LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Šįmet pasaulio pienininkų sostine rugsėjo pabaigoje tapo Stambulas. Didžiausiame Turkijos mieste Tarptautinė pienininkystės federacija surengė kasmetinį pasaulinį pienininkystės kongresą. Pienininkystės ekspertai iš 65 pasaulio šalių aptarė šio žemės ūkio sektoriaus padėtį ir pabandė pažvelgti į jo ateitį. Prognozės suteikia vilčių – ekspertų teigimu, pieno produktų poreikis augs sparčiai, tačiau nesusilpnės ir konkurencija, todėl pieno gamybos ūkiams patariama kuo daugiau dėmesio skirti gyvulių veislininkystei, genetikai.
Gamyba auga ir augs
Stambule surengtame Tarptautinės pienininkystės federacijos kongrese pienininkystės ekspertai vieningai prognozavo pieno gamybos pasaulinėje rinkoje augimą. 2016 m. pieno gamyba paaugo 1,8 proc., 2017 m. – 1,5 proc., 2018-aisiais, palyginti su 2017 m., pieno gamyba išaugo net 2,4 procento.
„Jau šeštus metus pasaulinėje rinkoje auga sviesto gamyba – 2018-aisiais ji išaugo 2,5 proc. Dar sparčiau auga sūrio gamyba – 2018 m. paaugo 2,1 proc., o nuo 2013-ųjų jo gamyba kasmet paaugdavo nuo 2 iki 3,3 proc., stabiliai augo ir pieno miltelių gamyba“, – vardijo kongrese dalyvavęs Žemės ūkio rūmų Veislininkystės, gyvulininkystės ir veterinarijos komiteto pirmininkas, Lietuvos galvijų veisėjų asociacijos direktorius Edvardas Gedgaudas.
Ar pieno gamyba svarbi vertinant pasaulio ekonomiką?
„Labai svarbi. Ekspertų skaičiavimais, padidinus pieno gamybą 100 litrų, papildomai sukuriama viena darbo vieta. Taigi pieno gamyba yra viena svarbiausių darbo vietų kūrėjų kaimo vietovėse, viena pagrindinių stabilumo žemės ūkyje garantijų“, – sakė E.Gedgaudas.
E. Gedgaudas
Daugelis lankėmės Turkijoje, ragavome specifinio skonio sūrio. O kaip atrodo Turkijos pienininkystė?
„Tai – auganti rinka. Pienininkystė šioje šalyje laikoma strategine kryptimi. Pavyzdžiui, nuo 2014-ųjų pieninių karvių padaugėjo per 700 tūkst. Iš viso yra 6,3 mln. melžiamų karvių. Vidutinis primilžis per metus tesiekia 3 161 kilogramą, tačiau Turkija pagal pieno gamybą Europoje yra jau trečioje, o pasaulyje – 7 vietoje“, – pasakojo E.Gedgaudas.
Ūkių mažiau – pieno daugiau
Įdomu, kad pasaulyje pieno gamybos ūkis vidutiniškai turi 3,1 karvės. Iš viso pasaulinėje rinkoje 78 proc. ūkių laiko 1–10 karvių, ir tai sudaro 56 proc. visų pieninių karvių. Nuo 11 iki 100 karvių laiko 22 proc. ūkių ir jie laiko 28 proc. visų pieninių karvių, o stambiausieji ūkiai, laikantys per 100 karvių, sudaro tik 0,3 proc. visų ūkių, tačiau jie laiko 16 proc. visų pieninių karvių. Priminsime, kad Lietuvoje pieno ūkyje vidutiniškai laikomos 6 karvės.
Pasak E.Gedgaudo, tiek pasaulinėje rinkoje, tiek Lietuvoje pieno ūkių mažėja, karvių skaičius – taip pat, tačiau pieno gamyba pastaraisiais metais šiek tiek auga. Tokia tendencija yra ir, pavyzdžiui, Vokietijoje.
Jeigu pieno produktų poreikis pasaulyje auga, tai gal augs ir produktų kaina, taigi ir žalio pieno supirkimo kaina? Per pastaruosius trejus metus pasaulinėje rinkoje žalio pieno supirkimo kainos buvo santykinai pastovios – 31,4 euro už 100 kilogramų natūralaus pieno. Prognozuojama, kad 2020 m. pieno supirkimo kainos svyruos nuo 31 iki 34 eurų už 100 kilogramų, o ateityje kainos gali pasiekti 34–38 eurus už 100 kilogramų. Taigi tikėtis stipraus kainų augimo neverta. Kokia išeitis?
