LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Margininkų kaimo (Prienų r.)ūkininkė Rūta Aliukonienė perorientavo savo šeimos ūkį –juodmarges pienines karves pakeitė džersių veislės karvėmis. Jos mažesnės, duoda šiek tiek mažiau pieno, bet jis skanesnis, saldesnis ir riebesnis. Iš džersių karvių pieno ūkininkė gamina išskirtinio skonio sūrius, tačiau sėkmingam verslui kelią pastojo pandemija.
Įvertinta už skanius sūrius
R.Aliukonienės ūkis yra įsikūręs ties Prienų ir Kauno rajonų riba. Jai patogiau pasiekti Kauną negu Prienus, todėl daugiausia prekiauja turgelyje Kaune, Ringauduose.
„Šie metai mano ūkiui nekokie: buvo labai mažai mugių, nes ten, kur nuolatos važiuodavome(ir Druskininkai, ir Kernavė), jų neorganizavo.Tad nuostolių tikrai yra. Labai džiaugiuosi, kad Druskininkuose 2020 metų rugpjūtį vyko sūrių festivalis, kurio labiausiai laukėme. Kovo mėnesį vyko Kaziuko mugė Vilniuje. Kitos mūsų pajamos tik iš prekybos ūkininkų turgeliuose, jos tikrai nėra didelės“, –apie pastaruosius metus pasakojo R.Aliukonienė.
Nepaisant iškilusių realizacijos sunkumų, jos įdėtas triūsas buvo pastebėtas ir įvertintas. 2020 metų vasarą Druskininkuose vykusioje lietuviškų sūrių šventėje R. Aliukonienės ūkio sūris buvo pripažintas kaip geriausias tradicinis varškės sūris. Ūkininkė jį suspaudė iš rūgštaus ir saldaus pieno. Komisijos nariams jis priminė močiutės sūrį, kurį ši visada darė į rūgpienį įmaišydama šviežio pieno.
Savo ūkio pieninėje-cechelyje Rūta plečia gaminamų sūrių asortimentą. Varškinius sūrius moteris skanina kmynais, saldaus pieno – spanguolėmis. Šventinį sūrį pagal senovinį receptą pagamina išskirtinėms progoms – krikštynoms, vestuvėms, nes jo paruošimas reikalauja labai daug laiko. Į šventinį sūrį dedama sviesto, jis skaninamas aguonomis.
Didžiausias jos pasiekimas –brandinti fermentiniai sūriai. R.Aliukonienė steigimu, fermentiniai sūriai yra „su charakteriu“: vieni su vaistažolėmis(juodgrūde, ožrage, miškiniu česnaku), kiti aštrūs (su čili ir kitais prieskoniais). Įdomesnius skonius ji išgauna įdėdama kanapių, peletrūnų, mėtų, ciberžolių, levandų – kuriuos sūrius žmonės pamėgsta, tų gamybos apimtis plečia.
Atsinaujino bandą
Sūrininkė R.Aliukonienė nesigaili pasirinkusi sunkesnę kryptį–ne tik auginti melžiamas karves, bet ir perdirbti jų pieną iki galutinio produkto. Buvo laikas, kai už litrą pieno supirkėjai jai mokėjo 12 euro centų, tuomet ir žengė permainų link.
„Reikėjo didinti karvių bandą, bet pasiskaičiavau, kad net ir tuo atveju pieno supirkimo kainos man nebus patrauklios. Sugalvojau, kad galėčiau pati perdirbti pieną ir prekiauti produkcija, bet iškilo kita problema–kaip išparduoti?“ –apsisprendimo laikotarpį pamena ūkininkė.
