Bendrovės nuotr.

Konstitucinis Teismas (KT) vasario 6-ąją paskelbė nutarimą dėl vadinamojo Pieno įstatymo. Nepriklausoma konstitucinės justicijos institucija pieno sektoriaus problemas nagrinėjo pirmą kartą istorijoje, ir tai buvo sudėtinga, ilgai užtrukusi byla.

Nutarimo įsigaliojimas atidėtas iki liepos, vadinasi, per tą laiką turės būti atlikti „namų darbai“: užkaišytos nustatyto teisinio reguliavimo spragos, pašalintas neapibrėžtumas ir užtikrinta šio teisinio reguliavimo vidinė darna.

Klausimai, ties kuriais susitelkė KT

Verta prisiminti, kad išaiškinimo, ar įstatymo nuostatos neprieštarauja Konstitucijai, 2016 m. birželio 28 d. kreipėsi 40 Seimo narių grupė.

KT tyrė Pieno įstatymo (Ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo) atitiktį Konstitucijai pagal pareiškėjų suformuluotus klausimus: dėl teisės akto priėmimo procedūrų, įstatymu nustatyto reikalavimo ant Lietuvos rinkai tiekiamų Lietuvoje pagamintų pieno gaminių nurodyti žalio pieno kilmės šalį. Taip pat ūkio subjektų nesąžiningų veiksmų draudimo bei reikalavimo pirkėjui pagrįsti žalio pieno pirkimo kainos mažinimą.

Bylai rašytines nuomones pateikė to meto žemės ūkio ministras Bronius Markauskas, ūkio ministras Mindaugas Sinkevičius, Europos teisės departamento prie Teisingumo ministerijos generalinis direktorius Deividas Kriaučiūnas, Konkurencijos tarybos narė Jūratė Šovienė, Specialiųjų tyrimų tarnybos direktorius Saulius Urbanavičius, Aleksandro Stulginskio universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto dekanė prof. dr. Astrida Miceikienė, šio fakulteto prof. dr. Vladzė Vitunskienė, Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Privatinės teisės instituto prof. dr. Raimundas Moisejevas, Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas, Žemės ūkio rūmų direktorius Sigitas Dimaitis. VšĮ Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūros direktorė Aneta Kacėnaitė pateikė Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo įgyvendinimo ir pasiektų rezultatų įvertinimo pažymas. Taip pat KT informaciją pateikė Seimo teisininkai.

Kreipėsi į ES Teisingumo Teismą

Bylos nagrinėjimas užtruko, nes dėl nacionalinio teisės akto nuostatų suderinamumo su Europos teise KT 2017 m. gruodžio 20 d. nutarimu kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (TT) su prašymu priimti prejudicinį sprendimą. Jis buvo priimtas 2019 m. lapkričio 13 d.

TT išaiškino, kad Europos Parlamento ir Tarybos reglamentui neprieštarauja nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias, siekiant kovoti su nesąžininga komercine praktika, žalio pieno pirkėjams draudžiama mokėti skirtingą pirkimo kainą gamintojams (priklausantiems tai pačiai grupei pagal parduodamo žalio pieno kiekį) už tokios pat sudėties ir kokybės pieną, pristatomą tokiu pačiu būdu; taip pat Europos teisei neprieštarauja draudimas nepagrįstai mažinti su gamintoju sutartą kainą bei sąlyga, kad kainos sumažinimas daugiau negu 3 proc. galimas tik leidus kompetentingai nacionalinės valdžios institucijai.

Pripažinta, kad numatytu teisiniu reglamentavimu siekiama ginti silpnesnės sutarties šalies – žalio pieno gamintojų teises ir teisėtus interesus. Užtikrinti, kad žalio pieno pirkėjas taikytų tokią pačią bazinę kainą visiems žalio pieno gamintojams, kurių padėtis yra panaši pagal objektyvų kriterijų (per dieną parduodamo žalio pieno kiekį). Kartu taip siekiama sustiprinti smulkiųjų gamintojų derybines galias, skatinti juos labiau kooperuotis.

