Vilkaviškio rajone, Matlaukio kaime, gyvenantis Robertas Mickevičius – išskirtinis žemdirbys. Iš kitų ūkininkų jis išsiskiria ne tik savo pomėgiais, bet ir rodoma pagarba giminės bei tautos istorijai, puoselėjama lietuvybe.

Sąlygos visiems vienodos

Maždaug 1800 ha valdomame žemės plote R.Mickevičius augina keletą kultūrų. Labiausiai ūkininkas džiaugėsi neseniai baigtu kulti kukurūzų derliumi.Vilkaviškio rajono žemdirbys neabejojo, kad šių augalų derlius padės kompensuoti dėl sausros patirtus nuostolius kitose srityse.

Daugelis mūsų šalies žemdirbių praėjusį javapjūtės sezoną įvardijo kaip vieną iš blogiausių istorijoje. Ūkininkų prikultos produkcijos kiekiai buvo bent trečdaliu mažesni nei ankstesniais metais. R.Mickevičiaus ūkyje situacija nė kiek ne geresnė. Vis dėlto žemdirbys nebuvo linkęs apgailestauti dėl ne itin nusisekusių metų.

„Šiemet turėjau pasėjęs daugiau nei tūkstantį hektarų kviečių. Jų derlius – toks pat kaip ir daugumos kitų ūkininkų. Stengiuosi niekada nepergyventi dėl to, ko negaliu kontroliuoti. Prieš gamtą esame visi lygūs. Vienais metais pavyksta prikulti daugiau, kitais – mažiau. Tikiuosi, jog kiti metai bus tie, kada galėsiu labiau pasidžiaugti aruoduose esančiais grūdų kiekiais“, – vylėsi vienas iš didžiausių Vilkaviškio rajono žemdirbių.

Be kviečių, Robertas šiemet taip pat buvo pasėjęs maždaug 250 ha žirnių bei dvigubai daugiau kukurūzų.

„Šie metai kukurūzams buvo kaip niekada palankūs. Iš vieno jų hektaro prikūliau vidutiniškai daugiau nei po 10 tonų. Jų kokybė – taip pat labai gera. Mūsų kukurūzus galima naudoti ir maistui, ir pašarams“, – sakė R.Mickevičius.

Sulig lapkričiu paskutinius darbus laukuose baigęs ūkininkas sako, kad dabar jau galima susikoncentruoti į per sezoną sukaupto derliaus pardavimą. O ji tęsiasi beveik visus metus. Įprastai dalį užaugintos produkcijos R.Mickevičius realizuoja vietinėje rinkoje, o dalį eksportuoja į užsienį.

Nors dabar Robertas daugiausia verčiasi kviečių, kukurūzų ir žirnių auginimu, tačiau jis neabejoja, kad artimoje ateityje teks keisti auginamas kultūras. Anot jo, kas tiko prieš dešimt metų, nebūtinai tiks rytoj. Šiltėjant klimatui, kaip vieną iš alternatyvų vyras mato saulėgrąžų auginimą. Jo teigimu, tokiais metais, kaip šie, saulėgrąžos būtų puikiai užderėjusios. Praėjusiais metais viešėdamas Vengrijoje jis jau susipažino su šių augalų auginimo ypatumais.

Mickevičiai ūkio pradžią laiko 1918 metus - tada Roberto proseneliai toje pačioje vietoje, kur įsikūręs dabartinis jo šeimos ūkis, ėmė statytis sodybą ir ūkininkauti.

Mini šimtmetį

Šie metai R.Mickevičiui išskirtiniai ne vien dėl gero kukurūzų derliaus. Tai – jubiliejiniai Mickevičių ūkio metai. Kaip ir Lietuva savo istoriją pradėjo skaičiuoti prieš šimtą metų, taip ir Mickevičiai dabartinio ūkio pradžią mini 1918 metus. Būtent tada Roberto proseneliai toje pačioje vietoje, kur įsikūręs dabartinis jo šeimos ūkis, ėmė statytis sodybą ir ūkininkauti. Prie tos pačios sodybos stovinčių prosenelių nuotrauka ir šiandien kabo matlaukiečio darbo kabinete. Tą pačią nuotrauką galima išvysti ir ūkyje įkurtame etnografijos muziejuje. Apskritai, istorija, tradicijos ir šeima Robertui – šventi dalykai. Pavyzdžiui, tame pačiame muziejuje tarp kitų senovinių eksponatų galima surasti ir prie prosenelių sodybos augusios liepos kaladę. Vyrui nesinorėjo savo šeimos istorijos paversti malkomis, tad ėmė ją ir išsaugojo.

