Asmeninio archyvo nuotr.

Žaliosios planetos dieta. Taip pavadintoje konferencijoje, surengtoje Švedijos mieste Siodertaljė, dalyvavo Baltijos šalių tiek vartotojų, tiek žemdirbių organizacijų atstovai. Kuo ši konferencija svarbi žemdirbiams? Gal galime ko nors iš kaimynų švedų pasimokyti ir pritaikyti Lietuvoje?

Švedijoje patirtais įspūdžiais dalijasi LR Žemės ūkio rūmų (LR ŽŪR) pirmininkas Arūnas Svitojus.

Švedai išskirtinai rūpinasi savo ir ypač savo vaikų sveikata. Siekiama ir pasiekiama, kad vaikus kuo mažiau kamuotų alerginiai susirgimai, kad pirmiausia vaikai būtų maitinami išskirtinai sveiku ir skaniu maistu. Sakysite, o kas to nenori? Ir lietuviai to nori, tačiau gaudami gerokai mažiau pajamų negali to tikslo pasiekti.

„Neskubėkime daryti tokių išvadų. Ir nenorėkime maksimalių rezultatų pasiekti tuoj pat. Pradėkime nuo nedidelių žingsnių ir pasieksime rezultatų“, – stabdo įprastus lietuvių dejavimus dėl lėšų trūkumo A.Svitojus.

Taigi ko galime pasimokyti iš švedų?

„Pirmiausia – Švedijos mokyklose yra įdiegtas nemokamas ir sveikas vaikų maitinimas. Ne todėl, kad visiems švedams trūksta lėšų, o todėl, kad taip mažinama socialinė atskirtis. Kaip žinome, Švedijoje taikomi progresiniai mokesčiai, kai turtingieji moka didesnius mokesčius. Tačiau mokyklose – nemokamai maitinami visi. Tai yra svarbu psichologiškai“, – aiškino A.Svitojus.

Švedai konferencijoje dalijosi patirtimi ir vaizdiniais pavyzdžiais svečiams pademonstravo, kaip jų ne vienerius metus gludinta sistema veikia.

Svarbus ir net esminis šios sistemos akcentas – vaikams tiekiamas maistas privalo būti tik vietinės kilmės ir pagamintas iš žemės ūkio produktų, kuriuos auginant nevartoti chemikalai.

„Švedijos mokslininkai atliko konkrečią analizę ir net skaičiavimais pagrindė, kad valstybė, įdiegusi šią sistemą, turi daugiau naudos nei išlaidų, nes sveikesni žmonės valstybei atneša daugiau naudos nei valgantys bet ką ir bet kiek“, – sakė A.Svitojus.

Pasak A.Svitojaus, švedų taikomoje sistemoje yra daug įvairių mums neįprastų, tačiau tikrai taikytinų niuansų. Pavyzdžiui, Lietuvoje mokyklose vaikams yra pateikiamas maistas pagal kažkieno nustatytas normas, o Švedijoje – vaikas pats įsideda į lėkštę tiek maisto, kiek jam reikia.

Kitas niuansas –  nesuvalgyto maisto likučius vaikas pats sudeda į maišelį ir jis automatiškai pasveriamas. Tokia sistema vaiką išmoko efektyviau nei šimtai teorinių pamokų apie taupų maisto vartojimą, apie vartojimo įtaką klimato atšilimui ir t.t.

Kiek to maisto lieka?

„Tą dieną, kai lankėmės mokykloje, per pietus valgykla surinko tik 5-6 kilogramus maisto atliekų. Kas toliau? Kartą per savaitę ar kartą per kelias savaites mokykloje patys vaikai svarsto, kodėl susikaupė atliekų ir kaip būtų galima atliekų kiekį sumažinti“, – sakė A.Svitojus.

Pasak A.Svitojaus, švedų sistemą reikėtų diegti ir Lietuvoje. Daug pinigų tokiai sistemai diegti nereikėtų, reikėtų tik didelio noro.

„Reikia iš esmės keisti viešųjų konkursų taisykles. Šiuo metu konkursus laimi sugebantys importuoti pačius pigiausius maisto produktus, o į maisto kokybę ir į jo įtaką vaikų sveikatai neatsižvelgiama. Neįvertinama, pavyzdžiui, kiek degalų suvartojama gabenant tuos maisto produktus, taigi ir kiek teršiama aplinka“, – sakė A.Svitojus.

Galime pridurti, kad šia linkme pradedama eiti ir Lietuvoje. Iniciatyvos ėmėsi ekologiškai ūkininkaujantys Ukmergės krašto ūkininkai. Ūkininkams labai talkina vietos valdžia, parengusi konkursus taip, kad juos laimėtų būtent vietos augintojai, o ne tarpininkai, siūlantys pigius ir abejotinos kokybės, dažniausiai atvežtinius maisto produktus.