Punsko ūkininko banda. Kazimiero Linkevičiaus nuotr.

Mūsiškiai gyvena be nuotaikos ir niekaip negali suprasti, kodėl sunkiai žemę plėšiantis žmogus iš savo rankų negali pragyventi, kodėl karvė pievose tapo retenybe. Suka galvas ir važiuoja karavanais mokytis iš lenkų išgyventi. O grįžta dar labiau įsiskaudinę, įsitikinę, kad Lietuva savo šansą praleido kelis kartus. Pirma, kai neišsireikalavo žemdirbiams lygių teisių stojant į Europos Sąjungą, kai leido sužlugti gyvulininkystei ir kai pametė supratimą, kad Lietuvai turi būti lygiai svarbus didelis ir mažas ūkis.

Praėjusiame numeryje rašėme apie Smulkaus ir vidutinio verslo tarybos bei Žemaitijos krašto šeimos ūkių atstovų ekskursiją į Punsko valsčių. Apie susitikimą su geranoriškais, Lietuvos ūkį gerai išmanančiais jos vadovais, sudariusiais sąlygas apsilankyti keturiuose savo krašto ūkiuose. Tam, kad lietuviai savo akimis pamatytų nepagražintą kasdienybę. Pas mus panašūs, 30-50 hektarų, ūkiai laikomi varganais, be perspektyvos, o čia – be streso dirbantys lygiaverčiai rinkos dalyviai.

Tęsėjas

Lietuviškai beveik be akcento kalbantis Algis Šliaužys ūkį perėmė iš savo tėvo. Dabar pats augina tris vaikus ir žino, kad turės kam perduoti ūkį, kai ateis laikas. Algis turi 32 hektarus nuosavos žemės, 18 hektarų nuomojasi, laiko 32 melžiamas karves, būrį prieauglio ir neatmeta galimybės plėstis.

Algis Šliaužys. Kazimiero Linkevičiaus nuotr.

Algis Šliaužys. Kazimiero Linkevičiaus nuotr.

Ūkyje darbuojasi dviese su žmona, padeda tėvas. Jaunas vyras neišsisukinėja – nėra lengva, bet kitaip ir būti negali. Paklaustas, ar jam niekada neateina į galvą parduoti žemę ir ieškoti lengvesnių kelių, net sutrinka: „Kaip? Aš tą ūkį paveldėjau iš tėvų“. Daugeliui jaunų žmonių Lietuvoje toks pasakymas būtų nesuprantamas.

Ūkininkavimas – gyvenimo būdas

38 metų Jurgį Rėkų ir jo 33 metų žmoną Birutę galima vadinti ūkininkais, kuriems šis etapas gana nelengvas. Ūkininkai rengiasi didelei plėtrai. Šeima turi 36 hektarus nuosavos žemės, panašiai tiek nuomojasi. Per ankštais tampančiuose tvartuose laiko 35 melžiamas karves, gausią pamainą joms, keliolika galvijų. Šeima ketina imti 1 mln. 300 zlotų (apie 313 tūkst. eurų) paskolą iš banko su 4 proc. palūkanomis. Naujame tvarte numatyta vietos 70 melžiamų karvių.

Jurgis Rėkus. Kazimiero Linkevičiaus nuotr.

Jurgis Rėkus. Kazimiero Linkevičiaus nuotr.

Pasak Jurgio, pigiau būtų skolintis iš kooperatyvo, bet gautų tik 70 proc. statyboms reikalingų išlaidų. Tikisi, kad skolą pavyks laiku išmokėti. Banda esanti patikima, pajamos už pieną geros (apie 38 euro centai už vieną litrą). Samdyti darbininkų nereikia. Keturis vaikus auginančiai šeimai padeda jaunosios ūkininkės mama. „Dvylika mėnesių per metus, kasdien esame užimti, bet ne pririšti. Jei reikia išvažiuoti, į pagalbą ateina vyro brolis, mano tėvai. Mūsų šeima labai draugiška“, – džiaugiasi Birutė, į Rėkų ūkio paveldėtojo namus atėjusi būdama 19-os metų.

Punsko ūkininko ferma. Kazimiero Linkevičiaus nuotr.

Punsko ūkininko ferma. Kazimiero Linkevičiaus nuotr.

Jurgis prie tėvo ūkio taip pat, galima sakyti, priaugęs. Tėvui padėti pradėjo dar mokydamasis mokykloje, o prieš devynerius metus tėvas ūkį jam perrašė. Į statybos planus ir darbus pasinėręs jaunas ūkininkas džiaugiasi, kad tikrintojai jiems nelipa ant galvos. Kartais patikrina pašarus, ar juose nesą modifikuotų produktų.

Skolinasi, tik kai reikia

46 m. Darius Radzevičius ūkininkauti pradėjo nuo mokyklos. Pats augina tris vaikus, būsią, kam ūkį perduoti. Kartu su nuosava ir nuomojama žeme ūkininkas valdo per 50 hektarų žemės, erdviame ir tvarkingame tvarte mūkia 40 melžiamų karvių, būrys telyčių, keli buliai. Prieauglį užsiaugina patys. Už pieną šiuo metu gauna apie 34 euro centus.
Darius Radzevičius. Kazimiero Linkevičiaus nuotr.

