Šįmet Vilkyškiuose ūkininkaujantis Darius Kliunkas dar tik peržengė amžiaus ribą, kai jis jau nebevadinamas jaunuoju ūkininku, tačiau gyvenimo patirties jam galėtų pavydėti daugelis iš vyresnių kolegų. Nesunku įsivaizduoti, kad jaunas žmogus išvyksta užsidirbti pinigėlių į kitas šalis. Sunkiau įsivaizduoti, kad darbo emigrantas svečioje šalyje įkuria savo automobilių serviso įmonę, kurioje kartais remontuoja net brangius „Ferrari“ automobilius. Bet dar sunkiau įsivaizduoti, kad tas sėkmingai dirbantis tautietis vieną dieną nusprendžia parduoti sėkmingą verslą ir grįžti į Lietuvą ūkininkauti.

Paaiškink mums, Dariau, kaip nutiko, kad nuo „Ferrari“ remonto perėjai prie pieno gamybos ūkio Vilkyškiuose?  

Prieš 15 metų (2005 m.) gavau viliojantį pasiūlymą padirbėti vairuotoju Airijoje. Tada man buvo 25 metai. Geras atlyginimas, palankios darbo sąlygos. Netrukus su bičiuliais ėmiausi automobilių remonto verslo – jau turėjom tokios patirties ir Lietuvoje, ir Airijoje. Pradėti verslą Airijoje buvo nesunku – daug mažiau biurokratizmo nei, pavyzdžiui, Lietuvoje. Airiai net buvo dėkingi, kad tada, finansų krizės metu (2008 – aisiais), nusprendėme steigti bendrovę, taigi sukūrėme darbo vietas, mokėjome mokesčius. Dirbome kruopščiai, sąžiningai, todėl labai greitai pritraukėme ir neeilinius klientus, tarp kurių buvo ir turintys „Ferrari“, „Porsche“ ar „Maserati“ automobilius. Neapvylėme jų. Tačiau mano užsiėmimais neverta stebėtis – iki iš vykimo į Airiją daug ką dirbau, pavyzdžiui, net bandeles kepiau, vairavau pienovežį ir kt. Patirtis naudinga, reikia save išbandyti.

Tačiau 2013 – aisiais grįžai į tėviškę?

Kas to nepatyrė, tas nesupras – nors materialiai Airijoje nesiskundžiau, tačiau ėmė slėgti nostalgija, tėvynės ilgesys, netiko ir airiškas klimatas. Kai Lietuvoje praleidome atostogas, galutinai supratom, kad grįšim. Netrukus pardaviau savo verslo dalį ir grįžom į Lietuvą.

Ūkininkauti pradėjai ne „nuo nulio“?

Tėvams dėl amžiaus jau buvo sunku ūkininkauti, todėl ūkį padalijo perpus – man ir  jaunesniam mano broliui Mindaugui. Dar Airijoje nusižiūrėjau pirkti seną fermų kompleksą Vilkyškiuose. Su broliu jį ir nusipirkom. Vėliau pasinaudojau ES parama jauniesiems ūkininkams – nusipirkau naują traktorių.

Taigi koks tavo ūkis?

Turiu 98 ha žemės, 83 galvijus, iš kurių melžiamų 28-38. Primilžis siekia 7 tūkst. kg. Tačiau dėl mažų pieno supirkimo kainų ir supirkėjų ketinimų jas dar mažinti jau baigiu apsispręsti – auginsiu mėsinius galvijus ir ieškosiu papildomo darbo. Ne iš gero gyvenimo – skaičiavimai rodo, kad jau antrus metus ūkininkauju nuostolingai, o rezervų nėra – vienas nesusitvarkyčiau, o samdau tik vieną žmogų. Žmona Gita turi savo verslą Tauragėje.

Ar bandei jungtis į kooperatyvus? Kai kurie pieno gamintojai jūsų krašte įstojo į kooperatyvą „Pienas LT“, „Pieno gėlė“ ar kt.

Minčių gal ir buvo, bet mano ūkis nedidelis. Patiems steigti kooperatyvą irgi neapsimoka. Tiesiog tai darbas ne mano jėgoms.

Kokius auginsi mėsinius galvijus?

Pradėsiu nuo mišrūnų. Linkstu prie šiame krašte daugelio auginamų limuzinų veislės galvijų.

Ar užteks žinių? Kur jų semiesi?

Turiu ir patirties nuo jaunų dienų, juk mano tėvai – ūkininkai. Dabar  nepraleidžiu lauko dienų bei seminarų, mokymų, į kuriuos pakviečia ir LR ŽŪR savivaldos atstovė Pagėgių savivaldybėje Gitana Šimkienė. Dėl mėsinių galvijų konsultuojuosi su juos auginančiais ūkininkais.

Kaip ūkininkavimui atsiliepia pandemija?

Problemų yra, nes viskuo negali iš anksto apsirūpinti. Pavyzdžiui, technika genda, prireikia kokios nors detalės – nenuvažiuosi ir bet kada nenusipirksi. Tačiau labiausiai nervus gadina pieno supirkėjai – jau  gavau pranešimą apie pieno supirkimo kainos mažinimą. Ar jie supranta, kad pjauna šaką ant kurios patys sėdi?