Tarptautinės pienininkystės federacijos konferencijoje Stambule.
Konkurencijos rezervai
Stambule ekspertai lyg susitarę teigė, kad norintieji išsilaikyti pieno rinkoje turės ieškoti pieno gamybos savikainos mažinimo galimybių.
„Pasaulinėje rinkoje sparčiai auga pieno gamybos ūkių efektyvumas ir į tai mes turėtume orientuotis“, – sakė E.Gedgaudas.
Kokie efektyvumo didinimo rezervai?
„Pagrindinis rezervas – gyvulių genetikos gerinimas, galvijų veislininkystė“, – patarė E.Gedgaudas.
Konferencijoje pateikti skaičiavimai, kad dėl pienininkystės sektoriaus plėtros nuo 2005-ųjų iki 2018 m. šiltnamio dujų kiekis išaugo 18 proc., tačiau jeigu šis sektorius nebūtų skyręs tiek dėmesio genetikai bei gamybos efektyvumo didinimui, šiltnamio dujų emisija būtų padidėjusi net 38 proc. Šie skaičiavimai pagrįsti Prancūzijos pieno ūkių plėtros pavyzdžiais.
„Brokuodami neproduktyvius gyvulius prancūzai didino produktyvių gyvulių skaičių, skyrė daugiau dėmesio pašarų kokybei, rinkosi geresnes žolių sėklas, mėšlą naudojo biodujoms gaminti, ūkiuose montavo saulės energijos baterijas bei vėjo malūnus“, – paaiškino E.Gedgaudas.
Kita kryptis – valstybės parama šeimos ūkiams, kad šie galėtų naudoti daugiau robotų.
„Kitas pavyzdys – Airijos valstybės parama pieno ir jo produktų gamintojams ieškant naujų rinkų ir kuriant išskirtinius produktus. Pavyzdžiui, dabar pasaulinė rinka gerai žino apie Airijos sviestą, o juk šio produkto kelias į rinką valstybei padedant prasidėjo tik prieš 15 metų. Rezultatai įspūdingi – Airijoje pieno sektorius yra stabilus“, – sakė E.Gedgaudas.
Viena iš naujienų – ne tik pieno vartojimo, bet ir pieno gamybos augimas Indijoje. Indai palengva atsisako senųjų tradicijų ir karves vis dažniau laiko dėl pieno gamybos.
Eksportuotojų penketukas
Prie stambiausių pieno produktų eksportuotojų penketuko –Naujosios Zelandijos, Europos Sąjungos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Australijos ir Argentinos – šliejasi mūsų kaimynė Baltarusija. Tiesa, pastaroji naudojasi pieno produktų embargo į Rusiją situacija. Rusijos rinkai baltarusiška pieno kokybė iš bėdos tinka. Kita vertus, kyla abejonių dėl Baltarusijos pateikiamų statistikos duomenų – ar tikrai visas Rusijos rinkai skirtas pienas yra baltarusiškos kilmės? Todėl ir Stambule, diskutuodami apie pasaulinę rinką, ekspertai Baltarusiją paminėjo, tačiau neskyrė daug dėmesio – Baltarusija laikoma tarsi Rusijos vidaus rinkos dalimi.
Sviesto eksporto rinkas 2018 m. iš esmės dalijosi ES ir Naujoji Zelandija. Ekspertai prognozuoja, kad tokia padėtis išliks ir iki 2028-ųjų. Apie 50 proc. sūrių eksporto užima ES ir ši dalis per artimiausią dešimtmetį dar išaugs. Antra – Naujoji Zelandija, trečia – JAV. Beje, JAV smarkiai didins nugriebtų pieno miltelių eksportą ir 2028-aisiais turėtų pasivyti ES. Po jų eis Australija ir Argentina.
Konferencijoje bandyta pažvelgti dar toliau – prognozuojama, kad 2050-aisiais maisto, taigi ir pieno produktų, poreikis pasaulyje išaugs net apie 50 procentų.
Iššūkių puokštė
Pieno gamintojai neišvengs iššūkių, kurie laukia ir kitų žemės ūkio bei maisto pramonės šakų. Vienas iš jų – klimato kaita.
