Bendrovės nuotr.

Idėja kurti fondą, kurio lėšomis būtų gelbėjami dėl ekstremalių situacijų nukentėję žemdirbiai, dar prieš dešimtmetį sklandė Lietuvoje, tačiau iki šiol nevirto kūnu. Ratas apsisuko ir dabar Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) tam kloja teisinius pamatus. Smulkiųjų ūkių atstovai sako, kad fondas kuriamas stambiesiems, o pieno gamintojai abejoja, ar šis pajamų stabilizavimo instrumentas taps panacėja, kol sąlygas diktuoja oligopolininkai – perdirbėjai ir prekybininkai.

Rizikų daugėja

Maždaug prieš dešimtmetį, kai į Lietuvos rinką buvo atvesta vokiečių draudimo kompanija, kurią valdo Vokietijos žemdirbiai, mūsų ūkininkams beliko bejėgiškai skėstelti rankomis ir priimti naujas sąlygas. Tačiau liko kartėlis, kad tuometiniai ŽŪM vadovai atkakliai ir energingai rėmė vokiečių ūkininkų draudimo kompaniją, užuot padėję šalies žemdirbiams įkurti panašią organizaciją.

Jeigu anuomet būtų buvęs paklotas pamatas žemdirbių savitarpio pagalbos fondui, gali būti, kad pastarųjų metų krizės būtų buvusios švelnesnės. Žinoma, tai tik prielaidos. Mūsų žemdirbiai vis dar linkę problemas spręsti pavieniui. Tačiau pastarųjų metų aplinkybės juos verčia suremti pečius. Tapo akivaizdu, kad ne mažiau nei klimato kaitos pokyčiai pavojingos ir ekonominės bei politinės krizės. Tad rizikų netekti pajamų daugėja – jeigu neužeis sausra ar liūtys, gali būti užvertos eksporto rinkos.

Dabar ŽŪM sudaryta darbo grupė kuria pajamų stabilizavimo fondui įsteigti būtinas prielaidas bei teisinį reglamentavimą. Rėmai tokiam vienam ar sektoriniams fondams gyvuoti turėtų būti sukalti iki šių metų pabaigos. Ar siūlomas modelis įtiks žemdirbiams ir jie sukirs rankomis?

Už privalomas įmokas

Jono Talmanto, Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) vadovo, manymu, radus tinkamą fondo veikimo modelį, galima būtų pasiekti gerų rezultatų. Anot jo, ištikus kokiai ekstremaliai situacijai ir kritus žemdirbių pajamoms, fondo lėšas būtų galima naudoti be lankstymosi valdžiai. Tai, žinoma, privalumas.

„Vis dėlto kol dar nepristatytos sąlygos, kaip fondas veiks, kas jį valdys ir prižiūrės, sakyti „už“ ar „prieš“ negalime“, – sakė LŪS lyderis.

Prieš dešimtmetį jis palaikė mintį steigti žemdirbių savitarpio pagalbos fondą ir kaupti lėšas. Ir dabar mano, kad toks sumanymas buvo teisingas, tačiau jo nepavyko įgyvendinti. „Pinigus atiduodame vokiečių draudikams, o galėjome tvarkytis patys. Dabar vėl grįžtame prie tos pačios idėjos“, – kalbėjo J.Talmantas.

LŪS vadovas įsitikinęs, kad vieno fondo kurti neverta – efekto galima būtų tikėtis tik įsteigus sektorinius fondus ir susitarus dėl privalomų įmokų. „Jeigu bus savanoriškas dalyvavimas, nieko gero nelauk. Kaip sakoma, nuo didelės demokratijos vienas žingsnis iki anarchijos. Dabar nenormalu, kai vieni moka nario mokestį ir išlaiko savivaldos organizacijas, o visi kiti naudojasi šių organizacijų iškovotais rezultatais“, – keisti padėtį siūlė J.Talmantas.

Situacija išskirtinė

Lietuvos pieno gamintojų asociacijos pirmininkas Jonas Vilionis palaiko ŽŪM iniciatyvą kurti pajamų stabilizavimo fondus, tačiau pesimistiškai vertina dabartines žemdirbių galimybes mokėti įmokas į juos.

„Jeigu valstybė duos 10 proc., o didžioji dalis bus iš žemdirbių kišenės, reikalai nejudės. Mums jau pakėlė mokesčius, padidino dyzelino akcizą, o išmokos sumažėjo, krinta pieno supirkimo kainos. Neseniai mūsų asociacijos atstovas dalyvavo Europos pieno tarybos generalinėje asamblėjoje. Ten apie pieno kainų mažėjimą niekas nekalba, o pas mus jos smunka. Prekybos centruose tokios tendencijos nematyti, pieno produktai nepinga. Taigi Lietuvoje situacija išskirtinė, čia tokia makalynė, kad, matyt, jokie rizikos valdymo instrumentai nepadės“, – rėžė pieno gamintojas.

