Į Lietuvos pieno rinką norėtų rimčiau įsiterpti naujas konkurentas. Arčiau Latvijos pasienio esančių kraštų pieno gamintojai savo žaliavą netrukus gali tiekti kaimynų perdirbėjams. Šalia Jelgavos latvių pieno gamintojų kooperatyvų prieš šešerius metus pastatytos, o dabar vokiečių valdomos „Latvijas piens“ gamyklos viliotinis patrauklus ne visiems – juo labiausiai domisi vidutiniai ūkiai.

Ketinimai rimti

Prieš mėnesį Kupiškyje apsilankęs žemės ūkio ministras Giedrius Surplys dėl mažų pieno supirkimo kainų bėdojantiems ūkininkams pasiūlė vieningiau ir drąsiau spausti pieno perdirbėjus dėl geresnių sąlygų – bent kelias dienas neparduoti jiems žaliavos. Gali būti, kad kupiškėnai savotiškai pasinaudos žemės ūkio ministro patarimu, tik vietos pieno perdirbimo įmonėms žaliavos netieks gerokai ilgesnį laikotarpį, galbūt net visus ateinančius metus.

Tai kol kas tik ketinimai, bet jie labai rimti. „Vyksta derybos, važiuojame į Jelgavą pasižiūrėti. Gali būti, kad jau nuo gruodžio pradžios ir startuosime“, – sakė Kupiškio rajono ūkininkė Renata Vilimienė, atstovaujanti Lietuvos pieno gamintojų asociacijai, taip pat ir neseniai įsikūrusiai Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijai.

Renata Vilimienė

Gamyklai trūksta pieno

Mūsų pieno gamintojai derasi su netoli Jelgavos miesto veikiančios pieno perdirbimo įmonės „Latvijas piens“ atstovais. Ši įmonė žinoma Lietuvos pieno gamintojams, ypač pienininkų kooperatyvams. Prieš kurį laiką su šia nauja gamykla mūsų pieno gamintojai siejo tam tikras viltis – buvo tikėtasi, kad įmonė galbūt pirks pieną ir iš Lietuvos.

Prieš šešerius metus šią gamyklą pastatę keli Latvijos pieno gamintojų kooperatyvai nesugebėjo išlaikyti perdirbimo įmonės. Didžiausiai įmonės „Latvijas piens“ akcininkei kooperatyvui „Trikata KS“ buvo iškelta bankroto byla. Perdirbimo įmonę nuo žlugimo išgelbėjo Vokietijos kapitalo bendrovė.

Vokiečių valdomos pieno perdirbimo gamyklos atstovai šį rudenį buvo susitikę ne su vieno Lietuvos rajono ūkininkais ir siūlė bendradarbiauti. „Kur vokietis, ten ir tvarka“, – pasiūlymu susidomėjo ne tik R.Vilimienė.

Susitikime Kupiškyje įmonės atstovai pasakojo, kad dabar per parą 300 tonų pieno perdirbanti gamykla po Naujųjų metų planuoja didinti gamybą ir perdirbti iki 400 tonų pieno. Daugiau kaip 90 proc. čia gaminamų sūrių išvežama į Vokietiją. Įmonės atstovai sakė, kad pienas superkamas ne tik iš savo šalies, bet ir Estijos, Lietuvos kooperatyvų. Plečiant gamybą nuspręsta pieną pirkti ir iš pavienių gamintojų. Gamykla žaliavą norėtų pirkti Mažeikių, Skuodo, Kretingos, Joniškio, Biržų ir kituose rajonuose.

„Latvijoje jiems trūksta žaliavos, nes ten nemažai pieno superka Lietuvos įmonės. Latviai sakė, kad negali konkuruoti, nes lietuviai moka daugiau. Štai tokie paradoksai“, – stebėjosi Kupiškio rajono ūkininkė.