Atsižvelgė į pieno sektoriaus būklę

KT nutarime pabrėžiama, kad Lietuvos ūkio pieno sektorius yra viena didžiausių ir labiausiai išvystytų maisto gamybos šakų; pieno gaminiai sudaro apie penktadalį visos Lietuvoje gaminamos žemės ūkio produkcijos; pieno sektoriuje sukuriama apie 2 proc. šalies bendrojo vidaus produkto.

2015 m. duomenimis, žalią pieną Lietuvoje parduodavo apie 30 tūkst. žalio pieno gamintojų, 2017 m. – apie 25 tūkst., 2019 m. – apie 20 tūkst. Žalio pieno gamintojų galimybės derėtis su perdirbėjais, kitais pieno supirkėjais buvo ir yra menkos, nes dauguma žalio pieno gamintojų yra smulkūs (2015 metų duomenimis, 1–5 karves turėjo 74 proc. (2017 m. apie 71 proc., 2019 m. – apie 70 proc.) visų žalio pieno gamintojų), o 97 proc. viso surenkamo pieno perdirba šešios perdirbimo įmonės. Žalio pieno gamintojų derybines galias menkina ir tai, kad pienas yra greitai gendantis produktas.

Nepaisant pastangų įvairiomis priemonėmis skatinti žalio pieno gamintojų kooperaciją, tikrojoje kooperacijoje dalyvauja tik 15 proc. pieno gamintojų, jie tiekia tik 18 proc. viso Lietuvoje superkamo žalio pieno.

Europos Komisijos duomenimis, vidutinė žalio pieno pirkimo kaina Lietuvoje buvo ir yra viena žemiausių visoje ES.

Lietuvos pieno sektorius ypač reikšmingas šalies ūkiui, tačiau pieno ūkio struktūra yra nepalanki gamintojams, jų galios derėtis dėl žalio pieno supirkimo kainos bei kitų sąlygų, palyginti su pieno perdirbėjais, kitais jo pirkėjais, buvo ir yra menkos.

KT nutarime – trys punktai

KT pripažino, kad nagrinėtų įstatymo straipsnių nuostatos neprieštarauja Konstitucijai.

Valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, gali nustatyti diferencijuotą teisinį reguliavimą, kurį lemia ūkinės veiklos specifika. Žalio pieno pirkimo ir pardavimo santykiai yra reguliuojami atsižvelgiant į Lietuvos pieno sektoriaus struktūrinius ypatumus, jo reikšmę šalies ūkiui bei siekiant teisėtų ir visuomenei svarbių tikslų – užtikrinti žalio pieno pardavėjų (gamintojų) ir pirkėjų teisėtų interesų pusiausvyrą ginant silpnesnės sutarties šalies teises ir teisėtus interesus, taip pat visuomenės interesą išlaikyti tvarų Lietuvos pieno ūkį, taigi siekiant bendros tautos gerovės.

Tačiau įstatymas, kaip pripažino KT, prieštarauja Konstitucijai pagal priėmimo tvarką.

2015 m. birželio 25 d. teisės aktas buvo priimtas taikant ypatingos skubos svarstymo tvarką, nenurodant tam motyvų.

Ypatingos skubos tvarka, kaip yra išaiškinęs KT, gali būti taikoma tik išskirtiniais konstituciškai pagrįstais atvejais, kai būtina nedelsiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, kaip antai įvedant arba įvedus karo ar nepaprastąją padėtį, skelbiant arba paskelbus mobilizaciją, priimant sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas ginkluoto užpuolimo atveju ir (ar) prireikus itin skubiai vykdyti tarptautinius įsipareigojimus, stichinės nelaimės ar kitomis ekstremaliomis aplinkybėmis, kilus tokiai grėsmei valstybės ar visuomenės saugumui, kuriai pašalinti būtini itin skubūs įstatymų leidėjo sprendimai.

