Ko siekia mažai kam žinomas Seimo Metro idėjos paramos parlamentinės grupės pirmininko pavaduotojas Andrius Palionis - įvesti tvarką ar parengti sąlygas perimti pelningą verslą?

Kyšo slapti interesai

Lietuvos Konstitucija neleidžia privatizuoti valstybinio miško. Tokio Lietuvoje yra beveik 50 procentų. Juos tvarko valstybinės įmonės – miškų urėdijos. Per jas realizuojama apvalioji mediena, tačiau tokia tvarka erzina perdirbėjus (ypač stambesnius), kurie norėtų medieną gauti pigiau ir be kliūčių.

Kova dėl šio ir kito valstybės turto vyko ir seniai. Vienas iš raundų - praėjusios Seimo kadencijos metu egzistavęs projektas „Visuomis“. Jo įkvėpėjas, tuometinis ūkio ministras Dainius Kreivys norėjo įsteigti nedidelę komercinę genialių vadybininkų struktūrą, kuri valdytų beveik visą dar neišparduotą valstybės turtą – įskaitant miškus. Žadėta, kad tai atneš pasakišką finansinę naudą valstybei. Tiesa, D.Kreivys netrukus neteko pareigų, o projektas nuskendo nespėjęs prasidėti.

Būta ir kitokių planų. Pastaraisiais metais, neteikiant konkrečių projektų, kalbėta apie 1 arba 9 įmones vietoje dabar esančių 42 urėdijų. Žinoma, kad apie tai vyko suinteresuotų asmenų nevieši pokalbiai ir Generalinėje urėdijoje, ir vyriausybėje, ir prezidentūroje. Tai nepraslydo pro urėdijų vadovų bei darbuotojų ausis.

2015 metų pavasarį įsikišo Seimas, kuris Miškų ūkio įstatymo pataisomis nustatė, kad urėdijų turi būti lygiai 42. Tokiu sprendimu Seimas užkirto kelią Aplinkos ministerijos planuotai urėdijų stambinimo reformai, dėl ko, kaip buvo teigiama, darbo netektų apie 350 darbuotojų.

Jeigu vyriausybė nuspręstų reformuoti miškų ūkį, jai tektų prašyti Seimo keisti Miškų įstatymą. Prezidentės D.Grybauskaitės veto parlamentas atmetė įspūdinga dauguma. Tiek ji, tiek premjeras A.Butkevičius liko pasipiktinę.

Anot jų, įstatyme nustatytas konkretus miškų urėdijų skaičius apriboja vyriausybės Konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus tvarkyti krašto reikalus, imtis Seimo patvirtintoje Vyriausybės programoje nurodytos miškų ūkio reformos ir spręsti valstybės įmonių, įskaitant miškų urėdijų, reorganizavimo arba likvidavimo klausimus. Esą tai - trukdo efektyviai valdyti mišką.

Lydi melo šleifas

Svarstant veto atmetimo klausimą po Seimo langais mitingavo miškininkų profsąjunga, kuri sveikino parlamento sprendimą. Tačiau nespėjus aistroms nurimti, jau kitą dieną Seimo narys Andrius Palionis ėmė ir užregistravo naują keistoką reformatorišką iniciatyvą. Jis siūlo neliesti 42 paprastų,o panaikinti Generalinę urėdiją. Jos funkcijas norima išdalinti Miškų tarnybai ir Miškų departamentui.

Tada daug kas gūžčiojo pečiais, nesuprasdami, koks šios pertvarkos tikslas, tačiau projektas neseniai praėjo pateikimo stadiją ir bus svarstomas toliau. Iškart prasidėjo paieškos – kam tai naudinga?

Buvęs generalinis urėdas Benjaminas Sakalauskas, vadovaujantis Rokiškio urėdijai, sako, kad Generalinė urėdija susilaukė „žmonių reakcijos“ į pertvarkų planus. „Taip ir sakoma – nekask kitam duobės, nes pats įkrisi. Tai tiesiog žmonių, kurie realiai dirba, važinėja po rajonus, reakcija į siekį naikinti urėdijas.

Šito miškų holokausto iniciatoriai veikė ir prieš kelerius metus, ir dabar yra grupuotės, suinteresuotos prieiti prie miškų resursų ir valdyti juos išskirtinėmis sąlygomis. Jos nelabai slepiasi. Buvo viešai deklaruojama, kad panaikinus urėdijas, bus padidintas efektyvumas, vietoje 4 tūkst. žmonių liks dirbti 750. Likusius buvo numatoma išmesti į gatvę. Įdomiausia, kad visą šitą procesą lydi melo šleifas. Tada iš įvairių rūmų buvo sakoma, kad tai yra skandinaviški pavyzdžiai. Pasidomėjus paaiškėjo, kad „Visuomio“ analogo nėra jokioje Švedijoje. Skleidžiamas melas ir dabar“, - tvirtino jis.

