R. Dovydėno pieš.

Išsisklaidžius džiaugsmingai nuotaikai, kad Briuselyje Lietuvos Prezidentas iškovojo didesnes tiesiogines išmokas ūkininkams, susiskaičiavus Lietuvai skirtas lėšas paaiškėjo, kad pergalė pradėta švęsti per anksti ir visai be reikalo – su Vakarų Europos ūkininkais pagal gaunamas išmokas vėl nesusilyginta, o finansinio laikotarpio pabaigoje jos vis viena nesieks ES vidurkio. Žemės ūkio ministras Andrius Palionis kalba, kad nuo 177 iki 200 Eur/ha tik 2022 m. padidėsiančias išmokas gaus ne visi. Kaip bus atrenkami laimingieji?

Pats paprasčiausias būdas

Smulkieji ūkininkai baiminasi, kad jiems teks mažiau, didieji jau iš anksto rengiasi įnirtingai ginti savąsias išmokas. Žemės ūkio ministerija gana miglotai aiškina, pagal kokius požymius vieni ūkininkai gaus didesnes išmokas, negu kiti, kuriems papildomos lėšos galbūt reikalingesnės.

Anot A. Palionio, „priklausys nuo dirbamų žemės plotų, stropumo laikantis įsipareigojimų“. O kodėl tiesioginė parama bus skirstoma ne pagal tai, kiek galvijų ūkininkas augina, ar didesnės pridėtinės vertės ekologišką žemės ūkio produkciją gamina  pats ir perdirba?

Kaimuose liūdnai juokaujama, kad ilgai neapsisprendus ir pristigus kantrybės bus pasirinktas pats paprasčiausias kelias: ūkininkai trauks burtus arba vyks loterija kaip atrenkant šauktinius karius.

Visiškai neaišku, kaip teks verstis kaimo bendruomenėms, vietos veiklos grupėms. Iš vadinamųjų ES Sanglaudos fondų, kurie yra svarbus paramos šaltinis regionų ir kaimų infrastruktūrai sukurti, tvarkyti, Lietuva gaus 24 proc. mažiau lėšų.

Griežta ir aiški formulė

„Iš ministerijos visko galima laukti. Bet išmokų skirstymas – ne teleloto. ES nustatė griežtą ir aiškią šio proceso formulę. Išmokos suteikiamos teritoriniu principu – finansuojami ūkininko turimi hektarai. Ūkio pobūdis (gyvulininkystės, augalininkystės, mišrus, ekologiškas ar novatoriškas) neturi jokios reikšmės. ES išmokų mechanizmas įpareigoja Bendrijos šalių vyriausybes palaikyti žemdirbių pajamas, kad per mažos ūkių įplaukos nesmukdytų, nežlugdytų ūkininkų“, – „Ūkininko patarėjui“ aiškino Ukmergės r. žemdirbys ekologininkas Valentinas Genys.

Nežino, ką kalba

Lietuvos politikų ir žemdirbių vadų šventąjį karą dėl teisingų tiesioginių išmokų V. Genys juokaudamas vadina politiniu karnavalu.

„Ką jie ten mala liežuviais apie Briuselio abejingumą Baltijos šalims. Lietuvos pareigūnai su Europos Komisija 2014 m. susiderėjo kvailai, tai dabar ir srebiame svilėsius. Prisimelavo Briuseliui. Net nesugebėdami sumaniai gudrauti, Europos Komisijai siunčiamuose raštuose nemokšiškai padidino Lietuvos dirbamos žemės plotus, todėl dabar mums amžinai trūksta tiesioginių išmokų. Iš turtuolių Jono Talmanto ir Aušrio Macijausko dejonių, kad lietuviai ūkininkai diskriminuojami, tik pakikenu. Bet kai Prezidentas irgi pradėjo azartiškai kovoti dėl lygios žemdirbių konkurencijos visoje ES, tai jis nežino, ką kalba ir daro. Lietuva su Vakarais gali varžytis nebent produkcijos kokybe. Daugiau niekuo“, – tvirtino V. Genys.

Tegul pasiskaito pradžiamokslį

Ukmergiškiui ūkininkui visiškai aišku, kodėl senbuvės ES narės, daugiausiai mokančios į Bendrijos iždą, nenori remti tokios Lietuvos – ji neprogresuoja.

„Nemokšiškai ūkininkaujame. Iš esmės pertvarkykime visą savo žemės ūkio struktūrą, kad ji būtų šiuolaikiška – tada ir išmokos padidės. ES paramos administratoriams reikėtų bent ekonomikos ir agronomijos pradžiamokslius, elementorius paskaityti, tada nebūtų taip nualinę dirvožemio neva pagal ES direktyvas. Ir apskritai – vien europinių pinigų gviešiamės. O kur Lietuvos biudžetas? Iš jo tik trupiniai žemės ūkiui tenka“, – Lietuvos valdžiai ir žemdirbių elitui priekaištavo V. Genys.