Teigiama, kad būtent pienininkystės sektorius nuo 2005-ųjų iki 2015 m., didėjant gyvulių skaičiui, šiltnamio dujų kiekį padidino apie 18 proc. Daug ar mažai? Kaip pažiūrėsi.
„Intensyvumas sumažėjo 11 proc. Jeigu šioje srityje nebūtų naudojamasi veislininkyste, gerinama genetika, tai šiltnamio dujų emisija būtų padidėjusi net 38 proc.“, – gynė pieno sektorių E.Gedgaudas.
Įsisenėjusi problema – nepagrįsti vadinamųjų žaliųjų judėjimų kaltinimai.
„Socialiniai tinklai prikimšti straipsnių apie tai, kad gyvulininkystė, taigi ir pieno gamyba, yra amorali. Esą tai – gyvulių išnaudojimas“, – stebėjosi E.Gedgaudas.
Tarp naujų iššūkių – pieno pakaitalų gamybos ir vartojimo augimas. Rinkoje vis daugiau vietos užima, pavyzdžiui, migdolų, ryžių ar sojų pienas.
Tačiau, nepaisant šių iššūkių, pieno gamyba ir vartojimas augs bent iki 2050-ųjų, taigi ši ūkio sritis yra perspektyvi, tačiau išsilaikyti galės tik mažinantieji pieno gamybos savikainą arba sugebantieji pieno produktų rinkose surasti naujų nišų.
Vartojimo rinkos
Pienininkystės kongrese daug dėmesio buvo skirta ir augančiai vartotojų rinkai Kinijoje. Šiuo metu šioje šalyje vienas gyventojas per metus suvartoja tik 20,3 kilogramo pieno produktų (Lietuvoje – 328 kilogramus).
„Auga sveikų produktų paklausa. Kaip auga? 16 mln. naujagimių kasmet, vidurinioji klasė – apie 400 mln. vartotojų, o iš viso yra net 1,4 mlrd. gyventojų. Taigi net nedideli pasikeitimai šioje šalyje yra labai svarbūs visai pasaulinei rinkai“, – sakė E.Gedgaudas.
Taigi būtent ir dėl Kinijos įtakos pieno vartojimas pasaulinėje rinkoje auga.
Nors Lietuvoje vienas gyventojas per metus suvartoja 328 kilogramus pieno produktų ( 4–5 vieta ES), tačiau lietuviai palyginti nedaug vartoja geriamojo pieno. Šiame sąraše yra Latvija, Estija, Norvegija, Švedija, Suomija, Islandija, Austrija, Šveicarija, Ispanija, Portugalija, Jungtinė Karalystė, JAV, Kanada, Brazilija, Urugvajus, Australija ir Naujoji Zelandija. Tačiau Lietuva, kaip ir daugelis ES šalių, yra tarp daugiausia vartojančiųjų sūrį. Lietuviai palyginti nedaug vartoja ir sviesto.
Juodosios technologijos
Turbūt ir Lietuvoje girdėjome apie teiginius, kad pienas yra tik laikinas maistas kūdikiams, o suaugusiems žmonėms pieno esą nereikia ir jį vartoti netgi nesveika. Sunku pasakyti, kas nuolat skleidžia tokius absurdiškus teiginius. Manoma, kad jų iniciatoriai yra sulčių bei kitų gėrimų gamintojai.
„Internete nuolat platinama tokio pobūdžio informacija pirmiausia patenka į jaunų žmonių akiratį. Informacija pateikiama profesionaliai, įtikinamai, todėl daug jaunų žmonių ant šio kabliuko užkimba“, – teigė E.Gedgaudas.
Kuriose šalyse jaučiama didžiausia tokių gandų įtaka? Pasak Stambulo konferencijos pranešėjų, labiausiai jų paveikta yra jaunoji amerikiečių karta, tačiau šis virusas plinta ir Europoje. Kaip priešintis?
„Tik viešumu. Pasitelkti į pagalbą medikus, kurie pateiktų tyrimais pagrįstus faktus apie tikrąją pieno ir jo produktų naudą žmogaus sveikatai. Ir tai daryti reikia nuolat, nes klaidinanti informacija taip pat platinama nuolat“, – tvirtino E.Gedgaudas.