„Visoje Europoje senieji ūkiai puoselėja tradicijas, saugo savo palikimą. Kuo mes kitokie?“ – svarstė vienas didžiausių Vilkaviškio rajono ūkininkų.

Savarankiškai ūkininkauti R.Mickevičius su tėvu Juliumi pradėjo vos šaliai atkūrus nepriklausomybę – 1991 m. Tuomet šeima pagal valstiečių ūkio įstatymą atsiėmė 18 hektarų prosenelių žemės.

„Sugrįžome į savo žemę ir tęsiame istoriją, kuri tarybiniais laikais buvo sustabdyta. Nors tuomet ir buvome atplėšti nuo ūkio, bet jautėmės jį turintys“, – sakė R.Mickevičius.

Nors šiandien Mickevičių ūkyje netrūksta modernios technikos, pačių naujausių žemės ūkio padargų, tačiau taip buvo tikrai ne visada. Nuo pat pradžių Matlaukio kaimo gyventojai turėjo vieną tikslą – plėsti valdomus plotus. Jie nepirko galingų traktorių ar kombainų, o visą uždirbtą pelną stengėsi skirti naujoms žemėms įsigyti. Šiandien jų ūkis – šimtą kartų didesnis nei buvo prieš 27 metus.

Tiesa, pagal dabartinius įstatymus, jie plėstis daugiau nebeturi galimybių. Dabar šeima gali turėti ne daugiau nei 500 ha nuosavos žemės, o tokią tvarką R.Mickevičius vadina nesąžininga. Anot jo, prekyba besiverčiantiems verslininkams juk nedraudžiama pardavus tam tikrą kiekį savo produkcijos toliau vystyti veiklą. Vilkaviškio rajono gyventojo teigimu, ūkininkavimas – taip pat verslas, tad jo nereikėtų riboti.

Per dešimtmetį R. Mickevičius apleistą žvyro karjerą pavertė "mažąja Šveicarija".

Domisi automobiliais

Be jau minėto etnografijos muziejaus, kuriame vargu ar kas galėtų suskaičiuoti esančių senovinių daiktų kiekį, R.Mickevičiaus ūkyje yra ir dar vienos unikalios patalpos. Jose – gausi senovinės technikos kolekcija. Čia stovi per pusšimtį tarybinius laikus menančių žigulių, moskvičių, volgų, sunkvežimių, motorinių dviračių bei motociklų.

„Jie visi važiuojantys, restauruoti. Iš tikrųjų jiems prižiūrėti reikėtų įsteigti papildomą etatą, nes tai – daug laiko kainuojanti veikla“, – kalbėjo žemdirbys.

Jis prisipažino, kad meilę istorinę vertę turintiems daiktams jaučia nuo mažens. Dar būdamas vaikas R.Mickevičius kolekcionavo pašto ženklus, vėliau juos iškeitė į senovinius pinigus.

Ūkyje - ir senovinės technikos kolekcija.

Puoselėja lietuvybę

Iš aplinkinių Robertas išsiskiria ir meile lietuvybei. Vyras stengiasi tuo užkrėsti ir aplinkinius. Būdamas Matlaukio kaimo seniūnaičiu, jis stengiasi burti žmones bendriems renginiams, akcijoms ar susiėjimams, inicijuoja tam tikrus projektus, remia jų įgyvendinimą. Prieš kurį laiką R.Mickevičius pastebėjo, kad kaimo gyventojai per valstybines šventes prie savo namų nekelia trispalvių, tad suorganizavo vėliavų įsigijimą ir dabar kone visi matlaukiečiai valstybines šventes mini taip, kaip pridera.

„Iš pradžių galvojau, kad žmonės vėliavų nekelia specialiai, tačiau vėliau išsiaiškinau, kad jie jų paprasčiausiai neturi. Aišku, ir dabar vienas kitas piktybiškai nekelia trispalvių, bet tokių žmonių visada buvo ir bus. Už tai juos reikėtų bausti. Man buvo labai gražu, kai neseniai per popiežiaus vizitą ar partizano Adolfo Ramanausko-Vanago laidotuves tauta susivienijo. Nežinia, kiek šiais laikais iš mūsų eitų į miškus ar su ginklu gintų tėvynę. Aš tikrai kovočiau už laisvę. Man šias vertybes įskiepijo tėvai“, – prisipažino Vilkaviškio rajono ūkininkas.

