų leisti pieno kainoms grįžti į normalų lygį. Dabar ES institucijose vyksta daug ginčų, kaip ateityje gyvens ES žemės ūkis, koks jam turi būti skiriamas biudžetas, kokio dydžio bus išmokos, parama kaimo plėtrai ir panašiai. Šiuo metu ES Tarybai pirmininkaujanti Suomija bendrą valstybių narių įnešamą indėlį į ES biudžetą siūlo mažinti žemdirbių ir regionų gyventojų sąskaita. „Jei mažinsime ES investicijas žemės ūkiui ir regionų plėtrai, šalių vystymosi tempai mažės, nebus sprendžiamos skurdo ir atskirties problemos“, – įsitikinęs B. Ropė. Jau anksčiau Europos Parlamentas priėmęs sprendimą, kad 2021–2027 m. kiekviena šalis turi skirti didesnius įnašus, kad ES biudžetas leistų padengti „Brexit’o“ nuostolius bei įgyvendinti ES įsipareigojimus valstybėms narėms. Finansavimas tiek žemės ūkio, tiek kitoms bendroms ES programoms negali mažėti. Iš ūkininkų visuomenė taip pat tikisi vis daugiau, Europos Komisija siūlo naująją BŽŪP dar labiau sieti su viešųjų gėrybių tiekimu visuomenei ir ūkininkams mokėti išmokas už konkrečių priemonių rinkinį. EP nario B. Ropės teigimu, pamirštama, kad pagrindinė viešoji gėrybė, kurią visuomenei teikia žemės ūkis, yra aprūpinimas maistu, laikantis tikrai aukštų gyvūnų gerovės, aplinkosaugos, maisto saugos ir kokybės standartų, kurių įgyvendinimas ūkininkams kainuoja.

Justinas ADOMAITIS