Pastaraisiais metais smarkiai išplėsti ir pelninguosius rapsus pralenkę žirnių bei pupų plotai šiemet gali gerokai susitraukti. Kai prieš kurį laiką ES įpareigojo žemdirbius auginti ankštines kultūras, buvo tikėtasi, kad jos pakeis daugybės vartotojų nekenčiamas genetiškai modifikuotas sojas, kuriomis šeriami gyvuliai ir lesinami paukščiai. Tačiau Briuselyje papūtė nauji vėjai, ir ūkininkai turės prie jų taikytis.

Derlius guli aruoduose

Javų augintojai žirnių ir pupų žada mažiau sėti ne tik dėl šiemet įsigaliojančio Briuselio draudimo žalinimo plotuose auginamas ankštines kultūras purkšti cheminėmis priemonėmis. Pagrindinei žirnių importuotojai Indijai įvedus muito mokestį, smarkiai nukrito jų supirkimo kainos, todėl dar nemažai pernykščio derliaus liko sandėliuose. Kuo žemdirbiai pakeis šiuos augalus?

Prieš keletą metų rinktis ankštines kultūras paskatino vienas iš žalinimo reikalavimų – auginti azotą kaupiančius augalus. Laikantis šių reikalavimų mokama žalinimo išmoka, kuri sudaro apie 30 proc. visos tiesioginės išmokos sumos.

Javų augintojai raukėsi, kad ES komisarai nurodinėja, ką sėti. Tačiau pastaruoju metu džiaugėsi, jog į laukus įsileido daugiau pupų ir žirnių. Šios kultūros puikiai tinka sėjomainai, gerina dirvą ir svarbiausia – buvo pelningos, todėl jų sėta gerokai daugiau, nei reikia dėl žalinimo. Vis dėlto tai truko neilgai. Išpopuliarėjusioms kultūroms sparnus pakirpo naujas Briuselio sprendimas ir pokyčiai Indijos rinkoje.

Pernai Lietuvoje buvo prikulta apie 450 tūkst. tonų žirnių, iš kurių arti 190 tūkst. tonų eksportuota. Daugiausia žirnių nupirko Indija, nedaug jų išvežta į Norvegiją lašišoms maitinti. Skaičiuojama, kad apie pusė pernykščio žirnių derliaus liko sandėliuose, nedaug jų parduota vidaus vartojimui, dalis bus panaudota sėklai.

Nepardavė pusės

Dėl žirnių pertekliaus ir kritusios jų supirkimo kainos bei žalinimo ribojimų ne vienas ūkininkas ankstesniais metais neblogą pelną teikusios kultūros žada atsisakyti.

Pasvalio rajono grūdininko Vido Gabriūno sandėliuose dar likę daugiau nei pusė pernykščio žirnių derliaus – apie 300 tonų, todėl šį pavasarį neketina jų berti į dirvą.

„Kol kas nesėsime, nes nėra gerų supirkimo kainų. 200 tonų pardavėme pagal išankstinę sutartį, kainos buvo neblogos – po 232 eurus už toną. Dabar žirniai smarkiai atpigo – už toną siūloma vos apie 160 eurų. Už tiek nenorime parduoti, palauksime geresnių kainų, nors nežinia, kaip čia bus su tais žirniais“, – sakė pernai apie 120–130 ha žirnių auginęs ūkininkas.

Šiemet javų augintojas nerizikuos ir iš ankštinių augalų sės tik pupas, bet ir jų plotai bus mažesni už pernykščius – sumažės nuo 170 iki 120 hektarų. „Ankštinių augalų reikia dėl žalinimo. Pupas užartume ir laikytume sideralinį pūdymą, bet dar neaišku, kokios bus sąlygos, ar tai atitiks žalinimo reikalavimus“, – svarstė vyras ir pridūrė, kad ūkininkai iki šiol nesupranta, kodėl reikėjo chemizuotuose ūkiuose drausti pupas ir žirnius apdoroti cheminėmis augalų apsaugos priemonėmis.

