Dažniausiai žmonės apie maisto kokybę susimąsto tik tada, kai viešai nuskamba koks nors su tuo susijęs skandalas. Tačiau siekiama, kad daugiau dėmesio būtų skirta maisto vartojimo kultūros formavimui, maisto saugai ir kokybei, trumpoms tiekimo grandinėms.

„Rezultatą norime sukurti žmonėms, o ne ataskaitoms. Labai svarbu, kad vartotojai domėtųsi, kas yra jų valgomo produkto gamintojai”, – sako žemės ūkio viceministrė Ausma Miškienienė.

Kadangi pirminis maisto tiekimo grandinės elementas yra ūkininkas, jį reikia ir geriausiai pažinti.

Būtent siekis supažindinti kuo daugiau gyventojų su ūkiais ir jų gaminama maisto produkcija, paskatino surengti išvyką žurnalistams ir tinklaraštininkams.

Trečiadienį pirma tokia pažintinė išvyka surengta į sėkmingai veikiančius pieno ir vaisių bei daržovių ūkius, kurie ne tik gamina, perdirba, bet ir patys parduoda savo produkciją.

Prieš 18 metų įsikūręs Genovaitės Sakalauskienės (Ukmergės r. sav., Deltuvos sen.) ekologinis ūkis pirmiausiai pradėjo auginti populiariausias tuo metu uogas – serbentus ir avietes. Šiandien 50 hektarų plote auginamos kriaušės, obuoliai, smidrai, gervuogės, šilauogės, svarainiai, putinai, šermukšniai ir kitos uogos bei daržovės.

Išradinga ūkio šeimininkė, pasinaudojusi ES parama ir prieš aštuonerius metus įrengusi perdirbimo cechą, gamina uogienes, džemus, tyres, sultis, sirupus ir kitus išskirtinio skonio produktus. Visa produkcija realizuojama Lietuvoje. „Mūsų žmonės daug ko bijo, jie pilni kompleksų. Taip, didelis darbas yra užauginti, pagaminti, parduoti, tačiau be drąsos nieko nebus“, – įsitikinusi sėkmingai savo svajones realizuojanti energinga moteris.

Šiuo metu Giedrius Prakapavičius kartu su žmona Birute Molėtų rajone (Inturkės sen.) augina beveik 1000 avių ir ožkų. Visą primelžiamą pieną panaudoja sūrių ir jogurtų gamybai.

„Mūsų pieno perdirbimo cechas orientuotas į vietinę rinką. Vasarą gaminame – žiemą parduodame, taip ir sukamės. Asortimentas orientuotas į tai, kas mums patiems skanu. Smagiausia prekiauti turguje, o štai dideli prekybos centrai didelio susižavėjimo mums nekelia“, – pasakoja ūkininkas, turintis savo požiūrį į gyvenimą. Didžiausią nerimą jam kelia tai, kad niekas nebenori dirbti žemės ūkyje.

„Gaila, kad lietuviai važiuoja dirbti į užsienius, o nekuria savo gyvenimo Lietuvoje. Čia tiek daug visokių galimybių!“ – sako G. Prakapavičius, savo verslą puoselėjantis jau 20 metų ir kuriantis naujus planus.

„Džiaugiamės, kad pirmasis blynas neprisvilo. Pažadame, kad su maisto kultūros gerinimu susijusių renginių tik gausės.  Tikimės, kad vis daugiau viešojo maitinimo įstaigų domėsis vietiniu kokybišku maistu, o mūsų vaikai mokyklose valgys iš ūkininkų produkcijos pagamintus pietus. Entuziazmo ir planų turime tikrai daug, bet juos realizuoti galime tik visi kartu“, – sako žemės ūkio viceministrė A. Miškinienė.