J.Vilionis pirštu bedė į Lietuvoje vykdomą žemės ūkio politiką, kurios pasekmės bado akis. Kaimo plėtros programą jis pavadino kaimo naikinimo programa ir tai argumentavo. „Nebeliko linų, toks galas, matyt, laukia ir cukrinių runkelių, traukiasi pieno ūkiai. Kaimas tragiškai tuštėja, viešosios įstaigos uždaromos, keliai darosi nepravažiuojami, o kaimams atnaujinti skiriami milijonai. Kurie kaimai atnaujinti ir kas juose gyvens? Milijonai tenka paukšteliams saugoti, didžiulės lėšos ištaškomos abejotiniems projektams. Jau seniai aišku, kad ne tuo keliu einame, bet iš esmės nieko nekeičiame“, – nusivylimo neslėpė jis.

Elgiasi kaip su aborigenais

J.Talmantas užsiminė, kad prie pajamų stabilizavimo fondų turėtų prisidėti ir žemės ūkio produkcijos supirkėjai bei prekybininkai.

„Tai jokia naujiena, taip veikia panašūs fondai Amerikoje. Juk maisto grandinės pamatas – žemdirbiai, o kiti jos dalyviai sukuria pridėtinę vertę. Aišku, reikšmingas turi būti valstybės indėlis. Kasmet valstybė apie 10 mln. eurų duoda pasėlių draudimo įmokoms kompensuoti, ne mažiau turėtų skirti ir stabilizavimo fondui“, – sakė LŪS vadovas.

Siekis į žemdirbių pajamų stabilizavimo fondą įtraukti perdirbėjus ir prekybininkus J.Vilioniui sukėlė sarkastišką juoką: „Jeigu perdirbėjai nors kiek prisidės, tuoj pat ir atsiims koreguodami kainas. Apie prekybininkus jau nekalbu, ten atskira valstybė. Lietuvoje gyvuoja oligopolinė sistema, ir niekas jos nedrįsta pakeisti. Premjerui nunešiau tris butelius – po litrą skirtingo riebumo „Žemaitijos pieno“ ir litrą mineralinio vandens. Pienas kainavo 99 centus ir 1,15 euro, o vanduo – 78 centus. Ūkininkai už litrą pieno gauna 17, 19, 25 centus. Matyt, gyvename aborigenų šalyje, jeigu gauname mažiausias tiesiogines išmokas ir mažiausias kainas už pieno žaliavą, o vartotojai moka kaip vakariečiai.“

Nepasitiki stambiaisiais

Vidas Juodsnukis, Lietuvos šeimos ūkininkių sąjungos pirmininkas, įsitikinęs, kad kuriamas naujas rizikos valdymo instrumentas reikalingas, tačiau bus naudingas tik stambiesiems ūkininkams bei žemės ūkio bendrovėms.

„Visa paramos teikimo sistema neparanki smulkiesiems, todėl jie lieka nuošalyje. Ir dabar taip atsitiks. Kalbant apie fondus, kiek žinau, bus reikalaujama, kad ūkiai vestų dvejybinę buhalterinę apskaitą, greičiausiai atsiras ir daugiau šeimos ūkiams neįkandamų sąlygų, tad kol kas mes į tai žiūrime skeptiškai“, – optimizmo nerodė jis.

V.Juodsnukio manymu, rėmai tokiam fondui steigti atsiranda neatsitiktinai. Anot jo, stambieji nebesitiki gauti tiek daug europinės paramos, kiek gaudavo iki šiol, todėl ieško kitokių landų, kaip ateityje užtikrinti pajamas savo ūkiams.

„Smulkieji vadinami sofos ūkininkais, tačiau iš tikrųjų tokio vardo verti stambiųjų ūkių ir bendrovių savininkai bei vadovai, kuriems nesiseka išgyventi be paramos. Kol gavo europinę paramą, jie buvo gudrūs ir plėtėsi, o dabar jau darosi riesta. Mes nepasitikime stambiaisiais, nes jie yra savanaudžiai. Todėl regionuose gyvenančių žmonių kantrybės baigia išsekti“, – kritikos negailėjo šeimos ūkiams atstovaujančios organizacijos vadovas.

Atvers teisinius vartus

Žemės ūkio viceministras Rolandas Taraškevičius sakė, kad iki 2018 m. pabaigos ketinama sukurti teisinį reglamentavimą, kuris sudarytų sąlygas ūkininkams kurti vieną bendrą ar atskirus sektorinius pajamų stabilizavimo fondus. Pastaruosius steigti būtų parankiau, nes tokiu atveju kompensavimas būtų įmanomas, kai žemdirbių pajamos kristų daugiau kaip 20 proc. (turint bendrą fondą, ši riba siektų 30 proc.)

