Anot ūkininko, smulkūs gamintojai sukasi užburtame rate – maža apyvarta, maža rinka ir menkos galimybės augti

Ūkininkai skatinami kurti parduotuvėles ir jose prekiauti savo produkcija, tam numatyta ir ES parama, tačiau šis procesas labai vangus. Žemės ūkio produktų gamintojai, jau turintys tokios patirties, teigia, kad mūsų šalyje pirkimo iš pirmų rankų tradicijas pakirto įstatymais nežabota didelių prekybos centrų plėtra. Jie išstūmė mažas parduotuvėles ir suformavo žmonių pirkimo įpročius, kuriuos pakeisti nėra taip paprasta.

Renkasi kainą, o ne kokybę

Dabar dažnai skelbiama, kad natūralaus kaimiško maisto paklausa – „ant bangos“. Žmonės atsikando visokiais priedais prisotinto maisto, todėl atidžiau studijuoja etiketes, nagrinėja produktų sudėtį ir pan.

Vis dėlto, kaip pastebi ūkininkai, patys gaminantys ir realizuojantys savo produktus, natūralaus maisto gerbėjų auditorija gana siaura. Daug pirkėjų renkasi kainą, o ne kokybę. Ir tai suprantama – to neleidžia didesnės dalies gyventojų pragyvenimo lygis. Be to, persotintoje rinkoje kovojant dėl pirkėjų dėmesio laimi tie, kurie išmano, kaip užkariaujama vartotojo sąmonė.

Ūkininkai sako, kad jiems rinkodaros instrumentai per brangūs. Tačiau jie siūlo, kad valstybė rastų būdų, kaip tinkamai šviesti ir ugdyti savo gyventojus, kad šie gebėtų atsirinkti, kur natūralus ir kokybiškas produktas, o kur tik išmaniai pristatomas jo pakaitalas.

Didelė savikaina

Rokiškio rajono ūkininkas Almantas Šedys savo ūkyje jau beveik dešimt metų gamina pieno produktus ir tiekia juos vartotojams, daugiausia – sostinės gyventojams. Dėl šios veiklos jis per daug nedžiūgauja, net pamąsto, kad ją reikėtų nutraukti.

„Gaminti ir pardavinėti produktus nėra taip lengva. Dirbame jau dešimt metų, bet neaugame. Gamybos savikaina didelė, o atsiperkamumas mažas. Įranga sensta, reikia atsinaujinti, bet tam neuždirbame, o į tai investuoti išmokas, gaunamas už javus, neperspektyvu. Gali būti, kad teks užsidaryti“, – sakė rokiškėnas.

Prieš dešimtmetį ūkininkas A.Čimolonskas (dešinėje) su Panevėžio rajono meru Povilu Žaguniu atidarė turgavietę po stogu, kurioje savo produktais prekiauja ir kiti ūkininkai.

Prieš dešimtmetį ūkininkas A.Čimolonskas (dešinėje) su Panevėžio rajono meru Povilu Žaguniu atidarė turgavietę po stogu, kurioje savo produktais prekiauja ir kiti ūkininkai.

Atakuoja reklama

Ūkininkas gana skeptiškai vertina įtikinėjimus, kad vartotojui reikia natūralių produktų. „Sako, kad nori natūralaus maisto, bet dažniausiai renkasi tai, kas skanu. Pastebime, kad natūralių pieno produktų nuperkama mažiau, nei tų, kur būna įdėta priedų, pavyzdžiui, cukraus. Tokia jau žmogaus prigimtis, kol neprispaudžia kokios bėdos, apie sveikatą negalvojame ir mėgstame valgyti skaniai“, – samprotavo pieno produktų gamintojas.

A.Šedys užsiminė apie rinkodarą ir reklamą, turinčią didžiulės įtakos vartotojų pasirinkimui.