Pasvalietis neabejoja, kad ir kiti ūkininkai vengs žirnių bei mažins pupų plotus. Anot jo, ankštinių kultūrų daugiau užsisėti teks nebent tiems, kurie pristigs vasarojaus sėklos. O tokių gali būti ne tiek ir mažai, nes jau dabar stinga vasarinių kviečių ir kitų kultūrų sėklos, o jų kaina pasiekė rekordines aukštumas.

„Vietoj žirnių sėsiu rapsus, miežius. Bandysiu išlaviruoti, bet akivaizdu, kad metai bus nelengvi. Ūkių laukia mažesnis ar didesnis pajamų kritimas“, – prognozavo V.Gabriūnas.

Sušėrė kiaulėms

Biržų rajono ūkininkas Henrikas Bertulis ankštinėms kultūroms savo laukuose žada atseikėti nedidelį plotą. Jis ketina daugiau sėti rapsų, kviečių ir salyklinių miežių.

„Kuo toliau, tuo kvailiau“, – trumpai naują reikalavimą ankštines kultūras žalinimo plotuose auginti ekologiškai apibūdino jis.

Pernai stambaus ūkio savininkas augino 200 ha žirnių, šiemet žada sėti tik apie 50 ha. Grūdininkas pripažino, kad šios kultūros keturis kartus mažiau sės ne tik dėl naujų europinių reikalavimų, bet ir dėl kritusios žirnių supirkimo kainos.

„Panašu, kad tie laikai, kai ankštiniai augalai nešė pelno, jau praeityje. Kai už toną buvo mokama apie 240 eurų, auginti apsimokėjo. Dabar niekas jų nenori, matyt, nesiseka susitarti su indais, kurie daugiausia ir perka žirnių“, – svarstė biržietis.

Ūkininkas sakė, kad pernykščiam derliui parduoti buvo sudaręs išankstines sutartis, kaina buvo palanki, tačiau dėl lietaus nepavyko nukulti kokybiškų žirnių. „Prastesnį derlių teko parduoti pašarams ir už maždaug perpus mažesnę kainą. Mano žirniai buvo sušerti bendrovės „Biržų bekonas“ kiaulėms“, – pardavimu nesidžiaugė H.Bertulis.

Plotai smarkiai mažės

Bendrovės „Agrokoncerno grūdai“ grūdų supirkimo vadovas Tomas Urbonas prognozavo, kad šiemet žirnių plotai gali susitraukti iki 50–70 tūkst. ha. Nacionalinės mokėjimo agentūros duomenimis, pernai buvo deklaruota apie 170 tūkst. ha žirnių pasėlių, o pupų – per 72 tūkst. ha.

Tomas Urbonas

Pastaraisiais metais žirnių plotai augo ne tik Lietuvoje, bet ir kitose ES šalyse, todėl rinkoje padidėjo šios kultūros pasiūla. Keletą metų daug žirnių buvo eksportuojama į Indiją, tačiau pernai rudenį šios šalies vyriausybė nusprendė apsaugoti savo gamintojus ir įvedė 50 proc. muito mokestį.

„Indijai, kuri yra pagrindinė žirnių importuotoja, įvedus muito mokestį, krito jų supirkimo kainos, tad ūkininkai tikrai mažiau sės šios kultūros“, – sakė T.Urbonas ir pridūrė, kad pokyčių bus ir dėl pasikeitusių žalinimo reikalavimų.

„Agrokoncerno grūdų“ atstovas prognozavo, kad pupų plotai neturėtų reikšmingai keistis. Kitaip nei žirnių, jų pasėliai pastaraisiais metais išliko daugmaž stabilūs.

Pupų, kaip ir žirnių, vietos rinkoje suvartojama nedaug. Daugiausia jų eksportuojama. Praėjusiais metais buvo išvežta apie 130 tūkst. pupų, daugiausia į Egiptą.

Įžvelgia lobistų veiklą

Javų augintojai svarsto, kad nauji žalinimo reikalavimai, kurie pakoreguos ankštinių kultūrų pasiūlą rinkoje, atsirado ne be tam tikrų lobistų pastangų.

Žemdirbius įpareigojus auginti žirnius ir pupas tikėtasi, kad jie bent iš dalies pakeis pašarams plačiai naudojamas genetiškai modifikuotas sojas. Vienu metu buvo gana aktyviai diskutuojama, kad pašarams naudojant vietoje išaugintas baltymines kultūras Lietuvoje pagaminti maisto produktai įgytų konkurencinį pranašumą. Tačiau realių veiksmų imtasi nebuvo.

Prieš keletą metų per Europą nuvilnijo įvairių vartotojų organizacijų reikalavimas, kad pieno, mėsos ir kiti produktai būtų paženklinti, jeigu gyvuliai buvo šerti pašaru su genetiškai modifikuotais organizmais. Tačiau teisėtas žmonių noras žinoti, kokį maistą jie vartoja, iki šiol ignoruojamas.

Parduoti sunkiau

Dalia Ruščiauskienė, Lietuvos grūdų perdirbėjų asociacijos direktorė

Sandėliuose dar yra pernykščio derliaus ankštinių kultūrų. Pupų likę mažiau, žirnių – daugiau. Tačiau yra pasirašytos sutartys, bandoma parduoti. Reikalai juda, nebus taip, kad neturėsime, kur jų dėti. Indijai įvedus muito mokestį žirniai šioje šalyje pabrango, tačiau mūsų eksportuotojai sugeba ten įsiterpti į rinką ir parduoti. Be muito būtų paprasčiau, bet reikia derintis prie tokių sąlygų.

Pokyčių bus, tačiau kiek sumažės ankštinių augalų plotai, dar anksti prognozuoti – tai paaiškės po sėjos. Tam įtakos turės ir pasikeitę žalinimo reikalavimai.

Negalėčiau pasakyti, kad pupos ir žirniai pakeitė pašarams naudojamas sojas. Bet pašarų gamintojai papildo juos ankštinėmis kultūromis. Vis dėlto tie kiekiai nėra dideli, sunaudojama vos keletas tūkstančių tonų pupų ir žirnių. Gal daugiau jų pašarams sunaudoja galvijų bei kiaulių augintojai.

Priežastis paprasta – žirnių ir pupų baltymingumas neatstoja sojų, todėl ir pakeisti jų negali. Be to, kaip tvirtina specialistai, sojų amino rūgštys geriau įsisavinamos.

Vietoje išaugintų ankštinių kultūrų nedaug suvartojama ir maistui – apie 5–6 tūkst. tonų. Tad didžioji dalis eksportuojama.

Žirniai pašarui neįperkami

Kasparas Jurevičius, kiaulininkystės komplekso „Dainiai“ vadovas

Lietuvoje kiekvienas dirba sau. Niekam nerūpi bendri poreikiai, nėra aiškios strategijos, ko mes siekiame žemės ūkyje. Ankštines kultūras išvežame į Indiją, Egiptą, Pakistaną, grūdus – į Saudo Arabiją, Turkiją ir kitas šalis. Taigi augintojai pasiima išmokas, produkcija eksportuojama, o paskui aiškinama, jog išmokos žemdirbiams skiriamos tam, kad vartotojams sumažėtų maisto produktų kainos.

Pernai, kai Indijoje ir Pakistane įstrigo pardavimai, be to, kai kur derlius neatitiko kokybės reikalavimų, mes galėjome įsigyti vietoje išaugintų žirnių ir šerti kiaules. Kai kainos adekvačios, nemažai žirnių sušeriame. Bet jeigu eksportuotojai randa rinką, kur gali parduoti brangiau, nėra ko ir kalbėti apie ankštinių augalų naudojimą pašarams.

Aišku, žirniai ir pupos tik iš dalies gali pakeisti sojas. Be to, yra visokių niuansų, pavyzdžiui, prieš skerdimą kiaulių negalima šerti žirniais, nes bus prastesni lašiniai. Taip pat žinoma, kad sojų baltymai yra daug geresni. Vis dėlto žirnių neatsisakome, nes tai geras pašaras, bet nedažnai juos įperkame.