Siūlo kainą metams

Žemdirbiai gana inertiški – devynis kartus pasveria, kol priima sprendimą. Kupiškėnai irgi svėrė, skaičiavo ir priartėjo prie išvados, kad verta pradėti bendradarbiauti su latviais. „Jie siūlo pasirašyti metines sutartis, kuriose numatyti įsipareigojimai ne tik dėl parduodamo ir superkamo pieno kiekio, bet svarbiausia – siūloma konkreti kaina. Mums tai neįtikėtinas dalykas, nes mūsų perdirbimo įmonėms mes įsipareigojame dėl parduodamo kiekio, jo nepardavus gresia baudos, o jie kainų sutartyse nenurodo“, – aiškino R.Vilimienė.

Ūkininkė neslėpė, kokią kainą visus metus siūlo mokėti „Latvijas piens“, – 30 centų už kilogramą. Anot moters, tai daugiau nei dabar gauna jos ūkis, kuriame laikomos 25 karvės. Tiesa, mūsų pieno gamintojai turi įvertinti, kad Latvijoje yra aukštesni bazinio baltymingumo ir riebumo rodikliai – atitinkamai 3,3 proc. ir 3,9 proc. (Lietuvoje – 3 proc. ir 3,4 proc.).

„Net ir įvertinę šiuos niuansus ir pritaikę perskaičiavimo koeficientą, iš latvių mes gautume daugiau“, – teigė pieno gamintoja ir pridūrė, kad logistika žada pasirūpinti įmonė. Greičiausiai jį pasinaudos kurio nors Lietuvos pieno gamintojų kooperatyvo paslaugomis.

Šansas ištrūkti

„Latvijas piens“ vien iš Kupiškio rajono norėtų supirkti apie 25 tūkst. tonų pieno per metus. Jų pasiūlymu labiausiai domisi vidutiniokai, laikantys iki 50 karvių. Jie yra investavę į ūkius, įsigiję modernios melžimo ir šaldymo įrangos, tačiau išgyventi jiems darosi vis sunkiau.

„Tai yra tas sluoksnis ūkininkų, kurių ūkio dydis siekia nuo 4 iki 14 ekonominio dydžio vienetų. Mes negauname geros kainos už pieną, bet turime vykdyti įsipareigojimus, sumokėti daug mokesčių. Latvių pasiūlymas – šansas ištrūkti iš to rato, nes dabar mes kaip musės uždarytoje stiklinėje – plakamės ir plakamės. Ne iš gero gyvenimo ieškome išeities“, – atsiduso ūkininkė.

R.Vilimienės ryžtas bendradarbiauti su latviais dar sustiprėjo, kai atsirado gąsdintojų, kurie skleidžia kalbas, esą latviai gali apgauti, nesumokėti pinigų ir pan. „Jeigu gąsdina, vadinasi, mes teisingai renkamės“, – išvadą padarė ūkininkė.

Gera kaina mažesniesiems

Latvijoje veikiančios pieno perdirbimo įmonės atstovai bendravo ir su Mažeikių rajono pieno gamintojais. Susitikime dalyvavusiai ūkininkei Ilonai Padervinskienei susidarė įspūdis, kad latvių pasiūlymas turėtų būti patraukliausias 20–30 karvių laikantiems ūkiams. Tačiau, anot jos, ir stambesni ūkininkai, kurių daugiausia ir buvo susirinkime, nepasakė „ne“.

„Išklausėme jų sąlygas, dabar vyksta derybos, skaičiuojame. Latvijoje yra kitokie pieno riebalų ir baltymų reikalavimai, tai reikia įvertinti. Manau, jiems pieną parduoti labiausiai apsimokėtų mažesniems ūkiams, jiems latviai siūlo tikrai gerą kainą, mūsiškiai tiek nemoka. Lietuvoje didesni ūkiai gauna daugiau, o latviai visiems pasiūlė vienodą kainą. Gal vėliau didesniems ir geriau mokės“, – svarstė apie 140 karvių laikanti I.Padervinskienė.