Žmonių sąmonė nuolat atakuojama reklaminiais ženklais, mirguliuojančiais prekybos centrų lentynose, laikraščių ir žurnalų puslapiuose, televizijos ekrane, tad ir ištikimiausių natūralių, bet nereklamuojamų produktų gerbėjams sunku atsispirti tokiam viliotiniui.

„Jeigu natūralūs produktai būtų reklamuojami taip, kaip kokie šokoladiniai batonėliai, elgtumėmės kitaip. Reklamą užsako tie, kas turi daug pinigų, o žmonių sąmonė labai paveiki. Pavyzdžiui, jei vaikui pasiūlysi to paties jogurto, tik skirtinguose indeliuose, jis pasirinks patraukliau pateiktą arba tą, kurį matė reklamuojant. Sveikatos apsaugos ministerija galėtų skirti lėšų natūralių produktų propagavimui, gal tada būtų teigiamų poslinkių“, – išeitį siūlė ūkininkas.

Jis supranta, kad gaminant produktą būtini ir pardavimo bei produkto pateikimo įgūdžiai, tačiau tai – papildomos išlaidos. „Rinkodarai reikia lėšų, o mūsų apyvarta nėra didelė, darbuotojų išlaikymas kasmet brangsta, tad trumpoji maisto grandinė nėra tokia saldi. O gal mes nemokame parduoti ir įtikti vartotojui“, – svarstė A.Šedys.

daržovės

Muziką užsako stambieji

Rokiškio rajono ūkininkas įvardijo bene pagrindinę priežastį, kodėl mažiems gamintojams sunku išsilaikyti rinkoje, tai – stambiųjų prekybos centrų įsigalėjimas. „Mažmeninės prekybos centrų plėtra – esminis smulkaus verslo gyvavimo stabdys. Bet taip yra visame pasaulyje. Didieji gali pasiūlyti mažesnes kainas, čia visiems patogiau apsipirkti, nes viską, ko reikia, randa vienoje vietoje. O Lietuvoje atsitiko taip, kad jiems buvo atiduotos patogiausios ir geriausios vietos miestų centruose. O galėjo būti kitaip – savaitgaliais žmonės važinėtų apsipirkinėti į nuošaliau pastatytus didelius centrus, o kasdien šviežius produktus pirktų nedidelėse parduotuvėse arti namų“, – dėl smulkiems gamintojams nepalankių sąlygų nusivylimo neslėpė A.Šedys.

Anot ūkininko, smulkūs gamintojai sukasi užburtame rate – maža apyvarta, maža rinka ir menkos galimybės augti. „Mes negalime didinti gamybos, nes per parą leidžiama perdirbti tik vieną toną pieno. Dideliems pralošiame ir kitais aspektais – pavyzdžiui, pirkdami tarą mokame brangiau, nes užsakome mažesnius kiekius. Tie, kurie perka dideliais kiekiais, moka mažiau. Taigi muziką užsako stambieji, o mes visi šokame pagal jų dūdelę“, – apgailestavo pieno produktų gamintojas.

Vilioja akcijos

Daug metų trumpoje maisto tiekimo grandinėje dalyvauja ir Panevėžio rajono ūkininkas Arūnas Čimolonskas. Daugiau nei prieš dešimt metų ūkyje jis įsirengė kiaulių skerdyklą ir mėsos perdirbimo cechą. Netrukus Panevėžyje atidarė dvi turgavietes po stogu, kuriose prekiauja ir kiti ūkininkai, vėliau įsigijo mobiliąją parduotuvę. Ar prekyba iš pirmų rankų pasiteisino?

„Prekybos centrų daugėja, ten vyksta akcijos, o žmonės renkasi, kur pigiau. Daug kam neįdomu, ar produktas kokybiškas, natūralus, pirkėjai dažniausiai skaičiuoja ir žiūri į kainas. Be to, mes neturime galimybių aktyviai reklamuotis, palyginti su dideliais prekybos centrais, esame varguoliai. Kita vertus, geriausia reklama – iš lūpų į lūpas. Kas turi pinigų, apsiperka pas mus, gyvuojame, tačiau didelių perspektyvų nematau“, – optimizmu netrykšta ūkininkas.

