Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Poreikis natūralių, šviežių, kokybiškų produktų tiesiai iš ūkių yra

Kokybiško, šviežio, natūralaus maisto tiesiai iš ūkininkų poreikis auga. Norinčiųjų gaminti ir tiekti produkciją daugėja, tačiau dar toli gražu ne tiek, kiek norėtųsi.

Yra gerų pavyzdžių, kaip puikiai gali veikti vadinamosios trumposios maisto tiekimo grandinės, iš kurių naudą gauna ir gamintojai, ir vartotojai. „Poreikis gero produkto  yra. Lietuvoje žmonės ypatingai lojalūs vietos produkcijai. Lietuviai linkę rinktis lietuvišką prekę, lietuvišką produktą. O tai labai gerai“, – patikina žinomas sūrininkas, sūrinės „Varinis puodas“ bendraturtis Audrius Jokubauskas.

Ūkyje darbuotis patogiau su kolega

Nors dabar žinomas sūrininkas, sūrinės „Varinis puodas“ bendraturtis, Druskininkuose vykstančio Sūrių festivalio organizatoriaus Audrius Jokubauskas sako, kad visko galima išmokti, tereikia noro, jis sūrių gamybos paslapčių mokėsi Prancūzijoje. Tačiau, anot jo, šiais laikais nėra jokių paslapčių, kad ir ką norėtum gaminti.

„Visko galima išmokti, įsigyti priemonių, įvaldyti vieną ar kitą technologiją ir gaminti. Jeigu norėsi, tai tikrai nereiks perplaukti jūrų ar perlipti kalnų, visko išmokstama”, – tikina jis. Ar tikėjosi, kad jo sūriams bus paklausa? „Nenoriu čia kažkaip girtis, bet aš tą supratau dar prieš keliaudamas į Prancūziją“, – sako jis.

Įgijęs patirties, Audrius tai daro Dzūkijoje, Varėnos krašte, pušynų apsuptame Kabelių kaime, kur vos už pustrečio kilometro – siena su Baltarusija. Kartu su kolega įkurtame ūkyje melžiamos karvės, gaminami brandinti sūriai.

Atkreipia dėmesį, kad tai ne šeimos ūkis. Ir taip yra neatsitiktinai. „Mes dirbame dviese“, – patikina jis.

Jis džiaugiasi ūkyje galėdamas šeimininkauti kartu su kolega, taip jiedu turi galimybę vienas kitą pakeisti, o ir darbus pasiskirstę, sako, įvairiai.

„Esmė ta, kad taip dirbdami dalijamės darbus. Gyvuliai priežiūros reikalauja kasdien. Juk gyvulininkystė – darbas kasdieninis, o tai reiškia, kad ūkyje reikia dirbti kasdien, neturint nei laisvadienių, nei atostogų. Tokia realybė“, – kalba jis. Anot jo, Lietuvoje dar nėra tokios praktikos, kaip užsienyje, kur dirba vadinamieji pakaitiniai ūkininkai, kvalifikuoti darbuotojai, kurie gali kuriam laikui pakeisti ūkio šeimininką. Tad, anot jo, susikooperavus, dirbant kartu su kolega, viskas susidėlioja į vietas. Galima sėkmingai darbuotis: pasiruošti žaliavą, gaminti sūrius, tiekti vartotojams. „Mes turime galimybę išleisti vienas kitą pailsėti, galime visus darbus nudirbti pasikeisdami“, – sako jis.

Būtinas inovatyvumas

Trumposiose maisto tiekimo grandinėse dalyvaujančiųjų nėra tiek daug, kiek norėtųsi. Anot sūrininko Audriaus, tam priežasčių galima būtų ieškoti įvairių ir daug, tačiau pagrindinė, jo manymu, demografinė.

„Reikia pažiūrėti į ūkininkų struktūrą pagal amžių. Ir tai atsako į daugelį klausimų“, – mano jis.