Dar neapsisprendė

Latvių pasiūlymas pasiekė ir Prienų krašto pieno gamintojus, tačiau jie „Latvijas piens“ gamyklos atstovų kol kas į rajoną nekviečia. „Pažiūrėsime, kaip seksis tam kraštui, kuris yra arčiau Latvijos. Labai domėjomės, susėdę skaičiavome, bet kol kas nieko nenusprendėme. Atsižvelgiant į dabartines kainas, kurias mums moka „Marijampolės pieno konservai“, mums nevertėtų išeiti. Kupiškėnai gal mažiau gauna, jiems turbūt apsimoka“, – svarstė Prienų rajono smulkiųjų ir vidutinių pieno gamintojų asociacijos valdybos narė Saulena Krūvelienė.

Ūkininkės vidinė nuostata tokia, kad žaliavą reikia tiekti vietos gamintojams, tačiau tokios intencijos subyra, kai dėl mažų pieno supirkimo kainų gamyba ūkyje darosi nuostolinga.

„Aišku, kad žaliavą turėtume pardavinėti savo gamintojams, mes esame susibičiuliavę su Marijampolės įmone. Sunku kažką keisti, be to, nežinome, kaip veikia latvių pieno tyrimų sistema, kur reikėtų kreiptis, jeigu iškiltų kokių nors teisinių ginčų. Sklinda kalbos, kad nuo sausio pas mus kris pieno supirkimo kainos. Jeigu taip atsitiks ir gamyba taps nuostolinga, būsime priversti ieškoti kitų išeičių“, – su nerimu kitų metų laukia ūkininkė.

Siūlymas nesuviliojo

Juratė Dovydėnienė, žemės ūkio kooperatyvo „Pieno puta“ direktorė

„Latvijas piens“ – mums žinoma įmonė, tai dar vienas šiuolaikiškas konkurentas pieno rinkoje. Gamyklą pastatė keturi Latvijos pieno gamintojų kooperatyvai, su kuriais mes glaudžiai bendradarbiavome, vieni kitiems padėjome kooperacijos klausimais, kartu dirbome tarptautinėse organizacijose. Statant gamyklą jų pirminis tikslas buvo perdirbti savo narių pieną. Jie tai ir darė, tačiau nesusitvarkė su naujos įmonės valdymu. Dabar ją valdo vokiečiai.

Žinome, kad šiuo metu įmonei trūksta žaliavos. Bet mums kyla klausimas, kodėl latviai pieno intensyviai ieško Lietuvoje, o neperka jo savo šalyje. „Latvijas piens“ atstovai buvo atvykę ir į mūsų kooperatyvą, kooperatyvo valdybos nariai lankėsi gamykloje. Negalėčiau pasakyti, kad įmonė kooperatyvui pateikė ypač gerą pasiūlymą. Jis mūsų kooperatyvui netinka, nes mes negautume geresnės kainos nei dabar turime.

Pirmiausia svarbu atsiminti, kad Latvijoje yra kiti baziniai pieno riebumo ir baltymingumo rodikliai. Dar vienas dalykas, kuris netiko mūsų kooperatyvui, tai pieno tyrimų tvarka. Siūloma tirti ne kiekvieną pieno siuntą, o tris kartus per mėnesį. Mūsų krašte pienas yra labai riebus ir baltymingas, perskaičiavus pagal lietuviškus bazinius pieno baltymų ir riebalų rodiklius, susidaro patrauklesnė kaina Lietuvoje.

Atskiriems ūkininkams irgi reikėtų viską išsamiai išanalizuoti ir įvertinti, ar tikrai jie gautų daugiau, nei jie gauna dabar, kokios papildomos sąlygos, kokie pieno kokybės reikalavimai, ar tyrimai bus atliekami Lietuvoje ar Latvijoje. Čia daug klausimų, kuriuos reikia išsiaiškinti. Konkurencija ir alternatyva gerai, bet viską reikia skaičiuoti.

Be to, turėtume būti suinteresuoti, kad vietos perdirbėjai būtų stiprūs. Aišku, ūkininkai pasakytų: „Kodėl mums turi rūpėti mūsų perdirbėjai, jeigu mes jiems nerūpime?“ Vis dėlto turime siekti gerų tarpusavio santykių ir bendradarbiauti.