Būtina viską apgalvoti

B.Sakalauskas patvirtino, jog iki šiol neatsisakoma minties visą miškų ūkį atiduoti vienai įmonei, kuri būtų įsteigta kažkuriame didmiestyje.

„Mačiau tokių įmonių. Girininkijos, kaip ir Latvijoje bei Estijoje, būtų panaikintos. Lenkijoje, pagal kurią sukurta ir mūsų sistema, - efektyviausia Europoje. O žmonėms meluojama, kad girininkijos nebūtų liečiamos. Situacija dėl Generalinės urėdijos naikinimo – diskutuotina. Laikui bėgant galima pagalvoti, ar tai bus vienokia, ar kitokia institucija – ji bus reikalinga. Tačiau ateityje jos funkcijos gali būti peržiūrėtos,“ - svarstė pašnekovas, vengęs aiškiai pasakyti, pritaria naujam projektui ar ne.

Dauguma kalbintų miškininkų nesuprato, kam naikinti tai, kas pakankamai efektyviai veikia.

Raseinių miškų urėdijos vadovas ir visų urėdų tarybos pirmininkas Antanas Kilčauskas diplomatiškai sakė, kad pateiktas projektas esąs „šiek tiek netikslus“. „Manau, kad šiuo metu Generalinės urėdijos naikinti nereikia. Galbūt reiktų pagalvoti, pasitarus su teisininkais, kaip ją pervadinti, kaip perskirstyti funkcijas tarp institucijų, kad viskas atitiktų Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO), į kurią taip trokšta įstoti Lietuva, reikalavimus.

Taip pat svarbu, kad išliktų savarankiškos urėdijos, turinčios juridinio asmens statusą, kaip yra dabar. Juk ta pati EBPO pasisako už konkurenciją, mažesnę korupcijos riziką. Esant 42 urėdijoms, ar jei jų vėliau liktų 35-38, būtų mažesnė rizika visokios negerovėms, negu palikus vieną. 2007 metais kalbėta apie 9 urėdijas, pernai vėl tas pats kalbėta. O dabar apie tai nebekalbama. Ir gerai – manau, kad tai ne geriausias variantas,“ - aiškino jis.

Sklinda aferos kvapas

Esama požymių, kad stambiosios verslo interesų grupės gal ir nelaiko Generalinės urėdijos panaikinimo kaip prioritetinio tikslo (kalbinti jų atstovai sakė nemanantys, kad tai reikšminga komentuoti), tačiau jie ieško kitų kelių savo tikslams įgyvendinti. Generalinės urėdijos naikinimas – tik priedanga kitoms užmačioms.

Reikalas tas, kad valdančiųjų sumanymas dėl miškų iš stalčių buvo ištrauktas praėjus metams po to, kai Seimas priėmė įstatymų pataisas ir užkirto kelius urėdijų skaičiui mažinti. Kodėl dabar? Gal sutapimas, tačiau kaip tik balandžio pradžioje Ūkio ministerija pasiūlė dalį valstybės įmonių reorganizuoti į ribotos atsakomybės bendrovės. Tai daroma, cituojant vyriausybės pasitarimo sprendimo priedą, ne pagal kokią nors griežtą direktyvą, o „pagal esamas ir naujausias EBPO tendencijas“. Kas gali nutikti, jei taip bus?

Valstybiniai miškai tokiais ir liks. Skirtumas tik toks, kad vienos valstybės ribas peržengiančio ribotos atsakomybės bendrovių įstatymas numato patogią landą. Pagal jį tokia įmonė be kliūčių galės jungtis su kitų valstybių bendrovėmis. Taigi miškas - valstybės, o jį valdanti bendrovė jau mišraus ir nežinia kieno kapitalo. Pelnu valstybei jau reiktų dalintis.

Maždaug 3,7 milijono kubinių metrų miško, kasmet paruošiamo valstybiniuose miškuose, yra gardus kąsnis. Dėl to tikrai verta steigti įmones užsienyje ir vėliau susijungti su esančia Lietuvoje. Taip lengvai būtų galima prieiti prie prie valdiškų miško išteklių.

Tyčia klaidinama

Urėdo B.Sakalausko nuomone, EBPO reikalavimu tik prisidengiama, kurį vis kartoja tos pačios finansinės grupuotės. „Atseit blogai, kad urėdijose nėra savarankiškų valdybų, tarybų ir t. t. Jei labai reikia, tai jas galima imti ir sukurti. Kalbama, kad nepakankamai konsoliduotas valdymas. Tas žodis „konsolidavimas“ - išvis keiksmažodis.

Čia reikia kalbėti apie centralizavimą. Ką dar galima centralizuoti? Gal buhalterinę apskaitą, kas jau ir yra daroma. Prekyba mediena jau seniai centralizuota. Palyginus su ta archaiška situacija, kurią radau tapęs Generalinės urėdijos vadovu, pažengėme toli. Gal dar liko nekonsoliduotų (???) 10-20 funkcijų, tik nereiškia, kad tai daryti būtina,“ - sakė jis.