Anot jo, tam, kad dalyvautum trumposiose maisto tiekimo grandinėse, neišvengiamai reikia inovatyvumo. Tam reikalingi jaunesni, inovatyvūs ūkininkai, turintys naują požiūrį. Ir nors Lietuvoje ūkių, rodos, netrūksta, vis dėlto dauguma jų yra smulkūs ūkiai, kuriuose darbuojasi vis tik vyresnio amžiaus žmonės. „Visai Europai verkiant trūksta jaunų, naujų ūkininkų, norinčių ateiti į šią sritį, o Lietuvai tokių trūksta dar labiau“, – tikina jis.

„Džiazuojančių“ sūrių sėkmė                                                                    

Sūrinės „Sūrio džiazas“ įkūrėja Svajonė Vaicekauskienė sako, kad tokį kelią kaip ji nueiti ryžtųsi toli gražu ne kiekvienas. Jos sūrinė – puikus trumposios maisto tiekimo grandinės pavyzdys: produktai gaminami iš šeimos ūkyje auginamų karvių pieno, parduodami tiesiai vartotojams turgelyje, kur visiems jų net neužtenka, o susidarius didžiulei eilei, kai kurie pirkėjai net numoja ranka nesitikėdami, kad pavyks tądien įsigyti mėgstamo sūrio ar kitų skanėstų.

„Į autobusiuką telpa tiek, kiek telpa. Kad daugiau nuvežtum, vėl reikia investicijų”, – paaiškina sūrinės šeimininkė, pridurdama, jog džiaugiasi tokiu jos gaminamos produkcijos pirkėjų įvertinimu: fermentiniai sūriai mėgstami, noriai perkami ir kiti skanėstai iš pieno. Tai, anot jos, į naudą vartotojui, mat jis gauna šviežesnį, kokybiškesnį produktą, o gamintojas uždirba daugiau pinigų.  

Investavo viską, ką buvo uždirbę per 25 metus

S. Vaicekauskienės vyras turi specializuotą gyvulininkystės ir pieno ūkį. „Gyvulininkai labai sunkiai išgyvena, stengdamiesi sudurti galą su galu. Pieno supirkimo kainos neatperka įdėto darbo, o tokiuose ūkiuose, žinia, darbo itin daug”, – sako ji. Taip dirbti nesinorėjo: dirbi daug, o pieno žaliavą esi priverstas parduodi pigiai. „Pienas tikrai neteka upeliais. „Pagaminti“ pieną – tai „kruvinas“ darbas. Juk reikia apdirbti žemes, paruošti pašarus, samdyti žmones, o reikalavimų, kad ir dėl mėšlo tvarkymo bei kitokių, gausybė. Gyvulininkystėje – labai sunkus darbas“, – teigia ji.

Pradėti gaminti sūrius buvo nei labai paprasta, nei labai sudėtinga. Nusprendę imtis gamybos, įsigijo įrangą, įsirengė cechą. „Užsibrėži kažką daryti, pasirenki kažkokį kelią ir darai“, – sako ji.

Jiedu su vyru investavo viską, ką buvo uždirbę per 25 metus ir dabar dar investuoja, nors sūrinei jau penkeri. „Jei nebus paramos iš valdžios institucijų, tai šito padaryti praktiškai neįmanoma. Investicijų reikia tikrai daug“, – tiesiai sako ponia Svajonė.

Neslepia, jog matyti rezultatą labai gražu. Mano, kad netgi per vėlai pasuko šiuo keliu, bet, kita vertus, anot pašnekovės, visi sprendimai gyvenime atsiranda netikėtai, kai gauni spyrį į tam tikrą vietą, kai kažkas netenkina, pamatai, kad reikia kažką keisti ir sugalvoji. Pabandė pagaminti sūrių namų sąlygomis, pasidomėjus, kaip tai daroma. Sako, paskui pradėjo fantazuoti, tada viskas, kad ir po truputį, bet įsivažiavo. „Niekad nesvajojau, net ir nemaniau, kad kada nors gaminsiu sūrius“, – pradžią prisiminė ji.

