LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Siūlomi radikalūs ribojimai ir draudimai ūkinei veiklai miškuose gresia ekonominiu kolapsu, tai nepadės ir aplinkosaugai bei klimato kaitos mažinimui, priešingai – šiuo atžvilgiu bus daugiau žalos nei naudos. Tokį SOS signalą siunčia miškininkų akademinio sluoksnio atstovai, kurie kviečia nepasiduoti „gatvinių“ ekspertų spaudimui. Aplinkos ministerijos atstovai ragina galutinius sprendimus sverti ne tik per medienos tiekimo rinkai privalumus, bet ir per bendrą naudą visuomenei. Kaip ji pasveriama, klausimas atviras.
Gresia drastiški draudimai
Neseniai įvykusioje konferencijoje miškininkai aptarė naujus miškininkystės iššūkius saugomose teritorijose ir dalijosi įžvalgomis, kas grėstų, jeigu įsigaliotų Seimo Aplinkos apsaugos komitete (AAK) svartyti draudimai ūkinei veiklai II–IV grupės miškuose.
Siekiama uždrausti plynuosius ir atvejinius pagrindinius miško kirtimus saugomų teritorijų III–IV grupės miškuose, praktiškai visus kirtimus II grupės miškuose, Europos Bendrijos svarbos buveines priskirti II miškų grupei, o kitus ypač vertingus miškus – I miškų grupei (rezervatiniai miškai, kurie paliekami augti natūraliai, be žmogaus įsikišimo), sumažinti kertamų biržių plotą likusiuose miškuose. Draudimais apimtas miško plotas siektų apie 850 tūkst. ha – 38,5 proc. viso miško ploto.
[caption id="attachment_110405" align="alignnone" width="960"]
Roberto Patronaičio nuotr.[/caption] AAK narys Kęstutis Bacvinka pripažino, kad gresia radikalūs ir drastiški draudimai. „Svarstomi Miškų įstatymo pakeitimai. Tai palies didelį plotą – su buferinėmis apsaugos zonomis, apie kurias nutylima, tai pasiektų iki 60 proc. visų miškų. Ta „žalioji“ banga atneš daug žalos tiek daugiausia regionuose gyvenantiems žmonėms, tiek ir pačiai gamtai“, – dėl gresiančių pasekmių susirūpinimo neslėpė parlamentaras.
[caption id="attachment_111644" align="alignnone" width="135"]
Kęstutis Bacvinka[/caption] Jis pridūrė, kad kol kas svarstymai sustabdyti, ir šios kadencijos Seimas greičiausiai jų nepriims. Kas bus toliau? „Vienas Dievas težino, kokie konkretūs siūlymai ateis iš Europos Komisijos ir ką sumąstys mūsų nauji parlamentarai“, – nesiryžo spėlioti Seimo narys.
Meilė gamtai už pinigus
Akademinio sluoksnio atstovai dabar meldžia Dievo, kad politikai nepriiminėtų sprendimų be profesionalų rekomendacijų. „Mūsų siekis, kad miškininkystės specialistai ir aplinkosaugininkai susitartų ir rastų mokslu pagrįstus sprendimus, ir kad politikai nesivadovautų „gatvinių“ ekspertų nuomone, kitaip neišvengsime liūdnų ilgalaikių pasekmių“, – perspėjo K.Bacvinka.
Miškininkai tvirtina, kad dabar didžiausia bėda dėl „gatvinių“ ekspertų, kurie meistriškai kaitina žmonių emocijas ir prisidengia visuomenės interesais.
„Mano manymu, tai yra meilė gamtai už pinigus, čia galima įžvelgti naudą ir interesus. Žmonės gali kalbėti iš nežinojimo, bet tie, kurie domisi, žino, kad siūlomi draudimai bus nenaudingi gamtai. Bet jeigu tai siūlo, vadinasi, yra kažkokia nauda. Juk, pavyzdžiui, pasvarstykime, kiek naudos gamtai davė ir kiek pinigų buvo išleista garsios nendrinukės įvežimui į Lietuvą. Tokių pavyzdžių yra daug“, – brangaus paukščio saugojimo istoriją priminė parlamentaras.
Jis taip pat užsiminė apie miškų mylėtojų kaitinamas aistras dėl iškirstų miškų. „Pakelia droną, pamato, kad nėra miško, ir šaukia, jog kertami miškai. Problema ta, kad niekas nesigilina į esmę. Štai iš tarybinių laikų turime brandžius vienarūšius medynus – eglynus. Jie perbrendę, jų atsparumas sumažėjęs, atsirado kenkėjas, kuris nusiaubė didžiulius plotus. Prisiminkime ir 2010-ųjų škvalą, kuris nusiaubė Vidurio Lietuvos miškus, bet žmonės to nevertina, pamato plyną lauką ir šaukia, kad iškirto“, – kalbėjo miškininkas.
[caption id="attachment_111456" align="alignnone" width="1200"]
Roberto Patronaičio nuotr.[/caption] Pasak jo, dabar labai svarbus klausimas: ką daryti su pokario metais įveistais miškais? „Tai 80–90 metų brandūs miškai, kurie sudaro apie pusę dabartinių Lietuvos miškų. Juos supūdysime, ar panaudosime pagal paskirtį?“ – klausė K.Bacvinka.