Nedideliame Aliukonių ūkyje melžiamos keturios karvės, todėl Rūtos vyras papildomai dirba ir gauna atlyginimą. Tuomet jų šeima išgyvena iš mamos spaudžiamų ir parduodamų sūrių bei tėčio parnešamo atlyginimo. Aliukonių šeimoje –keturi vaikai. Jaunėliui sūnui 8-eri, vienai dukrai 18, kitai – 19, o vyriausias 25 metų sūnus jau išėjęs iš namų. Visiems vaikams tėvai norėtų padėti atsistoti ant kojų.
Pasakodama apie šiandieninį savo ūkį, Rūta džiaugėsi, kad be keturių melžiamų karvių metų pabaigoje apsiveršiavo kelios jauniklės karvutės, dar kelios turi veršiuotis. Dabar beveik visos Aliukonių ūkio karvės yra džersių veislės, iš seniau likusi tik viena juodmargė. Ūkininkei per maždaug 7 metus pavyko įgyvendinti seną svajonę juodmarges pasikeisti į džerses. Pavyko dėl to, kad jau daug metų ėjo šia kryptimi.
„Vis planavome, kad telyčaičių būtų daugiau, bet 2019 metais atsivedė ir telyčaičių, ir buliukų, o 2020 metais, kaip tyčia, vien buliukai“, – apgailestavo ūkininkė.
Aliukoniai neklydo pakeitę karvių veislę. Pirmiausia, anot Rūtos, džersių karvių pienas daug skanesnis už juodmargių arba holšteinių. Antra, jos mažesnės, todėl mažiau suėda, o sūrio išeiga didesnė. „Aš ir pati nedidelė, dukros taip pat melžia karves. Džersės mano šeimai priimtinesnės dėl charakterio savybių, jos daug meilesnės, ramesnės ir jaukesnės“, –džerses gyrė ūkio šeimininkė.
Pamilo iš pirmo žvilgsnio
Prieš septynerius metus ūkininkei teko lankytis pas sūrininką Valdą Kavaliauską ir iš jo semtis fermentinių sūrių gamybos paslapčių – Rūta ne tik ceche sūrius gamino, bet ir apžiūrėjo visą ūkį.
„Pas sūrininką V.Kavaliauską pamačiau džersių karves ir iškarto jas įsimylėjau. Šios karvės man buvo kažkuo ypatingos.Grįžusi namo pasitariau su šeima–pasiryžome paaukoti nemažai pinigų, nes pirmoji karvė mums„žiauriai“ daug kainavo. Sumokėjome 3500 eurų už karvę, kuri tuo metu buvo beveik užtrūkusi. Paskui ji, žinoma, atsivedė telyčaitę, labai ja džiaugėmės. Taip prasidėjo naujos bandos formavimas“, – pasakojo Rūta.
Ūkininkė lygino, kad tuo laiku Lietuvoje už tokią kainą jie galėjo nusipirkti labai stambią ir pieningą, pavyzdžiui, holšteinų veislės karvę, kuri duoda 30–35 litrus pieno. Tokia buvo perspektyvios karvės kaina, o Aliukoniai tiek pat sumokėjouž palyginus mažą 5 metų iš fermos išbrokuotą karvutę. Parsivežę jie turėjo šiek tiek problemų su naujokės tešmeniu.
„Ji mums kainavo tikrai labai daug. Dabar jos nebeturime, bet auginame jos dukras, anūkes ir proanūkes. Jau 7 metai, kai pirma džersė atėjo į ūkį. Pirmais metais džersė atsivedė telyčaitę, vėliau dar vieną, jaunos karvutės atsivedė savo jauniklius, o dabar „pasipylė“veršeliai“, –ūkio didėjimo rūpesčiais dalijosi R.Aliukonienė.
Telyčaites pasilieka sau, o buliukus paaugina iki kol gali juos parduoti, prireikus patys pjauna mėsai. Veislei buliukus auginti sudėtinga. Anot ūkio šeimininkės, buliukams prižiūrėti reikia vyriškos rankos, be to, jie giminingi karvėms, sėklinimui netinka. Tad geriau pasikviečia sėklintoją, sumoka ir turi rezultatą.