O tam, kad aplankytų sėkmė, teko išvystyti ir pardavimus, ir gamybą, ir žaliavą pasiruošti. „Mes dirbame abu. Vyras atsakingas už žaliavą, aš – už gamybą. Kaime atsirado naujos 8 darbo vietos vien tik sūrinėje, o dar ir fermose darbuotojų turime“, – pasakoja Svajonė.

Anot jos, vienas pats visko padaryti negali, o kai samdai žmones, reikia viską gerai apgalvoti ir pasverti. O ir darbuotojų, anot jos pastebėjimo, nelengva surasti, mat daugelis išvažiuoja į užsienį, dar sūrinėje padirbėti nori, prašosi, o štai karvių melžti jau nenori.

Šiuo metu buvusi chemijos mokytoja, dabar gerai žinoma sūrininkė, laukia karantino pabaigos, mat jau baigiami darbai įsigytose patalpose, kuriose vyks sūrių ir kitų pieno produktų degustacijos, edukacijos. Neslepia, kad jai, kaip buvusiai mokytojai, tokia veikla itin maloni.

„Ir anksčiau rengėme ir edukacijas, ir degustacijas, tik savo patalpų neturėjome, eidavome į svetimas patalpas, šaltuoju metu net negalėjome to daryti. O dabar bus tikrai maloni vieta ir degustacijoms, ir edukacijoms šiuolaikiškai įrengtose patalpose, tai, be abejo, teikia pasitenkinimo. Juolab kad žmonės nuolat skambina, teiraujasi, jiems tai įdomu”, – sako ji.

„Viską diktuoja rinka ir vartotojai. Svarbu, ko jie nori, o mes prie jų prisitaikome. Poreikis tos skanios, šviežios, natūralios, be maisto priedų produkcijos yra. Žmonės ieško tokios produkcijos, tik ją pagaminti nėra taip paprasta ir lengva, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio“, – tikina sūrininkė Svajonė Vaicekauskienė.

Pagalbos ranka yra tiesiama             

Pastebima, kad norinčiųjų kurti trumpąsias maisto tiekimo grandines ir gauti paramą daugėja.

Pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos (KPP) priemonės „Bendradarbiavimas“ veiklos sritį „Parama trumpoms tiekimo grandinėms ir vietos rinkoms skatinti vietos lygmeniu“ 2019 m. sulaukta 16 paraiškų, 2020 m. šis skaičius išaugo iki 27.

Siekiantieji kurti trumpąją maisto tiekimo grandinę gali gauti iki 120 tūkst. eurų paramą vienam projektui.

Gamintojams, kurie ne tik gamina, bet ir perdirba užaugintą produkciją, nusprendusiems įsitraukti į trumpąsias maisto tiekimo grandines, pagelbėja ir Žemės ūkio ministerija (ŽŪM). ŽŪM skatina trumpąsias maisto tiekimo grandines ir siekia, kad vietos gamintojai galėtų tiekti savo produkciją viešosioms įstaigoms (pvz., mokykloms, darželiams, ligoninėms, slaugos namams, restoranams ir kt). O ir patys vietos ūkininkai aktyviai ieško kelių į vaikų ugdymo įstaigas, dalyvaujančias ŽŪM finansuojamoje Ekologiškų ir pagal nacionalinę žemės ūkio ir maisto kokybės sistemą pagamintų maisto produktų vartojimo skatinimo ikimokyklinio ugdymo įstaigose paramos priemonėje.

ŽŪM šiai paramai 2019 m. skyrė 186 tūkst. Eur, 2020 m. – 571 tūkst. Eur, 2021 m. – 1 mln. 8 tūkst. Eur. Numatyta proporcingai didinti lėšas ir 2022 bei 2023 metams.

Steponas GEDVILA

Rekomenduojami video