Lietuvos vidutiniai pieno ūkiai kyla į žūtbūtinę kovą dėl išlikimo. Ieškodami didesnių supirkimo kainų, dėl žaliavos pardavimo jie derasi su vokiečių valdoma „Latvijas piens“ gamykla. Jei ūkininkams pavyktų surinkti bent vienam pienvežiui reikalingą pieno kiekį, jau nuo rugpjūčio pradžios turėtų pajudėti eksportas.

Nutraukia sutartis

Lietuvos pieno gamintojai su širdgėla konstatuoja, kad šalyje abejingai stebima, kaip neregėtu greičiu nyksta ne tik maži, bet ir didesni šeimos pieno ūkiai. Anot jų, kai po kurio laiko bus susivokta, kas atsitiko, jau bus vėlu mėginti atkurti tai, kas prarasta.

Maždaug prieš pusantrų metų į Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociaciją (LVPŪA) susibūrę ūkininkai tvirtina bandantys iš paskutiniųjų gelbėtis, kad nereikėtų naikinti pieno ūkių ir emigruoti iš Lietuvos. Dėl šalyje mokamų mažų pieno supirkimo kainų jie žaliavą bandys eksportuoti į Latviją. Ūkininkams reikėtų surinkti bent vienam pienvežiui reikalingą kiekį – daugiau kaip 20 tonų pieno.

„Dabar žmonės aiškinasi, kiek jie gautų skaičiuojant pagal latvių taikomus bazinius pieno rodiklius. Latvijoje jie yra aukštesni: bazinė baltymų norma – 3,3 proc., riebalų – 3,9 proc. (Lietuvoje atitinkamai 3 proc. ir 3,4 proc.). Jeigu vietos supirkėjai už kilogramą bazinių rodiklių pieno moka 25–27 centus, latviams parduoti neapsimoka, o jeigu mažiau – bendradarbiauti naudinga. Už bazinių rodiklių pieną jie siūlo 30 centų“, – „Valstiečių laikraščiui“ aiškino LVPŪA pirmininkas, Šilutės rajono ūkininkas Vytautas Buivydas.

Jis tvirtino, kad kai kurie pieno gamintojai jau informavo vietos perdirbėjus, kad nuo rugpjūčio, kai žadama mažinti supirkimo kainas, nutrauks sutartį ir netieks pieno. Kai kurie pieno supirkėjai esą pasiūlė mokėti daugiau, kiti buvo kategoriški ir kainų nedidino.

„Mano manymu, mūsų perdirbėjai savivaliauja, o dar tiksliau pasakius – plėšikauja. Prieš pusantro mėnesio bendrovės teigė, kad kilogramo pieno gamybos savikaina siekia 28 centus. Ką daryti šeimos ūkiui, jeigu gauna tik 22 centus? Ūkininkai vis praneša, kad tai vieni, tai kiti perdirbėjai informuoja, jog nuo rugpjūčio dar mažiau mokės už pieną. Pieno perdirbimo įmonių atstovas tam jau ruošia dirvą: aiškina, kad Italijoje 34 proc. krito sūrių kainos. Kai toną per dieną primelžiantis gamintojas suskaičiuoja, kad per mėnesį neteks 1 000 eurų, ieško išeities“, – sakė LVPŪA pirmininkas.

Dar anksčiau siejo viltis

„Valstiečių laikraštis“ jau rašė, kad su netoli Jelgavos miesto veikiančia įmone „Latvijas piens“, kuriai ir žada žemaičiai parduoti pieną, dar praėjusių metų pabaigoje derybas vedė Kupiškio rajono pieno gamintojai. Kaip jiems sekėsi? „Planai pavyko, su latviais problemų nėra“, – nedaugžodžiavo viena ūkininkė.

Įmonė „Latvijas piens“ gerai žinoma Lietuvos pieno gamintojams, ypač pienininkų kooperatyvams. Su šia gamykla mūsų pieno gamintojai dar anksčiau siejo tam tikras viltis – buvo tikėtasi, kad įmonė galbūt pirks pieną iš Lietuvos.

Prieš šešerius metus šią pieno perdirbimo įmonę pastatę keli Latvijos pieno gamintojų kooperatyvai nesugebėjo jos išlaikyti. Prieš kurį laiką didžiausiai įmonės „Latvijas piens“ akcininkei kooperatyvui „Trikata KS“ buvo iškelta bankroto byla. Perdirbimo įmonę nuo žlugimo išgelbėjo Vokietijos kapitalo įmonė.

Pokyčių nesimato

V.Buivydas sakė dedantis daug pastangų, kad įtikintų kolegas, jog reikia patiems ieškoti alternatyvų, kitaip po kelerių metų jau bus vėlu ką nors keisti, nes šeimos ūkių mažai beliks.