Profesionalai apstulbę
Valstybinės miškų tarnybos (VMT) direktoriaus pavaduotojas dr. Albertas Kasperavičius aiškino, kad dabar norima tradicinį miškininkavimą nurašyti kaip netinkamą ir pereiti prie netradicinio miškininkavimo. „Kai bandoma tai, kas nepatikrinta ir moksliškai nepagrįsta, kyla daug abejonių, ar tai pasiteisins ir ar nebus padaryta didelė žala Lietuvos miškams. Stačia galva metamės į visišką naujovę. Šios srities profesionalai yra apstulbę, kad ilgus dešimtmečius kurtas tradicijas vienu mostu norima nubraukti“, – miškininkų aliarmą išsakė vienas iš VMT vadovų.
[caption id="attachment_111641" align="alignnone" width="269"]
dr. Albertas Kasperavičius[/caption] Jis įvardijo ekonomines ir socialines pasekmės, jeigu radikalūs draudimai įsigaliotų. Pagrindinio miško kirtimo plotas kasmet sumažėtų apie 6,2 tūkst. ha, nepanaudotos medienos vertė – apie 80 mln. eurų, būtų nesumokėta apie 25 mln. eurų mokesčių, rinkai nebūtų patiekta 2 mln. m3 prekinės medienos (25 proc. šiuo metu rinkai tiekiamo kiekio). Be to, visame miškininkystės sektoriuje sumažėtų daugiau nei 10 tūkst. darbo vietų. Privačių miškų savininkams tektų mokėti kompensacijas. Vien tik miško grupės pakeitimo atveju vienkartinėms kompensacijoms reikėtų apie 130 mln. eurų.
A.Kasperavičius priminė, kad AM paruoštas pirminis Miškų įstatymo pakeitimo projektas buvo gana subalansuotas. Pagal jį buvo galima be drastiškų reformų įgyvendinti prisiimtus įsipareigojimus ES – didinti „Natura 2000“ teritorijas, atitinkamai saugoti Europos Bendrijos (EB) buveines. Bet kai miškų saugojimo vajaus fone AAK vyko įstatymo pakeitimo svarstymai, atsirado siūlytojų eiti toliau ir drastiškai riboti ūkinę veiklą miškuose.
Siaučia radikalios idėjos
VMT direktoriaus pavaduotojas užsiminė, kad ir ES institucijose nestinga radikalių idėjų dėl miškų saugojimo, tačiau kol kas viršų ima mokslu ir patirtimi pagrįsta miškininkystė. Pasak jo, šalyse, kuriose yra daug miškų ir gilios miškininkystės tradicijos, kol kas pavyksta įrodyti, kad tvariai tvarkomi, tinkamai ir racionaliai naudojami miškai – geriausias raktas susidoroti su kylančiais klimato iššūkiais.
„Geriausiai CO2 kaupia jauni ir pusamžiai miškai. Brandos amžiuje kaupimas mažėja, o jeigu užpuola invaziniai kenkėjai, tada miškas kiek sukaupia, tiek CO2 ir išspinduliuoja. Tvariausia, kai miškas panaudojamas laiku, auga jaunuolynas, o paimama mediena energetikoje, statybose, pramonėje pakeičia iškastinį kurą, plastiką ir t. t. Mes už racionalų ir tvarų miškų naudojimą. Tai priimtina ir Europoje“, – aiškino A.Kasperavičius.
Miškai virs brūzgynais?
Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos Miškininkystės ir kraštotvarkos fakulteto docento Albino Tebėros manymu, būtų necivilizuota rašyti apribojimus be atliktų vertinimų. Be to, pasak jo, į Miškų įstatymą nereikėtų surašinėti visų smulkmenų – kiek ir kaip kirsti, tam yra poįstatyminiai aktai.
Mokslininkas perspėjo, kad kokioje vietoje sustabdžius miškų ūkinę veiklą, turėsime senosios Lietuvos miškus, kurie tiesiogine prasme buvo neįžengiami dėl krūmynų bei brūzgynų ir kur kas 50 metrų augo vienas kitas medis.
„Rezervatuose, kur ilgą laiką sustabdyta ūkinė veikla, nerasi pušynų kaip Labanoro girioje, kur miškas suformuotas miškininkų rankomis. Ten rasite krūmynus, lazdynus, šviesą mėgstančios medžių rūšys žuvusios. Tik prabėgus gal šimtui metų iš krūmyno pasidarys miškas. Gal tai skamba dramatiškai, bet tokie vaizdai ne iš piršto laužti“, – teigė A.Tebėra.
[caption id="attachment_111642" align="alignnone" width="195"]
A.Tebėra[/caption] Vieni geriausių pasaulyje
Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos docentas, prieš vertindamas gresiančius pokyčius, kvietė pažvelgti į praeitį. „Vertėtų grįžti maždaug 70 metų atgal, kai po karo turėjome labai blogos būklės miškus. Tada miškininkai suformulavo vienintelį uždavinį – didinti miškų našumą ir produktyvumą. Tai buvo nelengva užduotis, nes civilizuota miškininkystė žengė pirmuosius žingsnius“, – į Lietuvos profesionalios miškininkystės pradžią grąžino mokslininkas.