Artimiausiu metu turėtų būti patvirtinta vadinamojo Omnibus paketo žemės ūkio teisyno dalis, kuri jau nuo kitų metų sausio 1 d. atvers galimybę pradėti dabartinės Kaimo plėtros programos pakeitimo procedūrą įtvirtinant naują – pajamų stabilizavimo fondo rėmimo – priemonę.

„Ir dabar šioje programoje numatytas pajamų stabilizavimo instrumentas, tačiau jis yra nepatrauklus, nes formuojant tokį fondą negalima naudoti viešojo finansavimo iš minėtos programos. Kai kurių Italijos ir Ispanijos regionų Kaimo plėtros programose ši priemonė buvo įtvirtinta, tačiau realiai neveikė“, – aiškino žemės ūkio viceministras ir pridūrė, kad Briuselyje įdėta daug pastangų šioms taisyklėms pakeisti.

Jeigu ŽŪM pateiktas minėtų fondų steigimo modelis žemdirbiams pasirodytų patrauklus, Lietuva galėtų tapti viena pirmųjų šalių, realizavusių šį pajamų stabilizavimo instrumentą. Tačiau R.Taraškevičius tokių iliuzijų nepuoselėja: „Mes atversime teisinius vartus, tačiau viskas priklausys nuo pačių žemdirbių ir jų savivaldos organizacijų sutarimo bei pritarimo. Visi lyg ir pritaria bendram principui, tačiau nežinia, kaip bus elgiamasi, kai reikės visiems sukirsti rankomis. Tai patikrins socialinių partnerių brandą.“

Žemės ūkio viceministras teigė, kad dalyvavimas fonduose bus savanoriškas, privalomo reikalavimo nebus. Pasak R.Taraškevičiaus, kol kas nėra numatyta, kad į kuriamus fondus savo indėlį turėtų įnešti žemės ūkio produkcijos supirkėjai. „Jeigu reikės, bandytume žiūrėti ir į platesnę integraciją“, – sakė jis.

Stinga masto

Cironkiene

Zofijas Cironkienė, Lietuvos daržovių augintojų asociacijos direktorė

Žinant, koks Lietuvoje yra korupcijos fonas, ir įvertinus, kad žmonėms stinga tarpusavio pasitikėjimo, daržininkų požiūris į stabilizacijos fondo kūrimą kol kas skeptiškas. Be to, pasidomėjus, kokia praktika taikoma kitose ES šalyse, paaiškėjo, kad žemdirbių pajamų stabilizacijos fondas veikia, regis, tik Italijoje. Siekdami išsklaidyti neaiškumus, pilietinio dialogo metu Briuselyje Europos Komisijos paprašėme pateikti išsamią informaciją, kokia yra geroji tokių fondų veikimo patirtis.

Augintojams pirmiausia rūpi, kad įkurto fondo administravimas būtų skaidrus, žalos atlyginimo sąlygos priimtinos, o nuostolius patyrę ūkininkai gautų deramas išmokas. Juk ir pasėlių draudimas yra rizikos valdymo instrumentas, tačiau draudimo kompanijai rūpi uždarbis, todėl žemdirbiams draudimo sąlygos nėra patrauklios. Iš pradžių vienas kitas augintojas draudė pasėlius, bet vėliau dėl nepalankių sąlygų entuziazmas tai daryti nuslopo. Taigi, kol nėra aiškios visos sąlygos, kaip veiks fondas, augintojams sunku įvertinti, ar jiems verta kartu kaupti lėšas juodai dienai, ar tuo pasirūpinti kiekvienam atskirai.

Aišku, tikslingiausia kurti sektorinius fondus. Bet reikia įvertinti, kad, pavyzdžiui, daržovių sektorius yra gana mažas, daržininkai deklaruoja tik apie 5 tūkstančius hektarų pasėlių. Vadinasi, tų, kurie įneštų indėlį į fondą, bus nedaug, o nuostoliai atskirais metais būna gana dideli. Čia nepadėtų ir privalomas įnašų mokėjimas į fondą. Nesant masto toks fondas nebūtų gyvybingas ir efektyvus.

Gali sugriūti

Gapsys Alfredas1

Albertas Gapšys, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas

ŽŪM turi sudaryti sąlygas tokiems fondams veikti, o žemdirbiai patys turėtų aktyviai juose dalyvauti. Žinoma, naudingiau kurti sektorinius fondus. Valstybės ir europinės paramos dalis juose galėtų sudaryti nuo 50 iki 75 proc., o kitą dalį įneštų žemdirbiai. Teisinga būtų, jeigu prisidėtų ir perdirbėjai, bent simboliškai – 5 proc., nes be žaliavos nebus ir perdirbimo. Tokių fondų reikia, bet kai reikės dėtis pinigus, viskas gali sugriūti.