Darius Radzevičius. Kazimiero Linkevičiaus nuotr.

Darius ne tik pažangus ūkininkas, bet ir neblogas vadybininkas. Ant abiejų tvartų ir gyvenamojo namo stogo įrengtos saulės baterijos. 5 tūkst. eurų kompensaciją gavo tik baterijų statybai ant namo. „Stengiuosi tvarkytis taip, kad kuo mažiau tektų skolintis, bet jei investicijos didesnės, vis dėlto tenka imtis kreditų. Galima pasinaudoti kooperatyvo paskolomis, bet stengiuosi didesnės sumos nesiskolinti. Kooperatyvo skolos grąžinimo terminas gana trumpas, pustrečių metų, o dydį riboja parduodamo pieno kiekis. Ūkininkas ne kartą yra gavęs Europos paramą. Pirko traktorių, priekabų. Parama mažėjanti, kai kurie prašymai atmetami. „Praėjusiais metais teikiau paraišką tik mėšlo tranšėjoms, gavau kvietimą pasirašyti sutartį, bet jie iškėlė sąlygas – 10 proc. padidinti pieno gamybą“, – apgailestauja ūkininkas. Dabar ūkininkas parduoda per metus apie 100 tonų pieno.

Už kooperatyvo, kaip už sienos

Valdas Drutys save vadina vidutiniu ūkininku ir juokiasi, kad toks ūkis kaip jo Lietuvoje būtų labai mažas. Lenkijoje mažu laikomas ūkis, kai jame 3-5 karvės. Dručių fermoje apie 100 galvijų, 31 melžiama karvė. Turi 30 hektarų nuosavos žemės, dalį nuomojasi. Grūdų užaugina tiek, kiek reikia gyvuliams. Šiaudus perka iš Lietuvos.

Valdas Drutys. Kazimiero Linkevičiaus nuotr.

Valdas Drutys. Kazimiero Linkevičiaus nuotr.

Kolegoms iš Lietuvos pasiteiravus, kaip tokiems ūkiams kaip jo išgyventi, Valdas šypsosi. „Puikiai. Mes gauname geras pajamas iš pieno, nes tiekiame pieną kooperatyvui, kurį patys valdome“. Anot V.Dručio, ir lietuviai taip gyventų, jei galėtų taip tvarkytis. „Jūs turėjote kooperatyvus, bet susinaikinote juos. Klaidą padarėte 1990 metais, kai perleidote gamyklų akcijas“, – rėžia lenkas. Pasak V.Dručio, tapti kooperatyvo nariu gali kiekvienas, gaminantis pieną ir įnašą sumokėjęs pieno tiekėjas. Ūkininkas nesiskundžia, skolų neturi, sugeba sumokėti už mokslą Lietuvoje architektūrą studijuojančiai dukrai. Du sūnūs uždarbiauja Vokietijoje, bet metę uždarbius parlekia pas tėvą per darbymetį ūkyje. Kol kas ūkyje apsieina su žmona be samdinių.

„Pas mus kitaip yra. 250 eurų gauname išmokų, už nenašią žemę, nes ji kalvota – 270 zlotų (apie 65 Eur), jei pinigų trūksta nedidelio ūkinio pastato statybai, kooperatyvui parašau prašymą ir po kelių dienų pinigai įkrenta į sąskaitą. Skolą jie už pieną nusiskaito. Pirkau traktorių, pasiskolinau iš kooperatyvo 10 tūkst. eurų be jokių problemų“, – pasakojo ūkininkas.

Baltas pavydas

Tokių Palenkės ūkininkų kalbų prisiklausę svečiai iš Žemaitijos netveria baltu pavydu. „Galbūt mes galėtume įstoti į jų kooperatyvą? Reikėtų kalbėti su kooperatyvo valdyba. O kodėl ne, gaunam pajus, gauni pelną? Suburtume būrį norinčių, tikrai“, – kalbėjo Kretingos r. sav. ūkininkas Mindaugas Šukys. 200 hektarų (kartu su nuomojamais) žemės jis augina 30 melžiamų karvių ir keliolika telyčių. Kartu su mėsiniais ūkininko fermose 120 – raguočių. Pragyvenantis tikrai ne iš pieno. „Gaunu 20 centų už litrą, jie – 37 centus. Juk yra skirtumas?“- retoriškai klausia ūkininkas.

M.Šukys prieš mėnesį su traktoriais protesto akcijoje nedalyvavo, kryžių laukuose nestatė, bet nieko prieš tuos, kurie statė, neturi. Pasak M.Šukio, tikroji protesto esmė ne dyzelino kaina, o aiški nuoroda, kad su tokia žemės ūkio politika toli nenuvažiuosi.

„Kad Lietuvoje mes tokius ūkius matytume, kad bent mūsų vaikai matytų“, – antrino jam Kretingos šeimos ūkių vadovas Rimantas Skiparius. O kaip tai pasiekti? „Reikia, kad tie buvę tarybiniai užleistų vietą mąstančiam jaunimui“, – rėžė žemaitis.