„Neseniai dar trys ūkiai, laikę apie 100 karvių, baigė savo veiklą. Tai kokia pienininkystės ateitis, jeigu tokio dydžio ūkiai nesuveda galų? Nežinau, į kokius laikus grįžome, už kilogramą esame gavę litą ir daugiau, o dabar kur ritamės? Viskas pabrango, o pieno supirkimo kainos mažėja. Gyvulių ir toliau sparčiai mažėja, daug ūkininkų planuoja po dvejų metų, kai pasibaigs įsipareigojimų dėl europinės paramos laikotarpis, dėti kryžiuką pieno gamybai. Taigi po kelerių metų nereikės ir kelių pieninių“, – perspėjo LVPŪA pirmininkas.

Jis praėjusį ketvirtadienį dalyvavo Žemės ūkio ministerijoje įvykusiame pieno sektoriaus dalyvių susitikime. Pasak V.Buivydo, pokyčių nenusimato. „Su perdirbėjais nepavyksta susitarti dėl normalių kainų. Ir valdžia nieko nenori keisti. Europos Sąjungoje buvo pripažinta, kad pieno tiekėjų skirstymas į 10 grupių prieštarauja įstatymams, tačiau niekas šios ydingos tvarkos nepanaikina“, – nusivylimo neslėpė pieno gamintojas.

Pasiruošęs parduoti latviams

Telšių rajono ūkininkas Tomas Vitkevičius gamina ekologišką pieną, tačiau jam labiau apsimokėtų jį parduoti kaip neekologišką į kaimyninę šalį.

„Nauda būtų akivaizdi – iškart pasijustų. Latvijos įmonė už bazinių rodiklių kilogramą pieno siūlo 30 centų. Jei baziniai rodikliai aukštesni, kaina kyla. Įmonė pati pasiimtų pieną, tik reikia surinkti bent vieną pienvežį pieno. Tokiam kiekiui pieno surinkti reikėtų keliolikos ūkininkų“, – skaičiavo jis.

Vyras laiko beveik pusšimtį karvių, per dieną gauna apie toną pieno. Pieno ūkis – pagrindinė šaka, ūkininkas neplėtoja augalininkystės, tad žūtbūt turi išlaikyti pieno gamybą.

T.Vitkevičius apgailestavo, kad vietos pieno perdirbėjų siūloma kaina – lyg pasijuokimas iš žmonių darbo. Tačiau ūkininkai atsargūs, jie ilgai sveria, kol priima spendimą. Ir tai suprantama, nes pienas – ne grūdai, sandėlyje nepastovės.

„Vyksta mums nesuprantami dalykai – mūsų pieno perdirbėjai važiuoja pirkti pieno į Latviją, o latviai nori pirkti iš mūsų. Kam naudingos tokios manipuliacijos?“ – dėl pieno gamintojų padėties nusiminęs ūkininkas.

Jam neramu, kaip rajone aplinkui esančios fermos tuštėja. „Mažiausi ūkiai dabar jau turi po 20 karvių. Kelių karvių laikytojų jau nebeliko. Nelinksma ir stambiems ūkiams, nes, nelikus pačių mažiausių pieno gamintojų, kuriems buvo mokama labai mažai, krinta kainos ir dideliems ūkiams, nes nėra iš ko jų amortizuoti“, – apie pokyčius pieno rinkoje kalbėjo Telšių rajono ūkininkas.

Kaina – ant ribos

Mažeikių rajono ūkininkė Ilona Padervinskienė praėjusių metų pabaigoje „Valstiečių laikraščiui“ užsiminė, kad bendradarbiauti su Latvijos įmone apsimokėtų mažesniems pieno gamintojams. Jos pieno ūkis didesnis, ūkininkė laiko 140 karvių ir per dieną primelžia apie 2,5 tonos pieno. Atitinkamai ji patenka į kitą pieno gamintojų grupę ir gauna daugiau už perdirbėjams tiekiamą žaliavą.

Dabar pieno gamintoja sakė jau mananti, kad Latvijos įmonės pasiūlymas gali būti patrauklus ir jos ūkiui. „Gavome pranešimą, kad nuo rugpjūčio 1 d. mažins kainas. Aišku, dar bandysime derėtis, bet neatmetame galimybės, kad nutrauksime sutartį ir eksportuosime. Latvių kokybės reikalavimai europiniai, o mūsų perdirbėjai nori dar aukštesnės kokybės, bet siūlo mažą kainą. Jau dabar ji „ant ribos“, be to, vargina nuolatinė įtampa dėl somatinių ląstelių ir bakterijų, reikalavimai aukšti. Jeigu pieną parduotume latviams, bent jau morališkai būtų lengviau dėl kokybės reikalavimų“, – aiškino I.Padervinskienė.