Mišrų ūkį turintis ir daug veiklų plėtojantis panevėžietis pridūrė, kad ūkininkaujant tenka balansuoti ties riba, nes žemdirbiai priklauso ir nuo gamtos sąlygų. „Jeigu vienoje srityje geriau, kitur – nuostoliai. Jei grūdai neužauga, kažkas turi dengti nuostolius. O jeigu ir šiemet nebus derliaus, gali būti ir bankrotų“, – sakė A.Čimolonskas.

Atbaido investicijos

Jaunas ūkininkas Paulius Čerkesas, auginantis lauko ir šiltnamių daržoves, savo produkciją realizuoja per prekybos tinklus, tiekia turgui ir apie kitokius pardavimus sakė negalvojantis.

„Manau, kad į trumpąją maisto tiekimo grandinę reikėtų nemažai investuoti, be to, vieno ūkio produkcijos asortimento būtų per mažai, o aplinkui nėra ūkininkų, su kuriais būtų galima kooperuotis“, – savo nuomonę išsakė daržininkas.

Jis turi 40 arų šiltnamius, kuriuose augina agurkus ir pomidorus, o 14 ha laukuose sėja ir sodina morkas, porus, šakninius ir lapkotinius salierus. Ūkis nėra didelis, tokių ūkių savininkai ir raginami vienytis, kooperuotis, kad galėtų daugiau uždirbti.

„Tai irgi kainuoja, reikėtų logistinės bazės, kad visi galėtų suvežti produkciją ir pan. Tam irgi reikia investicijų, tad kol kas apie kitus produkcijos realizavimo būdus negalvoju“, – teigė ūkininkas.

Bijo rizikuoti

 

SAMSUNG CAMERA PICTURES

Danguolė Kuzmienė,Žemės ūkio rūmų savivaldos organizatorė

Trumpoji maisto tiekimo grandinė daug kam gali būti patraukli, bet tai sudėtinga įgyvendinti. Norint įkurti parduotuvę ar prekybos vietą, tektų daug investuoti – reikėtų įsirengti patalpas, pirkti reikiamą įrangą, galbūt samdyti prekybininką. Siūloma parama nėra didelė, aišku, tai gali būti stimulas veiklos pradžiai, bet tokiai veiklai reikia daugiau investicijų.

Be to, nežinia, kokia būtų produktų paklausa. Jeigu, pavyzdžiui, pieno gamintojas neišparduoda varškės ar kitų greitai gendančių produktų, jis iškart patiria nuostolių. Kai ūkis smulkus, o apyvarta maža, ūkininkai bijo rizikuoti.

Juk dabar visi įpratome eiti į prekybos centrus, juos peikiame, bet vis tiek ten apsiperkame. Ūkininkams konkuruoti su tokia prekyba – labai menkos galimybės. Yra ūkininkų turgeliai, tačiau juose daug lenkiškos produkcijos. Štai žinau, kad viename Panevėžio ūkininkų turgelyje prekiauja ūkininkas, kuris turi vos 60 arų žemės, o parduoda daug įvairių daržovių, bulvių. Iš kur jos? Ogi atsiveža iš Lenkijos. Ir kiti taip daro. Įprastai prekiauja pagyvenę tėvai, o jų vaikai veža lenkišką produkciją. Tuoj turgūs bus užversti iš kaimyninės šalies atvežtomis „lietuviškomis“ braškėmis. Retas kuris iš prekeivių pasako tiesą, kad braškės lenkiškos.

Jeigu būtų geresnis mūsų žmonių pragyvenimo lygis, gal būtų kitaip. Be to, pas mus kur kas didesnis pridėtinės vertės mokestis, todėl ir esame tokioje padėtyje.