Tik spėk suktis
Aliukonių sodyboje garbingą vietą užima pieninė, kurioje perdirbamas ūkyje primelžtas pienas.Per vieną kartą primelžiama po vidutiniškai 25 litrus pieno. Ūkio šeimininkė tikino, kad pieno palyginus nedaug, bet darbo užtenka.
Ūkio darbus yra pasidalinę visi šeimos nariai. Rūtos vyrui tenka atsakomybė pasirūpinti, kad gyvuliams netrūktų pašaro. Jie patys auginasi grūdinių kultūrų, iš jų išsiverčia, o runkelių tenka nusipirkti. Vyro ir žmonos ūkiai atskiri:Rūta deklaruoja 9 ha žemės, o jos vyras – dar mažiau.
Melžti karves padeda dukros. Ūkininkė pasakojo, kad didelė svajonė – turėti melžimo liniją. Šios svajonės turbūt nepavyks įgyvendinti, nes labai daug kainuoja, taip pat reikėtų rekonstruoti tvartą. Ūkininkė melžia paprastu būdu –melžimo aparatu į bakelį, po to pienas košiamas ir nešamas į naują ūkio šaldytuvą. Kai susirenka perdirbimui reikalingą pieno kiekį, Rūta raugina,ruošia saldaus pieno arba fermentinius sūrius.
Gamybą Rūta planuoja pagal poreikį, užsakymus. Fermentiniai sūriai gaminami iš anksto, nes turi nokti, užtat labai sudėtinga pasiskaičiuoti, kiek jų reikės. Sūrių nokykloje metams baigiantis buvo susikaupę nemaži kiekiai produkcijos, kurią jau reikėjo parduoti. „Reikia suktis ir spėti, nes visi darbai vienas po kito, o pats sunkiausias – prekyba. Tada išvažiuoju visai dienai“, – sakė Rūta, pridurdama, kad susisiekimas iš jos šeimos ūkio sudėtingas – verkiant reikia išasfaltuoti nors vieną į jų kaimą vedantį kelią. Anot jos,trys keliai ir visų po 2 km atkarpos yra neasfaltuotos, o važinėti reikia nuolat.
Ji viliasi, kad 2021 metai bus geresni: gal pasibaigs pandemija, gyvenimas ūkyje, turguje ir mugėse vėl tekės savo vaga, tada būtų kur kas stabiliau. Bet metams baigiantis ūkininkė galėjo pasidžiaugti, kad visa šeima valgo sveikus savo ūkio produktus, nebereikia gerti iš pieno miltelių pagaminto pieno. Rūta sako sūrių prisiragavusi tiek, kad jau atsivalgiusi, bet jai vis dar skanus paprastas,natūraliai rūgštokas varškės sūris.
Svarbu rasti nišą produkcijai
Alvydas Vaicekauskas, Prienų rajono meras
Smulkieji ūkiai, tokie kaip Rūtos Aliukonienės ūkis, gali išlikti tik tuomet, jeigu patys augina, perdirba ir parduoda išaugintą produkciją. Vienas iš smulkaus ūkio šeimos narių paprastai turi kitą darbą. Esu įsitikinęs, kad ūkininkai, gaminantys išskirtinius produktus, bendraudami su pirkėjais papildo savo gaminių asortimentą unikalaus skonio produkcija ir kooperuojasi, gali išlikti. Visgi tokiems ūkiams labai sunku sukaupti lėšas ūkio plėtrai, modernizavimui, taip pat nelengva pasisamdyti žmones. Belieka kliautis nuolatiniu darbu be poilsio, atostogų ir savo šeimos narių pagalba.
Smulkieji galėtų plėsti savo ūkius, jei padidintų produkcijos apimtis, nuolat mokytųsi ir perdirbdami pieną naudotų naujausią įrangą. Kiekvienas rastų nišą savo pagamintai produkcijai realizuoti.
