Šalies ūkininkai neseniai ėmė skųstis, kad, prasidėjus derliaus nuėmimui, niekaip nepavyksta rasti reikiamo kiekio darbuotojų. Esą trumpalaikiai bedarbiai neina dirbti, nes pašalpos didesnės nei algos, kurias žemdirbiai gali pasiūlyti. O Užimtumo tarnybos atsiunčiami ilgalaikiai bedarbiai jau po pirmos dienos mieliau pasiima nedarbingumo pažymėjimą. Arba, geriausiu atveju, esą dirba iki algos, o ją gavę „užgeria“ ir nebepasirodo.

Ūkininkai reikalauja palengvinti sąlygas įdarbinti užsieniečius, tačiau, kaip aiškina Užimtumo tarnyba, įstatymai numato, kad pirmenybė turi būti skiriama lietuviams, užsienietį galima įdarbinti tik ieškantiems aukštos kvalifikacijos darbuotojų, o ūkiui tokių nereikia. Be to, esą reikalaujama ne mažesnės nei metų darbo pagal kvalifikaciją patirties, ūkininkas turi su užsieniečiu sudaryti darbo sutartį ne trumpesniam nei pusės metų laikotarpiui, nors ne paslaptis, kad galima žmones samdyti pagal žemės ūkio kvitus). „Vakaro žinios“ išklausė visų pusių, kaip reikėtų spręsti minėtas problemas.

Interviu su socialinės apsaugos ir darbo ministru Linu KUKURAIČIU:

- Kodėl net ilgalaikiai bedarbiai nenori dirbti? Juk jie negauna bedarbio pašalpos?

- Jei jie atitinka kriterijus, gauna 122 eurų socialinę išmoką. Už tiek išgyventi, žinoma, neįmanoma. Tačiau jei šeimoje yra daugiau asmenų - ir išmokos didesnės. Be to, jiems taikomos įvairios kompensacijos - už šilumą, teikiama parama vaiką išleidžiant į mokyklą ir t.t. Su ilgalaikiais bedarbiais tikrai turime problemų, todėl dabar šešiose savivaldybėse vykdome pilotinius projektus.

Tiesa, jie kol kas irgi nėra labai sėkmingi, nes dalis ilgalaikių bedarbių iš tikrųjų nėra tikri bedarbiai, jie dirba nelegaliai ir gauna nelegalias pajamas. Kai Užimtumo tarnyba ir savivaldybės juos kalbina dalyvauti projekte ir dirbti, dauguma atsisako, nes netektų nelegalių pajamų - būtų atleisti iš nelegalaus darbo, nes laiką tektų skirti legaliam. Be to, daug tokių žmonių turi įsiskolinimų ir yra nesuinteresuoti dirbti, mat didelę dalį užmokesčio tektų sumokėti antstoliams. Tačiau tie pilotiniai projektai padeda atsijoti tikruosius bedarbius nuo netikrų.

- Ir kokia nauda iš to atsijojimo? Piktybiniams bedarbiams nutraukiamos pašalpos ir kompensacijos?

- Kai identifikuojami turintys priklausomybių žmonės, jie nukreipiami gydytis, vyksta darbinių įgūdžių atstatymas. Savaime aišku, žemdirbiai tokių žmonių net ir trumpam nenori priimti į darbą, nes tokie po dienos ar dviejų „iškristų“. Problema ta, kad visos sistemos iki šiol dirbo atskirai - Užimtumo tarnyba sau, savivaldybės sau, pagalba paslaugomis - irgi sau. Pilotiniu projektu viską sujungėme į krūvą ir jau matome rezultatus.

Štai Druskininkuose viena moteris 10 metų buvo lindynėje, o dabar 9 mėnesius dirba prekybos centre. Vadinasi, įmanoma žmones ištraukti iš visiškos socialinės atskirties. Nuo sausio projektą vykdysime dar 7-iose savivaldybėse, kol apimsime visą Lietuvą.

- Galbūt piktybinius bedarbius motyvuotų pašalpų ir kompensacijų panaikinimas?

- Projektų esmė, kaip sakiau, ir yra bandymas „išrankioti“ tuos netikruosius bedarbius. Tiems, kurie guli prie parduotuvių, būtina suteikti pagalbą ir bandyti ištraukti iš nebūties. Jei dar ir pašalpas nuimtume ir nebandytume gydyti, visiškai įstumtume į nebūtį. Aišku, savivaldybės turi teisę atsisakyti teikti finansinę paramą. Jei žmogus neina siūlomu keliu, jam išmokos bent peržiūrimos. Jei žmogus gydosi ir dirba, mes jam galime mokėti daugiau, jei ne - galime mokėti tik 122 eurų dydžio pašalpą be skatinimo išmokų. Tada žmogus pradeda gydytis, sveikti ir dirbti.