Jo kolega A.Kilčauskas irgi įžvelgė, kad reformose esama „kitokių ištakų“, nei tik noras įtikti EBPO. „Tiesiog Ūkio ministerijai miškas yra tik mediena. Vis kalbama apie efektyvumo, našumo nepakankamumą, bet pamirštama, kad miškas atlieka daug funkcijų. Čia yra ir viešųjų interesų, į ką neatsižvelgiama. Tai - siauras požiūris.

Galima spėti, kad tokį požiūrį labai skatina stambieji medienos perdirbėjai. Jie vis verkia, kad neįsigyja norimomis sąlygomis pakankamo kiekio medienos. Tuo tarpu aš galiu drąsiai teigti, kad dabartinė prekyba apvaliąja mediena yra tokia skaidri, kad skaidriau niekas nesugalvos. Ir priekaištų mums jie negali reikšti.

Laisvoje rinkoje – kas moka daugiau, tas ir perka. Siūlant visas tas reformas, konsolidavimus, dažnai manipuliuojama skaičiais ir tyčia klaidinama. Net jeigu žiūrėtume į mišką kaip į medienos kirtimo vietą, galiu pasakyti, kad iš hektaro Lietuvoje išgaunama daugiau nei Švedijoje, Suomijoje ar Latvijoje,“ - nurodė pašnekovas.

Žadėjo nieko nekeisti

Seimo Aplinkos komiteto pirmininkas, socialdemokratas Algimantas Salamakinas visu pateiktus reformų planus vadina „burbulų pūtimu“.

„Projektas dėl Generalinės urėdijos panaikinimo yra per ankstyvas, neparuoštas. Manau, kad ši urėdija turi išlikti. Gal reikia įkurti valdybą, kuri dalį funkcijų paimtų nuo generalinio urėdo, viską reikia svarstyti. Manau, kad svarstant komitete, viską išsiaiškinsim. Dėl mėginimo paversti urėdijas akcinėmis ar uždarosiomis akcinėmis bendrovėmis, įtariu norą jas privatizuoti.

Nežinau, ką Ūkio ministerija dabar piešia. Gal neturi ką veikti? O gal ta EBPO, kurią lietuvių tauta vadina Rotary klubu, to reikalauja? Bet panašu, kad čia mes patys kažko prisigalvojame su tomis reformomis. Jau buvome tokioje situacijoje prie sovietų, kai visos urėdijos buvo sunaikintos ir įkurtas „Leschozprom“. Ar šito reformatoriai nori? Gali jie ten ministerijoje piešti kas patinka, tačiau per šią kadenciją tikrai urėdijų niekas nepanaikins, tokių reformų nebus. Nei komitetas, nei Aplinkos ministerija tam nepritars,“ - emocionaliai kalbėjo politikas.

Istorija sukasi ratu?

Tuo tarpu projekto autorius Seimo narys Andrius Palionis laikosi savo.

„Visos kalbus apie verslo interesus yra keistos. Mes dabar nesiūlome liesti pačių urėdijų. Siūlome naikinti tik Generalinę urėdiją. Teikiamas pasiūlymas išvis niekaip nesusijęs su miškų valdymu. Kiek atsimenu, kai Seime buvo įregistruotas pasiūlymas nustatyti urėdijų skaičių, buvo atvirkštinis variantas. Sakyta, kad verslas nori, jog urėdijų būtų mažiau. Mes tada juokavom, kad su devyniais urėdais lengviau susitarti, negu su 42. Valdymas būtų efektyvesnis, o valstybė sutaupytų dalį lėšų.

Urėdijų, kaip ir kelininkų įmonių reorganizavimą į ribotos atsakomybės bendroves, Ūkio ministerija pasiūlė dėl stojimo į EBPO reikalavimų. Tačiau siūlymo nederino nei su Aplinkos, nei su Susisiekimo ministerijomis. Vyriausybė turi sėsti ir žiūrėti, kaip geriausia daryti,“ - stengėsi nuo temos nusišalinti parlamentaras.

Tuo tarpu visus bando raminti partijos „Tvarka ir teisingumas“ deleguotas aplinkos viceministras Linas Jonauskas. Jis žiniasklaidai teigė, kad valstybinius miškus saugo Konstitucija ir Vyriausybės programa. Jis tikino, kad bus sudaryta darbo grupė, kur susirinkę miškininkai, įvairių sričių specialistai bei profesionalai šioje situacijoje viską suderins.

Dabartinė padėtis dėl miškų ūkio ir skubėjimas derinti pozicijas dėl stojimo į EBPO bei su viskuo sutinkant, primena situaciją derantis dėl stojimo į ES. Tada buvo „praganyta“ šalies ekonominė energetika bei kiti svarbūs šalies sektoriai. Situacija kartojasi?