Atsižvelgiant į tai, kad įstatyme (su vėlesniais pakeitimais ir papildymu) nustatyto teisinio reguliavimo spragoms, neapibrėžtumui pašalinti ir šio teisinio reguliavimo vidinei darnai užtikrinti reikalingas tam tikras laikas, KT nutarimo įsigaliojimas atidedamas – oficialiai nutarimas bus skelbiamas 2020 m. liepos 1 d.

Skirstymas į gamintojų grupes – žeidžia

Renata VILIMIENĖ

Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos pirmininkė

Manau, kad klausimas dėl pieno grupių Teismui buvo netinkamai suformuluotas. Klausimas buvo – ar teisinga nustatyti skirtingą žaliavinio pieno supirkimo kainą skirtingoms grupėms, o ne apie gamintojų skirstymą į grupes apskritai. Apie tai asociacijoje esame ne kartą diskutavę.

Mane, kaip ūkininkę, žeidžia toks skirstymas. Sieksime, kad naujos redakcijos Pieno įstatyme to neliktų.

Žemės ūkio ministro Andriaus Palionio įsakymu sudaryta darbo grupė įstatymui tobulinti (darbo grupei vadovauja pats ministras), į ją esu įtraukta kaip Vidutinių pieno ūkių asociacijos atstovė. Vasario 4 d. buvome susirinkę į pirmąjį posėdį. Išsakėme savo lūkesčius ir priėjome išvadą, kad ŽŪM teisininkai pirmiausia paruoš projektą, tada dėl jo diskutuosime.

Lietuvos pieno gamintojų asociacija siūlo į darbo grupę, be gamintojų ir perdirbėjų, įtraukti trečiąją suinteresuotą šalį – prekybininkus. Gal ir taip. Tačiau mūsų asociacijos pozicija tokia, kad pradžioje reikėtų susitarti dviem šalims, o tada jau įtraukti trečią. Kol kas mes, gamintojai ir perdirbėjai, tarpusavyje nesusišnekame.

Ankstesnė ministerijos komanda buvo parengusi projektą, tačiau jis buvo neišdiskutuotas. Tikiu, kad diskusijos įvyks dabar, kad visi pasieksime tai, ko norime. Visų mūsų (perdirbėjų ir gamintojų) tikslai tie patys – uždirbti.

Mūsų asociacijos nuostata: turi būti aiški ir skaidri kainodara. Nustatytus reikalavimus atitinkančio žaliavinio pieno pagrindinė kaina visiems turi būti vienoda, nepriklausomai nuo pieno ūkio dydžio. Kainos priedai (už riebalus, baltymus) turėtų būti aiškiai reglamentuoti. Be to, įstatymu reikėtų numatyti, kokią pagrindinės kainos dalį gali sudaryti priedai, kad nebūtų iškreipta rinka.

Perdirbėjai sako, kad labai brangus pieno supirkimo punktų išlaikymas – žaliavinio pieno kilogramas atsieina 8 ct. Būtų teisinga, jei pieno supirkėjas gamintojui pateikiamoje sąskaitoje tai ir nurodytų: pieno supirkimo kaina yra, tarkime, 30 ct minus 8 ct – už punkto išlaikymą (aišku, išlaidos turi būti pagrįstos, nes punktuose skiriasi statytojų skaičius, atstumai iki pieninės). Aiški kainodara gali paskatinti žmogų pagalvoti, ar verta nešti pieną į supirkimo punktą, gal verčiau pačiam nusipirkti pieno aušintuvą ir dar dvi tris karves.

Konstitucija netoleruoja ypatingos skubos

Dainius ŽALIMAS

KT pirmininkas

Pagal priėmimo tvarką buvo nesilaikyta konstitucinių reikalavimų, Konstitucija netoleruoja ypatingos skubos taikymo taip, kaip buvo taikoma anksčiau, kai netgi be specialių motyvų įstatymas buvo priimtas ypatingos skubos tvarka. Todėl pirminė įstatymo redakcija, kuri buvo priimta tokiu būdu, pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai. Dalis, keičianti įstatymą, liko. Liko kertiniai, trečiasis ir penktasis, straipsniai.