Rimantas Skiparius. Kazimiero Linkevičiaus nuotr.

Rimantas Skiparius. Kazimiero Linkevičiaus nuotr.

Individualistais pasinaudojo galvoti

Lenkijos ūkininkų kooperatyvai kai kurie įkurti dar iki 1960-ųjų metų. Ir nuolat tuo keliu buvo einama. Mažų ūkių kooperacijos pavasaris prasidėjo po 1990-ųjų, kai sugriuvo socialistiniai ūkiai. Lenkai juokauja, kad jų socializmas buvęs mažesnis, lyginant su mūsiškiu, jie nebuvo varu suvaryti į kolchozus, todėl jiems nebuvo bėdos atsigręžti į praeitį ir išsaugoti tradicinius šeimos ūkius. Priešingai nei lenkai, lietuviai atgavę žemę ir laisvę tiesiog pasimetė. Galvojo, kad sugebės po vieną tvarkytis, kas su trijų hektarų sklypeliu ir keliomis karvėmis, kas su 50-čia hektarų ir plačiomis fermomis. Tarpukario Lietuvoje kooperatyvai buvo Lietuvos žemės ūkio kasdienybė. Didelė ekonomiškai aktyvių gyventojų dalis būrėsi į kooperatyvus. Kodėl Lietuvai atgavus nepriklausomybę kooperatyvai neatgavo ankstesnio ūkininkų pasitikėjimo? Iš dalies dėl to kaltos viešos abejonės, kad tai būsią grįžimas į tuos pačius kolūkius, iš kurių ką tik ištrūko. Kita vertus, neatsirado autoritetų, kurie įtikintų, kad ir iš to, ką žemdirbys turi, galima pragyventi. Bet ne po vieną, o drauge.

Realybė netrukus parodė dantis. Neturėdami technikos, pinigų, smulkieji labai lengvai pasidavė galimybę lengvai prakusti pajutusių turtingesnių spaudimui. Išpardavė žemę, kolūkinius pajus ir buvo pasmerkti skursti arba ieškoti laimės svetur. Buvusių kolūkiečių turtą pigiai susigriebė su žemės ūkiu anksčiau nieko bendra neturėję ir neturėsiantys greitai prakutę naujieji lietuviai. Kaime jie tiesiog buvo vadinami „berniukais“. Į panašių lietuvių rankas perėjo ir socializmo nuskurdintos pieno perdirbimo įmonės. Perdirbėjai pasinaudojo aplinkybėmis, investavo, sustiprėjo ir ėmė diktuoti sąlygas tiems, kurie pieną tiekia.

Socializmas lenkų nepaveikė

Lenkijoje kooperacijai suklestėti sunku nebuvo. Pirmiausia todėl, kad jie niekada nesidavė valdomi pagal sovietinį modelį. Žemdirbių kooperatyvai išlaikė senąsias tradicijas ir, atsiradus galimybei gauti Europos paramą, atsinaujino, patobulino gamybą, valdymą. Kooperatyvo nariai jo veiklą kontroliuoja per įgaliotinių išrinktą stebėtojų tarybą.

Nuotrauka iš Punsko krašto ūkininko Vytauto Šliaužio ir jo sūnaus Raimundo ūkio.

Nuotrauka iš Punsko krašto ūkininko Vytauto Šliaužio ir jo sūnaus Raimundo ūkio.

Taryba kontroliuoja valdybą ir jos išrinktą administracijos vadovą. Kooperatyvo pirmoji grandis yra žemdirbiai, pieno tiekėjai, o galutinė – perdirbėjai. Visi jie lygūs, gauna tai, ką užsidirbo lygiomis teisėmis. Tapti kooperatyvo nariu ir užsitikrinti pragyvenimą gali ir tas, kuris augina 2-3 karves, ar jų turintis 50 bei daugiau. Kooperatyvai kuriasi regioniniu pagrindu. Šiaurės Rytų Lenkijoje (čia yra ir Punskas) vyrauja nedideli pieno ūkiai, bet jie yra tikri dėl savo ateities, žino, kad nežlugs, kol priklausys kooperatinei bendrovei. Palenkės krašto ūkininkams priklauso dvylika pieno perdirbimo įmonių, įregistravusių prekės ženklą „Mlekpol“. Pagrindinė kooperatinės bendrovės įmonė įsikūrusi Grajeve, kitos, mažesnės – tame pačiame regione kitose vietose. Visų jų savininkas yra per 14 tūkst. ūkininkų vienijantis pieno kooperatyvas.

Kiekvienas ūkininkas valdo atitinkamą dalį gamyklos pajų, apskaičiuotą pagal pristatomą pieno kiekį. Jei ūkininkas turi finansinių įsipareigojimų, gali pasiskolinti iš kooperatyvo ir atsiskaityti tiekiamu pienu. Norinčiajam išstoti iš kooperatyvo pajus grąžinamas. Metų gale paaiškėjus įmonės pelnui, pelnas išdalijamas kiekvienam kooperatyvo nariui proporcingai pristatyto pieno kiekiui.

 

Dalia BYČIENĖ