[caption id="attachment_110693" align="alignnone" width="1200"]
R. Patronaičio nuotr.[/caption] Tam tikslui pasiekti buvo sutelkta mokslo bendruomenė, labai daug dėmesio skirta aukštajam mokslui ir po kelerių miškų valdymas jau buvo kvalifikuotų specialistų rankose. Šie trys pagrindiniai ramsčiai sudarė prielaidas labai sparčiai didinti miškų našumą. „Miškininkai puikiai susitvarkė – per 70 metų suformuoti miškai, kurie pagal našumą ir produktyvumą patenka į pasaulio penkioliktuką, o Europoje užimam 10 vietą“, – sakė A.Tebėra.
Jaučiama politikų ranka
Pašnekovas pabrėžė, kad tuometiniai politikai praktiškai nesikišo į miškininkystės reikalus, juos patikėjo šios srities profesionalams. Jis įvardijo vienintelę neigiamą tarybinių politikų užgaidą, kai dėl medžioklės malonumų miškuose buvo dirbtinai priveista kanopinių žvėrių, kurie pridarė nemažai žalos.
Mokslininko pastebėjimu, vėliau politikų noras kištis į šią sritį nuolat augo ir dėl to miškininkystė tik kentėjo. Blogiausia, kas atsitiko miškų sektoriuje – tai, kad čia buvo įleista korupcija. „Nesakau, kad visi miškininkai buvo šventieji, bet politikai tai inicijavo, kai buvo pardavinėjami urėdų postai. Bene labiausiai nuskambėjo vienas stambaus kyšininkavimo atvejis, kai pareigūnai nustatė, jog už 100 tūkst. litų buvo bandyta nupirkti urėdo postą“, – priminė A.Tebėra.
Miškininkai pripažįsta, kad tokie šleifai stipriai sumenkino jų reputaciją ir paskatino valstybinių miškų valdymo reformą. „Ir dabar didžiulė problema, kad labai smarkiai nukentėjo miškų ekonomika. Mūsų valstybinis miškų sektorius atsidūręs nepavydėtinoje padėtyje. To nereikėtų suversti vien politikams, bet jie nepadėjo sudaryti geresnės verslo aplinkos. Ir dabar situacija labai liūdna, Lietuva užversta mediena iš kitų šalių, pirmiausia iš Baltarusijos“, – konstatavo pašnekovas.
Stinga mokslinio pagrindimo
A.Tebėra tęsė mintį, kaip atgavus nepriklausomybę imtas formuoti daugiafunkcinis miškininkystės principas. Tai reiškia, kad miškas yra ne tik medienos donoras, bet ir klimato kaitos stabilizatorius, biologinės įvairovės lopšys, atliekantis aplinkosaugines ir rekreacines funkcijas. Mokslininkas pripažino, kad šiuo atžvilgiu stokojama patirties ir rekomendacijų, todėl vienas iš bazinių uždavinių – parengti mokslinius pagrindus, kaip ūkininkauti miškuose, kuriuose siekiama ir kitų funkcijų, ne tik miškų našumo ir produktyvumo.
Jo manymu, dar labai svarbu atstatyti miškininko reputacija, kuri toliau menkinama populistiniais šūkaliojimais. „Pavyzdžiui, parodoma Punios šile sukrauta sausuolių rietuvė ir šaukiama, kad miškininkai be atvangos kerta miškus. Bet niekas nesigilina, kad sanitariniais kirtimais yra gerinama miškų būklė, o tokie kirtimai nuostolingi. Pagaminant vieną kubinį metrą medienos iš sanitarinių kirtimų patiriamas 2–3 eurų nuostolis. Kuo daugiau tokių kirtimų, tuo daugiau pinigų reikia įdėti“, – skaičiavo A.Tebėra.
Anot pašnekovo, jeigu bus keliami vis didesni reikalavimai dėl klimato kaitos, biologinės įvairovės apsaugos, reikės subalansuoti finansinius išteklius. „Jeigu yra nuostoliai, reikia numatyti kompensacijas, nes kitaip įvyks ekonominis kolapsas“, – konstatavo mokslininkas.
Miškininkai nuogąstauja, kad ateityje nebus kam pakeisti dabartinius profesionalus, nes dėl sumenkintos miškininkų reputacijos dramatiškai sumažėjo stojančiųjų mokytis miškininkystės, o ir dabartinai neskuba įsidarbinti miškininkais.
Panašu, kad jų nuogąstavimai gali išsipildyti su kaupu. AM Gamtos apsaugos grupės vadovas Algirdas Klimavičius minėtoje konferencijoje sakė, kad universitetai turi padėti vaduotis iš miškininkų profesinės baimės tapti mažiau reikalingais, kai keičiasi visuomenės požiūris į miškus ir užsakymas dėl jų tvarkymo metodų.