Jeigu įstatymo leidėjas to klausimo nesiimtų reguliuoti, iš esmės liktų tik keli įstatymo straipsniai, galėtų būti įstatymo taikymo sunkumų, būtų taikomos tik pavienės nuostatos. Dėl to įstatymo leidėjas iki 2020 m. liepos 1 d., kai įsigalios Konstitucinio Teismo nutarimas, gali priimti, pavyzdžiui (sakau „pavyzdžiui“, nes tai įstatymo leidėjo kompetencija), naujos redakcijos įstatymą.

Sektoriuje trūksta sąžiningumo

Andriejus STANČIKAS

Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas

Panašaus KT sprendimo ir tikėjomės. ŽŪM, Pieno taryba jau pradėjo dirbti tuo klausimu.

Sudėtis ir kokybė turėtų būti pagrindiniai žaliavinio pieno kainos kriterijai. Gamintojų skirstymą į grupes inicijavo perdirbėjai ir didžiausi pieno tiekėjai. Perdirbėjų motyvas buvo, kad kainuoja surinkimas, o stambiausių tiekėjų pienas kokybiškiausias. Su tuo ne visai galima sutikti – ir maži gamintojai gali paruošti gerą pieną, kad tik kaina būtų gera. Tenka apgailestauti, kad tarp perdirbėjų ir pieno gamintojų nuolat vyko karas, kuriame visada labiausiai nukentėdavo patys smulkiausieji. Tikėjome, kad to padės išvengti kooperacija – deja, perdirbėjai ignoravo pieno kooperatyvus. Prisimenu, 2012 m. pieno gamintojams kaina nukrito 8–12 proc., o kooperatyvams – iki 25 proc. Dėl vienos gamintojų grupės žlugdymo jau rengėmės kreiptis į Europos Komisiją. Tada perdirbėjai sujudo. Bet praėjo pusmetis – ir vėl tas pats scenarijus.

Nesąžininga, kad kainų diferencijavimas buvo įtvirtintas įstatymu. Taip neturėtų būti.

Manau, kad scenarijus bus pakeistas. Perdirbėjams smulkusis gamintojas nereikšmingas, jie nori išlaikyti tik stambiuosius gamintojus, sukuria kreditavimo sistemą ir pan. Gaudami didesnę supirkimo kainą stambieji gamintojai dėl to neprieštarauja. Supranta, kad jeigu būtų mokama visiems vienoda kaina, kažkam ji turėtų sumažėti.

Seniai sklando idėja dėl prekybininkų įtraukimo į „pieno“ įstatymą. Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas Pieno taryboje ne kartą pateikė lenteles, kokia produkto galutinės kainos dalis atitenka ūkininkui, perdirbėjui ir prekybininkui. Tos proporcijos iš tikrųjų nesąžiningos. Tam, kuris daugiausiai darbo įdeda sukurdamas žaliavą, paprastai tenka mažiausia dalis. Prekybininko derybinės galios stipriausios, jis pasiima liūto dalį. Ir perdirbėjas turi „išsirengti“ prieš prekybininką, nes nori su produkcija patekti į lentynas.

2014 m. Rusijai paskelbus embargą ir 2015 m. ES panaikinus kvotas, metų antrojoje pusėje per visą pasaulį nusirito pieno krizė, žaliavos kainos ryškiai krito. Prisimenu, tarptautinėje pieno gamintojų bendruomenėje diskutavome: kaip atsitiko, kad žaliavos kaina pasaulyje krito 30–70 proc., bet vartotojams produktai neatpigo, tai kur dingo pinigai?.. Taigi diskusijos vyksta, deja, reguliuoti prekybos kol kas niekas nesiryžta.

Gal pavyks paruošti tokį įstatymą, kuris užtikrins sąžiningesnius pieno sektoriaus dalyvių santykius. Matome, skriaudžiami ūkininkai, pieno sektorius traukiasi. Jaunimui jis nepatrauklus, nes daug darbo, daug reikalavimų, o uždarbio nėra.

Irma DUBOVIČIENĖ