31 metų Daivaras Adomynas ūkininkauti Šadžiūnų kaime (netoli Lazdijų) pradėjo 2012-aisiais. Hobiu buvęs užsiėmimas virsta vis rimtesniu darbu. Ir nors dirbdamas ugniagesiu prisiimi nemažus įsipareigojimus, savame ūkyje atsikvėpti nėra kada nė valandėlės.

Solidus ūkis

Per aštuonerius metus, kol Daivaras tvarkosi savame ūkyje, jam teko patirti jau visko: ir šilto, ir šalto. „Vis labiau kyla konkurencija, pajamos neauga, o išlaidos – didėja. Todėl būtų galima traktuoti, kad dabar ūkininkavimo sąlygos Lietuvoje prastėja. Tai akivaizdu viską suvedus statistiškai“, – dėsto D.Adomynas.

Tik ūkio išdidinimas, pasak Daivaro, suteikia galimybių konkuruoti, nes kuo mažesnis esi, tuo sunkiau išgyventi konkurencinėje kovoje. Pats pradėjęs nuo labai nedaug, kaip jis pats sako, nuo to, ką pavyko sugraibyti, dabar savo mišraus ūkio apimtis jis pristato kur kas solidžiau: dirba daugiau nei 100 ha žemės, sausio pradžioje laikė per 60 gyvulių, o pavasarį veršiuosis apie 60 mėsinių karvių. Daugiausiai – angusų veislės. Prieauglį pardavė rudenį. Žiemai gyvulių apmažėjo, bet vasarai vėl padidės.

Jo ūkis mišrus – verčiasi mėsine galvijininkyste, plėtoja augalininkystę, dalį pasėlių pasilieka ir naudoja savo ūkio reikmėms – pašarams, kitą dalį išauginęs parduoda.

Klimato iššūkiai

Daivaras sako, kad kiekvienu metų laiku ūkiui tenka savitos problemos. Vienų apmažėja, kitų – padaugėja.

„Jei tektų įvardinti vieną svarbią problemą, kurią išsprendei ir tavo ūkis bus laimingas, ir tu pats būsi laimingesnis, – tokios nežinau“, – atviravo Dzūkijos ūkininkas.

Pavyzdžiui, nežinia, kaip ši neįprastai šilta žiema atsilieps ūkiui. Nežinia, kaip toks klimatas paveiks pasėlius, nes didžioji jų dalis D.Adomyno ūkio laukuose – žieminiai. Vasarinių kultūrų jis sėja labai nedaug. Anot Daivaro, kas vėlavo pasėti, tiems tokia žiema – didelis pliusas, nes augalai turėjo laiko ūgtelėti. Tačiau jis pats šiemet, kaip niekada, sėją užbaigė anksti – dar neperkopus į spalį. Įprastai šį darbą anksčiausiai pavykdavo baigti tik spalio pradžioje. Kita vertus, neaišku, koks bus pavasaris. Ūkininko nuomone, tada ir paaiškės, šilta žiema davė pliusų ar minusų.

Mėsiniams galvijams, D.Adomyno pastebėjimu, gal net būtų geriau, jeigu šiek tiek pašaltų. Ir tai ne dėl galimų ligų. Jam atrodo, kad galvijai jaučiasi geriau, kai laikosi bent nedidelis šaltukas, o ne drėgnas oras ir dažnos darganos. Kai oras toks atšiaurus, D.Adomyno ūkio gyvuliai daugiausia laiko praleidžia pašiūrėse – fermos ūkininkas net neturi. Šeimininkas pastebi, kad kai būna sausai pašalę, gyvuliai atrodo linksmesni ir daugiau laiko praleidžia lauke nei viduje.

„Jiems nepatinka darganos. Tad šią žiemą ir tokį orą aš matau kaip nelabai tinkamą gyvuliams“, – pastebėjimais pasidalijo Daivaras.

Todėl jis laukia žiemiškesnio oro, laukia tikrosios žiemos ir baiminasi, kad nebūtų taip, kad ruduo užsitęs į žiemą, o kovo mėnesį bus gili žiema.

kininkas D.Adomynas Lietuvoje šaknis įleido giliai – čia ne tik ūkis, bet ir šeima.

Ugniagesio duona

Ūkininkas, kad pastiprintų šeimos finansinę padėtį, dar dirba ugniagesiu. Kol kas šio darbo atsisakyti jis nežada. „Tai mano pagrindinis darbas, o ūkis kadaise buvo hobis, bet tas hobis jau tapo dideliu darbu. Net nežinau, kaip bus ateityje. Be abejonės, pragyvenu iš ugniagesio uždarbio, o visi iš ūkio uždirbti pinigai eina į ūkio plėtrą, ūkio investicijas, nes jų yra pakankamai daug“, – įsipareigojimus skaičiavo Šadžiūnų kaimo ūkininkas.