- Gal tų piktybinių bedarbių būtų mažiau, jei skirtumas tarp algų ir pašalpų būtų gerokai didesnis nei dabar, nes dabar dirbti neapsimoka?

- Ne tik žemdirbiai, bet ir prekybos centrai susiduria su problemomis, kai už minimalią algą vis mažiau yra norinčių dirbti. Tačiau mūsų atlikta analizė rodo, kad paskatos nedirbti dėl socialinių pašalpų yra gana mažos. Yra šalių, kur socialinių pašalpų sistema yra gerokai dosnesnė, kur susumavus šeimos narių skaičių socialinės pašalpos viršija minimalią algą.

- Jei pasiduosime žemdirbių spaudimui leisti įdarbinti trečiųjų šalių piliečius, niekas nebus suinteresuotas mokėti daugiau nei įpareigoja įstatymas?

- Valstybės politika tikrai neturi būti tokia. Jei pasikviesime užsieniečius, sutinkančius dirbti pigiai, išstumsime visus likusius mūsų gyventojus. Valstybė nori pritraukti tik aukštos kvalifikacijos darbuotojus iš užsienio, kurių mums trūksta: kad jie kurtų pridėtinę vertę, o ne išstumtų Lietuvos dirbančiuosius iš kasdienių darbų.

Situaciją komentuoja Kauno rajono ūkininkų sąjungos pirmininkė Genutė STALIŪNIENĖ:

„Trūksta darbuotojų. O jei žmonės ir ateina dirbti, gavę atlygį rytojaus dieną nebepasirodo. Ir tikrai nesakyčiau, kad jiems mažai mokama. Visi ūkininkai moka normaliai, tikrai ne minimalią algą. Tačiau tos bedarbio ir visokios kitokios pašalpos žmones labai išpaikino, jie mieliau renkasi pašalpą negu algą“, - tvirtino G.Staliūnienė.

Pasak jos, net žmonėms, kuriems nereikia specifinių žinių, mokama tikrai didesnė nei minimali alga. Neva net už morkų rovimą ar kopūstų sumetimą į priekabą tikrai mokama daugiau.

„Nuimant derlių jokios atsakomybės nėra. O pažiūrėkit, kiek gauna bibliotekininkai ar mokytojai su aukštuoju išsilavinimu už sudėtingą darbą. Raudami morkas žmonės nori gauti tiek, kiek asmenys su aukštuoju išsilavinimu“, - stebėjosi ūkininkė.

Anot pašnekovės, dar galima nesistebėti, kai ūkio darbų nesutinka dirbti trumpalaikiai bedarbiai, pavyzdžiui, neseniai negaunantys kvalifikuoto darbo.

„Piktybiniams bedarbiams reikėtų peržiūrėti pašalpų sistemą, nes dabar bedarbiu būti patogiau. Tačiau politikai niekada nesiryš net ir jiems karpyti pašalpų, nes juk ir tokie turi rinkimų teisę“, - sakė G.Staliūnienė

Situaciją komentuoja Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga RUGINIENĖ:

„Žemdirbiams sudarytos sąlygos darbuotojų ieškotis ir pagal vadinamąją kvitų sistemą, kai nereikia sudaryti darbo sutarties, todėl jų reikalavimas leisti lengviau įdarbinti užsieniečius yra nesuprantamas. Griebimasis ukrainiečių ir baltarusių trumpam laikui problemą išspręstų, tačiau ilgalaikėje ateityje problemos tik paaštrės. Atsivežimas darbuotojų iš trečiųjų šalių turi būti tik laikina priemonė ir tik tokiu atveju, kai į tam tikrą vietą neįmanoma surasti Lietuvos piliečių. Nes dabar net žemės ūkyje bandoma suieškoti kuo pigesnės darbo jėgos. O už minimalią algą išgyventi negalintys mūsų gyventojai priversti emigruoti“, - akcentavo I.Ruginienė.

Pasak jos, politikai turi tiesiai šviesiai pasakyti, kad tiek ūkininkai, tiek kiti darbdaviai negali tikėtis ilgam laikui įdarbinti darbuotojų iš trečiųjų šalių. Tada jie suvoktų, kad privalo ieškoti galimybių didinti algas: „Negalima visko suversti ant darbuotojų arba darbdavių. Darbuotojai gauna nepakankamai, o darbdaviai visada norės mokėti kuo mažiau, todėl reikia didesnio valstybės įsikišimo.“

Danas NAGELĖ