„Dygsta“ piliakalniai

R.Mickevičius ne visose savo valdomose žemėse yra pasėjęs kviečius, žirnius ar kukurūzus. Keliolika kilometrų nuo jo namų esančiame Galkiemio kaime (maždaug 12 hektarų plote) vyras prieš dešimtmetį pradėjo kurti neretai aplinkinių „mažąja Šveicarija“ vadinamą teritoriją. Buvusį apleistą žvyro karjerą, kuriame tuomet net vilkai veisėsi, Robertas sutvarkė, įrengė pasivaikščiojimo takus, poilsio erdves, iškasė keletą kūdrų, pasodino ne vieną tūkstantį medelių. Teritoriją puošia ir prieš kelerius metus iškilusi pilis, keletas skulptūrų. Viena jų – medinis angelas – pastatyta tik šiais metais.

Labiausiai Galkiemyje akį traukia iš visų pusių teritoriją supantys piliakalniai. Šiandien jų yra net keturi. Seniausias iš jų – „Brolių“ kalnas. Jis pavadintas Roberto sūnų Justo ir Povilo garbei. Vaikai pamatę „išdygusį“ kalną iš karto pasakė tėčiui, kad jis priklausys būtent jiems. Taip piliakalnis ir gavo „Brolių“ pavadinimą. Užlipus ant šio kalno, atsiveria neeiliniai vaizdai: matosi už keliasdešimt kilometrų esantys Kudirkos Naumiesčio bažnyčios bokštai, Kaupiškių, Girėnų kaimai, buvusios Prūsijos teritorija...

Šiais metais „Brolių“ kalną ištiko Vilniuje esančio Gedimino kalno likimas – ėmė slinkti šlaitai. Vis dėlto Robertas su darbininkais problemą išsprendė atveždamas daugybę priekabų žvyro.

Naujausias iš piliakalnių pavadintas Jono vardu. Jis supiltas tik praėjusiais metais ir yra skirtas Joninėms švęsti. Jo viršuje – gana plati aikštelė, ten galima kurti laužus. Kiti du piliakalniai kol kas dar neturi vardų.

Vienas iš neseniai atsiradusių Galkiemio akcentų – ant kūdros kranto stovinti trijų aukštų pilis. Joje R.Mickevičius norėtų įkurti krašto istoriją menantį muziejų. O eksponatų, kurie daug ką papasakotų, tikrai būtų. Pavyzdžiui, dabar tik vieną gyventoją – R.Mickevičių – turintis kaimas kadaise klestėjo, čia veikė net smuklė.

Šiandien šioje tvora aptvertoje teritorijoje yra įvesta elektra, veikia internetas. Atrodo, kad jos šeimininkas galėtų tiesiog čia atvykti ir ilsėtis, tačiau jis toliau galvoja, kaip dar labiau išgražinti šią ir taip išskirtinę vietą. Vyras ketina įrengti apšvietimą, kad naktį nušvistų ne tik takai, bet ir kalnai.

Matlaukio kaimo gyventojo planuose – ir daugiau gražių sumanymų. Jis nuo seno žavisi bitininkystės amatu, kadaise pats svajojo tapti bitininku. Keletas avilių ir dabar stovi „Brolių“ kalno papėdėje, tačiau jų vyras norėtų pastatyti ir daugiau. Tiesa, kiek kitoje vietoje. Jis jau turi numatęs didžiulį plotą, kuriame norėtų įkurti sodybą bei apgyvendinti žmogų, mokėti jam atlyginimą. Šis turėtų bitininkauti, laikyti bandą avių, arklių bei kitų gyvūnų. Į šią sodybą būtų kviečiami atvykti žmonės iš visos šalies.

„Norėtųsi parodyti senąsias mūsų tautos tradicijas. Čia atkeliavę žmonės galėtų ne tik pamatyti, kaip kadaise ūkininkavo mūsų protėviai, bet ir paragauti natūralaus medaus, sūrio ar lašinių. Bevaikščiodami po teritoriją, lankytojai turėtų galimybę kur nors papietauti ar tiesiog atsigerti kavos“, – planais dalijosi pašnekovas.