Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Suvalkietis ūkininkas: svarbu turėti saiką

Kalvarijos rajone, Pagraužių kaime, gyvenantys Vincas ir Alina Bagdonai – vieni iš pavyzdingiausių ūkininkų visame Marijampolės regione. Šeima ilgus metus verčiasi mėsinių galvijų auginimu.

Nuo avių iki mėsinių galvijų

2002 metais V.Bagdonas į savo ūkį parsigabeno tris veislines telyčias. Šiandien vyro valdose ganosi maždaug 150 galvijų, o pavasarį jų buvo dar daugiau – apie 200. Būtent tada dalį raguočių Pagraužių kaimo gyventojas realizavo.

Ūkininkauti Bagdonai pradėjo maždaug 1994-aisiais. Tada jie dirbo 3 hektarų žemės plotą ir minčių, kad vieną dieną jie bus maždaug 200 hektarų savininkai, net nebuvo.

„Atrodo, 2004-aisiais dalyvavau Europos Sąjungos remiamoje jaunųjų ūkininkų programoje ir pamažu ėmiau plėsti savo ūkį. Auginti gyvulius buvo bene vienintelis logiškas sprendimas. Mūsų kraštuose žemės labai nederlingos, todėl auginti rapsus ar javus čia nelabai apsimoka. Kaimyniniame Vilkaviškio rajone ūkininkai iš hektaro prikulia iki 10 tonų grūdų, o pas mus net ir nemažai investavę žemdirbiai džiaugiasi, jei iš hektaro išbyra bent 4 tonos. Dažnai derlius būna dar menkesnis“, – pasakojo V.Bagdonas.

Pasak ūkininko, šiandien jis galėjo auginti visai ne galvijus, o avis. Būtent apie jų laikymą vyras labai rimtai svarstė. Mintis auginti mėsinius galvijus gimė kiek vėliau. Jis pasakojo, kad kaip tik tuo metu, kai galvojo, kurią gyvulininkystės šaką pasirinkti, Suvalkijos kaimuose siautėdavo vagys, kurie vogdavo ir skersdavo gyvulius. Vyras greitai suprato, kad didžiulio būrio avių tikrai nepajėgs nuolat sužiūrėti, todėl, net ir įvykus vagystei, jis ją greičiausiai pastebėtų tik po kurio laiko. Vagių baimė ūkininką privertė galvoti apie kitų gyvulių auginimą.

Kartą jiedu su svainiu apsilankė Kėdainių rajone esančiame Felikso Vaitelio ūkyje. Būtent jis kartu su Marijampolės rajone gyvenančiu Feliksu Bekampiu buvo pirmieji, į Lietuvą atvežę mėsinių galvijų.

„Kai paklausiau šeimininko, kokia tikimybė, kad galvijus gali pavogti, jis man pasiūlė nueiti į jo tvartus ir pasiimti bet kurį gyvulį. Jei man pavyks, jis pažadėjo jį už dyką atiduoti. Vedamas smalsumo įėjau į vidų. Vos įžengiau pro duris, ten buvęs veršiukas iš karto subliovė, ir visos suaugusios karvės sužiuro į mane. Tada šeimininkas pajuokavo, kad jei veršiukas dar kartą būtų subliovęs, aš nelabai būčiau spėjęs išnešti sveiko kailio. Mėsiniai galvijai yra laukinės prigimties. Jų taip lengvai nepaimsi“, – juokėsi V.Bagdonas.

Būtent tai jį ir sužavėjo labiausiai, todėl netrukus jo tvartuose atsirado kelios limuzinų veislės telyčios.

Pasienį okupavę lenkai

Atrodo, kad V.Bagdonui tapti ūkininku tiesiog buvo lemta. Jo tėvai dirbo kolūkyje, o ir dar du iš trijų Vinco brolių taip pat žengė tuo pačiu ūkininkavimo keliu. Vyro teigimu, ūkininkavimas yra savotiškas verslas, o sėkmė čia priklauso nuo to, ar myli savo darbą. Akivaizdu, kad Pagraužių kaimo ūkininkas mėgaujasi tuo, ką daro. Jis pats tvirtino, kad jei visą laiką būtų dirbęs tik dėl pinigų, nebūtų nieko pasiekęs.

Šiandien žemdirbys dirba kelis šimtus hektarų, didžiąją dalį ploto sudaro pievos. Likusioje žemėje auginamos avižos ir kvietrugiai, reikalingi galvijų pašaro gamybai. Plėsti savo valdų suvalkietis neketina, nes, anot jo, laisvų žemių beveik niekas neparduoda. Be to, nemažai jų lietuviai yra išnuomoję kaimynams lenkams.

3.Alinos ir Vinco Bagdonų ūkį įprasmina kieme stovinti didžiulė stumbro skulptūra. Asmeninio archyvo nuotr.

V.Bagdonas apgailestavo, kad Lenkijos pasienyje esančiuose Pagraužiuose ir aplinkinėse teritorijose vietiniai ūkininkai žemių beveik nedirba. Tuo metu lenkai puikiai sugeba pasinaudoti tokia situacija ir naudą randa net tame lopinėlyje, kuris daugeliui lietuvių atrodo nepelningas.

„Lenkus reikia pagirti, kad žemę jie dirba išties gražiai. Ne kiekvienas lietuvis taip mokėtų. Bet faktas, kad kaimynai veržiasi į mūsų ribas, man nelabai patinka. Aš juk irgi galėčiau jiems išnuomoti savo kelis šimtus hektarų laukų, technikos turiu pakankamai, tad niekas net nepagalvotų, kad esu sofos ūkininkas. Galėčiau sau ramiai gyventi be jokių rūpesčių. Bet tai – ne man. Be to, ir sąžinė neleistų taip pasielgti. Man patinka ūkininkauti, patinka dirbti žemę, laiką leisti su gyvūnais“, – teigė pašnekovas.

Jis tikino nesuprantantis, kaip mūsų šalies valdžia iki šiol dar nesugeba apmokestinti tokių sandorių. Dabar pasienyje gyvenantys žmonės lenkams žemes išnuomoja po 50–70 eurų už hektarą ir dar patys savo vardu deklaruoja jose auginamus pasėlius, taip gaudami atitinkamas išmokas.

Pavyzdinga aplinka

V.Bagdonas šiandien džiaugiasi per ilgus metus su šeima sukūręs modernų ūkį. Maždaug prieš dešimtmetį, renkant inovatyviausio metų ūkio šeimininką, V.Bagdonas Kalvarijos rajone laimėjo pirmą vietą, o visame Marijampolės regione – antrą. Dabar jų galvijai laisvai ganosi didžiuliuose aptvertuose plotuose, jų priežiūrai daug dėmesio skirti, bent jau šiltuoju metų laikotarpiu, nereikia. Norėdamas pažiūrėti, kaip laikosi jo auginami gyvuliai, vyras namuose turi įsirengęs bokštelį, į kurį užlipęs ir pasiėmęs į rankas žiūronus gali nesunkiai surasti, kurioje didžiulio aptvaro vietoje jie ganosi. Vykdamas pas savo laikomus galvijus vyras dažniausiai sėda ant keturračio. Jo teigimu, ši transporto priemonė – nepamainoma ūkininkaujant kalvotose vietovėse.

Bagdonai – ne tik vieni iš stambiausių Suvalkijos mėsinių galvijų augintojų. Ši šeima išsiskiria ir savo nepaprastai gražia ir tvarkinga namų aplinka. Ji – Vinco žmonos Alinos Bagdonienės rūpestis. Ji čia gali praleisti valandų valandas, net nepajusdama, kaip greitai prabėga laikas.

„Yra nemažai stambių ūkininkų, kurių namuose per kibirus neįmanoma kojos perkelti. Mums su žmona tai netinka. Apleisti viską galima greitai, tačiau sukurti tokią aplinką, kokios nori, – ilgas ir sunkus procesas. Džiaugiuosi, kad mano žmona rūpinasi jaukumu. Tik jos dėka galime didžiuotis ir džiaugtis savo namais“, – pripažino žemdirbys.

Bagdonų namuose išties gausu išskirtinių kampelių. Vienas iš jų – kieme stovinti didžiulė stumbro skulptūra. V.Bagdonas pasakojo, kad panašią statulą savo namuose norėjo pasistatyti seniai, tačiau vis nerado, kur ją būtų galima užsisakyti. Galiausiai ūkininkas aptiko Lenkijos ir Vokietijos pasienyje gyvenantį meistrą, kuris pagal specialų užsakymą ir pagamino norimą gaminį.

„Iš tikrųjų ieškojau, kas galėtų pagaminti jautį, bet niekur neradau tokio, kuris galėtų tai padaryti. Norėjosi įprasminti ūkį. Dabar visiems, kas atvažiuoja pas mus ir neranda kelio, užtenka pasakyti, kad ieškotų kieme stovinčio stumbro. Daugiau nieko aiškinti nereikia“, – šypsojosi ūkininkas.

Supirkėjai naudojasi galimybėmis

Suvalkietis pasakojo, kad įprastai apie 500 kilogramų sveriantį galviją užauginti trunka nuo metų ir dviejų mėnesių iki dvejų metų. Tai priklauso nuo daugelių dalykų, tokių kaip genai, motinos pienas ir kt. Iki šiol su realizavimu V.Bagdonui problemų nekildavo. Dažniausiai jis galvijus parduoda Šveicarijos, Italijos ar Turkijos įmonėms. Anot jo, su lietuviais bendradarbiauti nelabai apsimoka, nes šių mokama kaina paprastai gerokai nusileidžia užsieniečių siūlomoms.