Laimėtas mažas mūšis

Žemės ūkio rūmų pirmininkas Arūnas Svitojus Lietuvos laimėjimus Briuselyje laiko tik maža pergale. „Iškovojome ne tiek daug, nes ES vidurkis arba bent jau 90 proc. jo, paskutiniaisiais finansinio laikotarpio metais, 2027-aisiais, mums bus dar labai tolimas. Dabar nesiekia nė 60 proc. Žada, kad padidės iki 78 proc. Turėsime ir toliau kovoti. Laimėtas tik mažas mūšis. Net ir pagaliau pačiupinėjus tą išsvajotąjį vidurkį, negalima nusiraminti, nuleisti rankų. Parama iš ES biudžeto turi būti skirstoma laikantis vienodų taisyklių. Reikalausime teisingų ir nediskriminuojančių sąlygų dirbti bendroje ES rinkoje. Tai pat ir Lietuvoje“, – žiniasklaidai sakė dr. A. Svitojus.

Tiesiog nepadoru

Žemės ūkio ministro patarėjo Rosvaldo Gorbačiovo nuomone, kai derybų rezultatai akivaizdūs, o ES šalių vadovai Bendrijos 2021–2027 metų biudžeto projektą aptarinėjo karštai ir nervingai, vos nekibo vienas kitam į atlapus, derybas teko kelis kartus nutraukti, kad prezidentai ir premjerai nusiramintų, viskam pasibaigus kažkokiems pašaliniams kritikams svarstyti, ko nepasiekta, ką galima buvo padaryti geriau – tiesiog nepadoru.

Kritikuodami valdžią, auginasi reitingus

„Smulkus priekabiavimas. Nenuostabu – rinkimų metai. Opozicija nesnaudžia. Kritikuodama valdžią augina savo reitingus. Bet skaičiuok kaip nori, o išmokos padidėjo. Mokėkime tai įvertinti ir pasidžiaugti. Aišku, dėl ES vidurkio viltys buvo didesnės, bet procesas vis viena vyksta. Kaip europines lėšas padalyti, kad niekas nebūtų nuskriaustas, ministerija tarsis su socialinėmis partnerėmis – žemdirbių organizacijomis. Europos Sąjungai iššūkių netrūksta. Mūsų išmokos, palyginti su jais, – tik smiltelė audringos jūros pakrantėje. Net derėdamiesi dėl biudžeto ES galingieji nesiliovė galvoję apie „Brexito“, koronaviruso pandemijos pasekmes. Prezidentas Gitanas Nausėda kovojo, jam daug padėjo Žemės ūkio ministerija. Iškovotas euras prie kito laimėto euro – ir net nepastebėsime, kad vidurkį jau pasiekėme, o netrukus išmokos susilygins visiems“, – tvirtino R. Gorbačiovas.

Europoje siekia vienybės,  Lietuvoje taikstosi su neteisybe

Albertas GAPŠYS

Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas

Mūsų ūkininkams, kurie net miegoti eidami ir rytais keldamiesi, pusryčiaudami ir pietaudami mintimis buvo nuklydę į Briuselį, kur ES Vadovų Taryba sprendė tiesioginių išmokų, taip pat ir lietuviškųjų, likimą, aišku, apmaudu, kad pagrindinio Lietuvos tikslo (ES išmokų vidurkio) nepavyko pasiekti. Nors net 2009 m. Lisabonos (arba Reformų) sutartis, nustačiusi naujus toli į Rytus išsiplėtusios ES veikimo principus, pabrėžia Bendrijos narių solidarumo, vienybės svarbą.

Tačiau šiuo atveju nepatenkintieji elgiasi dviveidiškai. Visoje Europos Sąjungoje siekia lygybės, bet visiškai ramūs, kad pačioje Lietuvoje nuo 2022 metų ūkininkai gaus skirtingas (vieni didesnes, kiti – mažesnes) išmokas. Neteisinga ir neleistina.

Jeigu žmogus turi žemės, kurią deklaruoja Nacionalinei mokėjimo agentūrai, visiškai nesvarbu, ką joje daro: gyvulių laiko ar javus augina. Net užtenka, kad žemė neapleista, geros agrarinės, aplinkosauginės būklės, ir savininkui jau priklauso europinė parama.

O Lietuvoje dar prisigalvojama našumo balų, kurie gali padidinti arba sumažinti išmokas. Nenašių Dzūkijos žemių šeimininkai negali gauti daugiau (pridėjus kompensacines išmokas) negu derlingos, rekordinius grūdų kiekius iš hektaro užauginančios Vidurio Lietuvos žemdirbiai.

Ir dabar, ir ateityje išmokos turi būti vienodos, visiems ūkininkams paskirstomos pagal jų turimus žemės plotus.

Vyriausybei reikia pasirūpinti Lietuvos žemės ūkio podukra gyvulininkyste. Nors 2012 m. politikai tarsi ir pradėjo gaivinti ją, bet greitai vėl pamiršo šią labai perspektyvią, bet niekaip didesnių produkcijos supirkimo kainų neišsikovojančią žemės ūkio šaką. Augalininkystės ūkiai tebelieka privilegijuoti, o didžiažemiai grūdininkai susišluoja didžiausias išmokas.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS