Karkliniuose (Vilkaviškio raj.) ūkininkaujantis Gintaras Kriaučialiūnas pripažįsta, kad norėdami ko nors pasiekti ūkininkai privalo būti kaip niekada vieningi. Jis puikiai supranta, kad grūdų augintojams reikia gyvulininkų, o pastariesiems – grūdininkų.

Teko susitarti

Šiandien Gintaras su sūnumi Mantu valdo beveik 300 hektarų. Maždaug pusę šių plotų vyrai nuomojasi, todėl atsiradus galimybei žemę perpirkti, jie stengiasi ja pasinaudoti. Tiesa, dabartines žemės kainas G.Kriaučialiūnas vadino neadekvačiomis. Šiuo metu aplink Karklinius hektaro kaina svyruoja nuo 7 iki 9 tūkstančių eurų.

„Asmeniškai man tokios investicijos jau niekada neatsipirks, tačiau tikiuosi, kad bent jau sūnus iš to pajus naudą. Galų gale, visada ramiau dirbti nuosavą žemę. O kas gali būti garantuotas, kad plotų savininkas, pasibaigus nuomos sutarčiai, nesugalvos jų pernuomoti kitiems ūkininkams? Dabar dauguma ūkininkų ieško įvairių būdų, kaip išplėsti savo valdas. Kartą buvo taip, kad nuomotojas pranešė, jog daugiau man savo žeme neleis naudotis, nors joje jau buvau pasėjęs javus. Be to, turėjau įsipareigojimų, pagal kuriuos valdomi plotai negalėjo mažėti. Tada teko ieškoti naujo tų žemių naudotojo ir tartis su juo, kad man dar bent metams paliktų tuos plotus. Laimei, susitarti pavyko“, – prisiminė G.Kriaučialiūnas.

Jis teigė specialiai naujų žemių neieškantis, tačiau išlaikyti dabartinius plotus vyras norėtų. Šiuo metu ūkyje darbuojasi tik jis su sūnumi bei du nuolatiniai darbuotojai. Abu jie – senbuviai. Vienas vyras Kriaučialiūnų ūkyje dirba nuo 2008 m., kitas – nuo 2009 m. Gintaras teigė esantis labai patenkintas šiais ūkio pagalbininkais. Tiesa, surasti naujų žmonių sezoniniams darbams būna labai sunku.

„Dabar kaime niekas nenori dirbti. Net akmenų nebūna kam rinkti“, – apgailestavo pašnekovas.

Plėtė pamažu

Ūkininkauti G.Kriaučialiūnas pradėjo 1996 m. Kaip tik tuo metu Vilkaviškio rajone iro žemės ūkio bendrovės, todėl daugelis jose dirbusių asmenų ėmė ūkininkauti savarankiškai. Gintaras buvo vienas iš jų. Vyras pirmąjį derlių užaugino šešiolikoje hektarų, kuriuos kiek anksčiau atsiėmė jo tėvai. Vėliau prie bendro šeimos ūkio prijungti dar šeši Gintaro žmonos Ritos tėvų hektarai, pamažu buvo perkami vis nauji plotai.

„Iš pradžių labai trūko technikos. Pamenu, traktorius turėjo dauguma ūkininkų, tačiau padargus skolindavomės vieni iš kitų. Vėliau, augant plotams, po truputį atsinaujino ir technikos parkas. Tam labai pasitarnavo Europos Sąjungos parama. Jei ne ji, galiu drąsiai sakyti, tokio ūkio tikrai nebūčiau sukūręs“, – pripažino Karklinių ūkininkas.

Pasinaudodamas įvairių laikotarpių ES paramomis, G.Kriaučialiūnas įsigijo porą grūdų kūlimo kombainų, traktorių, įvairių žemės ūkio padargų.

Šiuo metu Kriaučialiūnų ūkyje jokios technikos netrūksta. Tiesa, Gintaro teigimu, ją vis tiek reikia nuolat atnaujinti. Ūkininkas šiuo metu svarsto apie džiovyklų įsirengimą. Jis neseniai lankėsi Suomijoje, kur iš arčiau apžiūrėjo, kaip gaminami šie įrenginiai. Apskritai, Vilkaviškio rajono ūkininkas stengiasi neatsilikti nuo žemdirbystės naujovių, lanko įvairius seminarus, lauko dienas, semiasi patirties užsienio valstybėse. Jam kelis kartus teko viešėti ne tik Suomijoje, bet ir Vokietijoje, kur aplankė traktorių bei kombainų gamyklas. Nemažai ūkyje padeda ir Gintaro žmona Rita. Ji dirba Vilkaviškio rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriuje, todėl vyrui padeda deklaruoti pasėlius, nuolat praneša apie įvairių įstatymų ar teisės aktų pakeitimus, supažindina su visomis ūkininkavimo naujovėmis.

Be kitų neišgyventų

Nors šiuo metu G.Kriaučialiūnas koncentruojasi tik ties augalininkyste – augina kviečius, rapsus ir žirnius, –taip buvo ne visada. Seniau ūkyje ganėsi karvės, buvo prieauglio, tvartuose kriuksėjo kiaulės. Visgi didėjant dirbamos žemės plotams suderinti gyvulininkystę ir augalininkystę tapo neįmanoma.

„Būdavo, grįžtu iš laukų prieš vidurnaktį ir dar reikia važiuoti pas karves, nuvežti joms vandens ar kokių nors pašarų. Taip ilgai tverti negalėjau. Teko galutinai atsisakyti galvijų. Labai gerbiu ūkininkus, kurie verčiasi gyvulininkyste. Pripažįstu, be jų ir mums būtų daug sunkiau. Juk tiek, kiek pasaulyje užauginama grūdų, patiems žmonėms nereikia. Jie tikrai tiek nesuvalgytų. Labai daug grūdų sunaudojama gyvulių pašarams. Tad drastiškai mažėjantis gyvulių augintojų skaičius turėtų neraminti ir augalininkystės ūkių savininkus. Esame susiję vieni su kitais“, – teigė G.Kriaučialiūnas.

Anksčiau jis savo plotuose augino ne tik javus bei rapsus. Vyras nuo 1997 m. vertėsi ir cukrinių runkelių auginimu. Vis tik prieš penkerius metus ūkininkas šios kultūros atsisakė. Pagrindinė to priežastis – nuolatinės problemos su Marijampolės cukraus fabriku.

„Ko gero, išgyvenau visas fabriko krizes. Teko ir kovoti už jo išsaugojimą, tačiau galiausiai vis tiek priėjau liepto galą. Baigėsi kantrybė. Buvo metų, kai man priklausančius pinigus atgavau tik pardavęs kitų metų derlių. Kiek girdėjau, šiam fabrikui dabar vėl ne patys geriausi laikai. Nemažai mano kolegų, dar pernai auginusių cukrinius runkelius, šiemet jau žada to nebedaryti“, – pasakojo pašnekovas.

Nesupranta priešinimo

Kalbėdamas apie dabartinę žemdirbių situaciją, Gintaras apgailestavo, kad pastaruosius dvejus metus viešojoje erdvėje labai daug dėmesio skiriama miesto ir kaimo supriešinimui. Vyras svarstė, kad tai greičiausiai yra kam nors naudinga.

„Daug kas akcentuoja, kad ūkininkai važinėja su džipais ar galingais traktoriais, tačiau niekas nepasako, jog du trečdaliai iš jų priklauso bankams. Juk žemdirbiai yra pasiėmę milžiniškas paskolas, už kurias moka parduodami užaugintą produkciją. Deja, gauti pelno iš ūkio kasmet tampa vis sunkiau. Produkcijos supirkimo kainos nekilo jau daugybę metų, o chemikalai, trąšos ar technikos detalės brangsta kone kasmet“, – apgailestavo žemdirbys.

Jis taip pat neslėpė apmaudo, kad per pastaruosius kelerius metus ūkininkams bene keturis kartus pakilo mokestinė našta.

„Suprantu, kad mokesčius reikia mokėti, tačiau jie turėtų būti adekvatūs“, – pabrėžė Vilkaviškio rajono ūkininkas.

Jis buvo vienas iš tų, kurie praėjusių metų rudenį prisijungė prie protestų bangos, kilusios tarp šalies ūkininkų. Vyras savo laukuose statė žalius kryžius, su traktoriumi važiavo į Vilkaviškio miesto gatves. Gintaras buvo maloniai nustebintas, kai vietoje pusšimčio traktorių, kaip buvo tikėtasi, į šio Suvalkijos miesto gatves išriedėjo triskart daugiau sunkiosios technikos vienetų. Jo teigimu, taip ūkininkai parodė vienybę, nors didelių rezultatų nepasiekė.

Tikisi gerų metų

Praėję keli metai Kriaučialiūnams buvo pakankamai neblogi. Dauguma šalies žemdirbių anksčiau kentėjo nuo liūčių, šalnų ar sausrų, tačiau Gintaras teigė, jog jo valdomame ūkyje situacija nebuvo tokia prasta, kaip pas kai kuriuos kitus žemdirbius. Kai prieš kelis metus antroje vasaros pusėje šalį siaubė liūtys, G.Kriaučialiūnas spėjo nukulti visą derlių dar iki jų. Pastarieji dveji metai ūkininkams irgi nebuvo palankūs dėl sausrų, tačiau karkliniškis šios padėties nedramatizavo. Pavyzdžiui, pernai iš hektaro kviečių jis prikūlė vidutiniškai 7 tonas grūdų. Gal tik rapsų derlius buvo šiek tiek mažesnis nei tikėtasi.

„Prasčiausi buvo berods 2014-ieji ar 2015-ieji metai, kai bene visas žiemines kultūras teko persėti vasarinėmis. Bet tie metai buvo labai nepalankūs visiems žemdirbiams. Esu pastebėjęs, kad man geriausi būna kas ketvirti metai. Puikūs buvo 2008-ieji, 2012-ieji ir 2016-ieji, todėl tikiuosi, jog ir šiemet ši seka nebus pažeista. Aišku, šie metai – neeiliniai, tad ką nors nuspėti dar labai sunku. Nelabai pamenu tokios ankstyvos pavasarinių darbų pradžios. Jau pernai visi stebėjomės ankstyvu pavasariu, tačiau šiemet jis atėjo dar greičiau. Dėl to kyla ir šiek tiek neaiškumų. Pavyzdžiui, nežinia, kada laukus purkšti nuo piktžolių, kad tai padarius nereikėtų jų purkšti dar sykį“, – kalbėjo pašnekovas.

Šią žiemą vyro pasėliai peržiemojo puikiai. Ir nors kovo pabaigoje bei balandžio pradžioje į Lietuvą buvo atslinkęs nedidelis šaltukas, ūkininkas vylėsi, kad jis nepakenks jau vegetuoti pradėjusiems augalams.

Atsipūsti nuo ūkio darbų Kriaučialiūnai mėgsta keliaudami. Kartą ar du sykius per metus jie stengiasi išvykti pailsėti kur nors į užsienį. Šeimai labai patinka ir Lietuvos kurortai – Birštonas bei Druskininkai. Anot Gintaro, šiek tiek „pravėdinti“ galvą po darbų – tiesiog būtina. Priešingu atveju, darbas ūkyje taps nemielas, monotoniškas.