Jam nesunku palyginti, kur lengviau dirbti: būti ugniagesiu ar ūkininkauti. Nors tai labai skirtingi darbai, Daivaras vertina abu. „Labai skirtingi du keliai. Kai pasibaigia darbo valandos tarnyboje, išeidamas uždarai duris ir esi ramus. Aišku, jeigu kam bus bėda – kils gaisras, nebus taip, kad stovėsi ir žiūrėsi“, – apie ugniagesio įsipareigojimus sakė jis.

Tačiau, anot Daivaro, savame ūkyje įsipareigojimai nesibaigia: gyvuliai – gyvi padarai, nesvarbu, ar bus 2 valanda nakties ar 4-ta ryto, gali tekti keltis ir eiti prie jų. Neužbaigtų darbų laukuose taip pat nepaliksi.

„Manyčiau, kad ugniagesiu būti tikrai lengviau negu išvairuoti visą ūkį. Jeigu savame ūkyje turi samdomų darbuotojų, tada gal lengviau, bet aš samdomų darbuotojų neturiu, visus darbus reikia nudirbti pačiam, todėl nelengva“, – pripažino Daivaras.

Daivaras – vyras pačiame jėgų žydėjime, jam tik 31 metai. Tad jėgų ir noro jis turi. Daivarui sekasi ne tik įveikti darbus, bet ir lieka laiko pabūti su šeima – su žmona Rasa augina 5 metų dukrą bei 11 mėnesių sūnų. Daivaras supranta, kad žmona šiuo metu daug laiko praleidžia su sūnumi, tad nelabai turi galimybių padėti prie ūkio.

Patirtis Norvegijoje

Ir prie gyvulių, ir prie lauko darbų Daivaras pratinosi nuo ankstyvos jaunystės. Pradžioje pagelbėdavo savo tėčio ūkelyje. Nemažai patirties, užsispyrimo jam perdavė tėtis. Tačiau lygindamas su šiandieniniais ūkininkais Daivaras sako, kad tėtis ūkininkavo minimaliai, tik savo šeimos reikmėms, nes tuo laiku ūkininkavimas toks buvo – keli hektarai ir kelios karvės.

Vos baigęs mokyklą jaunuolis ryžosi pasisemti patirties ir užsidirbti Norvegijoje. Jam pasisekė, kad Norvegijos ūkininkas Stavangerio regione jį labai šiltai priėmė, juo pasitikėjo. Ten jaunuolį iš Lietuvos jie laikė beveik savo šeimos nariu. Kai išvykdavo atostogauti, Daivarui šeimininkai patikėdavo ūkio reikalus ir savo namų raktus.

„Joks lietuvis taip nepriimtų, kaip šitas žmogus mane priėmė į savo namus. Švenčių dienomis tikrai vienas nesėdėjau ir pro langą nežiūrėjau. Visas šventes sutikau su ūkio šeimininku, su jo šeima. Nemažai metų pas jį dirbau. Nemanau, kad ir aš jį kažkur pavedžiau. Stengiausi, kiek galėjau, padariau darbą, kuris man priklausė“, – iki šiol Norvegijos ūkininkui dėkingas lietuvis.

Daivaras Norvegijoje dirbo apie 100 karvių turinčiame gyvulininkystės bei bulves auginančiame daržininkystės ūkyje. Pas tą patį Pietų regiono Norvegijos ūkininką su pertraukomis praleido penkerius metus.

Pas darbdavį Norvegijoje Daivaras trumpam buvo grįžęs ir tada, kai jau pats kūrė savo ūkį. Stigo pinigų, todėl po pirmos vasaros išvyko per žiemą padirbėti į Norvegiją. Be to, tuo metu Lietuvoje dar neturėjo ugniagesio darbo.

Vis dar mokosi

Grįžęs iš Norvegijos D.Adomynas mokėsi profesinio rengimo centre statybininko amato, bet, pasak jo paties, tas gyvenime kažkaip nelabai prilipo. Bet ką išmoksi – ant pečių nenešiosi. „Viskas gyvenime praverčia“, – šypsosi ūkininkas.

Aštuonerių metų patirtį turintis ūkininkas šiandien pripažįsta, kad ir toliau visko mokosi. Pats sudėtingiausias yra pardavimų procesas. D.Adomyno teigimu, pardavimai kaip oras: vieną dieną geri, kitą dieną – blogi.

„Čia nuspėti nieko neįmanoma, bet jie nedžiugina. Kainos nėra tokios palankios. Kai augini, įdedi daug vilčių, daug darbo, tikiesi kiek nors iš to uždirbti, o finale – atiduoti reikia už skatikus. Tada labai liūdna. Lemia konkurencija, Lietuvoje didėja gyvulių pasiūla, viskas paremta eksportu. Taip jau yra, nieko nepadarysi. Man yra tekę parduoti ir per Lazdijuose veikiantį kooperatyvą, kuris savo laiku man nemažai pagelbėjo, bet aš pats jokiam kooperatyvui nepriklausau“, – pasakojo ūkininkas D.Adomynas.