„Jei yra bent menkiausia galimybė mažinti kainas, lietuviai visada ja pasinaudos. Blogiausia, kad tuomet ir užsieniečiai, stebėdami Lietuvos rinką, ima mūsų ūkininkams mokėti mažiau nei kitų šalių galvijų augintojams. Aišku, jie vis tiek siūlo tokias kainas, kurių nelabai galima atsisakyti. Už gero įmitimo galvijo kilogramą užsieniečiai siūlo maždaug 30–35 centais daugiau nei lietuviai. Be abejo, ir užsieniečių būna visokių, bet sau palankias sąlygas reikia mokėti išsiderėti. Pavyzdžiui, šių metų sausį pas mane buvo atvykę pirkėjai iš Čekijos. Jie pasiūlė labai žemą kainą. Nedvejodamas atkirtau, kad jei priimčiau jų pasiūlymą, nesudurčiau galo su galu. Šiame versle reikia būti labai akylam, nes dažnai supirkėjai mėgsta pasukčiauti į sau naudingą pusę“, – teigė Pagraužių kaimo ūkininkas.

Vincas Bagdonas teigė, kad ūkyje turimos technikos jam visiškai pakanka. Asmeninio archyvo nuotr.

Geriausias poilsis namuose

Nors darbo ūkyje tikrai netrūksta, Vinco žmona Alina suspėja dar ir mokytojauti. Ji gretimo Liubavo kaimo mokykloje dirba anglų ir rusų kalbų mokytoja. Tapti pedagoge moteris svajojo nuo vaikystės, tad labai džiaugiasi įgyvendinusi savo svajonę. Vienintelis dalykas, dėl kurio A.Bagdonienė apgailestauja, – nuolat mažėjantis vaikų skaičius. Ši problema opi ir didžiuosiuose šalies miestuose, o kaimuose ji juntama dar labiau. Čia mažėja ne tik gimstamumas, bet ir patys gabiausi jaunuoliai išvažinėja į didesnes mokyklas. Didelė dalis Pagraužių ir Liubavo kaimų vaikų mokosi ne vietos mokykloje, o Kalvarijos gimnazijoje.

„Kaime dažniausiai lieka tie, kurie nelabai nori mokytis. Atrodo, dar taip neseniai iš Pagraužių į Liubavo mokyklą važiuodavo pilnas autobusas vaikų, o dabar jų – vos keletas. Tokia ta kaimo realybė. Gaila, kad taip yra. Nepaisant to, myliu savo darbą ir džiaugiuosi galėdama save realizuoti. Apskritai visose srityse kaimai traukiasi, sąlygos čia gyventi tampa vis sudėtingesnės“, – apgailestavo A.Bagdonienė.

Vis dėlto ji nesigaili, kad kadaise apsisprendė įsikurti būtent kaime. Iš Žemaitijos kilusi moteris galėjo rinktis kur gyventi, mieste ar kaime, tačiau pasirinko būtent kaimišką vietovę. Dabar ji čia turi daug užsiėmimų – rūpinasi ne tik namų jaukumu ir šiluma, bet ir sode praleidžia ištisas valandas. Ji čia augina įvairias daržoves, rūpinasi gėlynų priežiūra, grožio kūrimu. Net jos vyras Vincas prisipažino, kad jam nereikia atostogų užsienyje. Jis geriausiai pailsi būtent savo jaukiuose namuose.

Paklaustas, ar ketina plėsti savo ūkį, V.Bagdonas atsakė, kad tokių planų nėra. Jo nuomone, šeimai jau visko pakanka, o ūkį galėtų plėsti nebent sūnūs Darius ir Audrius, jei to panorėtų.

„Manau, kad jau turime sukūrę viską, ko reikia norint sėkmingai ūkininkauti. Pakanka ir žemių, ir technikos, ir galvijų. Viskas, ko dabar noriu, – jėgų ir sveikatos viską tęsti toliau. Kažkada buvau gavęs pasiūlymą įsirengti skerdyklą, tačiau jo atsisakiau. Manau, kiekvienas turime dirbti savo darbus. Aš – auginu galvijus, kitas juos veža, trečias – pjauna, ketvirtas – pardavinėja, penktas – perparduoda. Visiems reikia turėti savo vietą ir saiką. Į kitą pasaulį nieko nenusinešime, todėl reikia pagyventi ir savo malonumui“, – mintimis dalijosi pašnekovas.

Vienintelis dalykas, apie kurį vyras dar kartais pasvajoja, – įsigyti porą žirgų. Jo tėvas anksčiau dirbo su arkliais, tad meilė šiems gyvūnams užgimė ir V.Bagdono širdyje.

 

Valentinas Jakimavičius

Rekomenduojami video