Pavydi lenkams

Mažeikių rajono ūkininkė neslėpė nusivylimo dėl nuolatinės trinties su pieno perdirbėjais. „Pieno gamintojai yra labai pavargę, ypač nuo derybų su perdirbėjais. Pas mus kažkas ne taip, kad taip vargstame. Perdirbėjai pjauna šaką, ant kurios patys sėdi. Jeigu neliks pieno gamintojų, neliks ir pieninių. Negi to nesupranta?“ – perdirbėjų netoliaregiškumu stebėjosi ji.

Mūsų ūkininkai neretai lankosi kitų ES šalių ūkiuose ir gali palyginti, kaip gyvena jie ir jų kolegos užsienyje. Ūkininkė piktinasi, kai Lietuvoje girdi kalbas, kad perspektyvūs yra tik ūkiai, laikantys 200 ir daugiau karvių.

„Neseniai vyras grįžo iš Olandijos, ten 130 karvių – normalus šeimos ūkis. Už kilogramą pieno jie gauna 36 centus ir dar visokių priedų. Mums apie tokias kainas galima tik pasvajoti. Bet argi ne tai pačiai Europos Sąjungai priklausome?“ – klausė I.Padervinskienė.

Kaip ir daugelis kitų pieno gamintojų, mažeikiškė siūlo pasimokyti iš Lenkijos, kur gyvuoja ir maži, ir dideli ūkiai. „Visada malonu važiuoti per Lenkiją ir stebėti besiganančias mažesnes ar didesnes gyvulių bandas. Ten ir pieno reikia, ir visiems ūkiams užtenka vietos po saule, o pas mus ūkiai užsidarinėja“, – apgailestavo ji.

Reikia įvertinti riziką

Albertas Gapšys, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas

Puiku, jeigu smulkesni pieno gamintojai ras rinką, kur daugiau gaus už pieną. Kita vertus, reikia turėti omenyje, kad tiek Lietuvoje, tiek ir Latvijoje už pieną mokamos vienos mažiausių kainų. Tam įtakos turi ir Lietuvos pieno perdirbimo įmonės, kurios iš šalies kaimynės atsiveža nemažai pieno.

Dar reikia įvertinti ir kitą riziką. Kai pieno sektorių ištiktų krizė ir kristų kainos, gali būti, kad pirmiausia atsisakytų pirkti kitų šalių gamintojų pieną. Tad jeigu lietuviai parduos pieną į Latviją, tai svarbu užsitikrinti, kad, įvykus pokyčiams rinkoje, jie nebūtų palikti ant ledo. Tada vietos perdirbėjai turėtų pretekstą priekaištauti, kad jie nepardavinėjo pieno vietos įmonėms, kai joms reikėjo žaliavos.

Taigi reikia įvertinti visas sąlygas ir riziką, kuri gali iškilti. Eksportas turėtų būti pastovus ir ilgalaikis arba mūsų gamintojams eksporto rinkose turėtų pasiūlyti kur kas geresnes kainas.

Gali pralaužti ledus

Vytautas Buivydas, Žemės ūkio rūmų vicepirmininkas

Lietuvos bėda – ES bene silpniausiai išplėtota ūkininkų kooperacija. Tai rodo, kad mūsų ūkininkai dirba pavieniui ir nenori jungtis bei dirbti kartu. Aišku, tai ir dėl ankstesnės kolektyvizacijos patirties, taip pat ūkininkų netenkina ir dabartinės sąlygos kooperatyvams steigti. Atrodo, kad kooperacija tarsi skatinama, tačiau yra nemažai įvairių kliūčių, dėl kurių įvairių šakų ūkininkams nepatrauklu kooperuotis. Yra ir sėkmingų kooperacijos pavyzdžių, į tokias patirtis ir reikėtų lygiuotis.

LVPŪA aktyviai dirba, tikiuosi, kad jai pavyks suburti ūkininkus ir kartu įgyvendinti savo sumanymus ir idėjas. Linkiu, kad jiems tai pavyktų. Paprastai ūkininkai, ypač vyresnio amžiaus, o tokių Lietuvoje dauguma, bijo rizikuoti, kurti naujus darinius ir ieškoti rinkų, kur galėtų parduoti savo produkciją. Suprantama, pieno gamintojai bijo nutraukti sutartį su vietos supirkėjais. Bet jeigu pavyks vienas reisas, kitas, tada ledai gali būti pralaužti. Sudėtingiausia yra pradėti, paskui jau būna lengviau, ypač kai atsiranda gerų pavyzdžių.