Remiantis Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto (LAEI) mokslininkų paskelbtais duomenimis, augalininkystės srityje produktyviausi nuo 83 iki 409 hektarų, o gyvulininkystės – nuo 44 iki 221 hektaro ūkiai.

Verčia suklusti

Toks mokslininkų verdiktas turėtų priversti suklusti kelis kartus daugiau žemės, nei optimaliam ūkių veiklos mastui nustatytą plotą, dirbančių ūkių savininkus. Kai kurie iš jų svarsto, kad tokie mokslininkų tyrimo rezultatai neatsitiktinai pasirodė dabar. Jie esą gali būti parankus Žemės ūkio ministerijos galvoms, kurios žada mažinti paramą stambiesiems žemdirbiams. Išmokų „lubas“ stambiesiems ūkiams ragina nustatyti Europos Komisija.

LAEI mokslininkai padarė išvadą, kad produktyviausi augalininkystės ūkiai, dirbantys nuo 83 iki 409 hektarų, gyvulininkystės ūkiai – dirbantys nuo 44 iki 221 hektaro, mišrūs – nuo 59 iki 249 hektarų žemės.

„Didėjant gamybos apimčiai, produktyvumas mažėja. Esant toms pačioms sąnaudoms, vidutinis pagaminamos produkcijos kiekis iš pradžių didėja, tačiau galiausiai pasiekia maksimumą ir ima mažėti. Mus labiausiai domino didžiausio žemės ūkio produktyvumo momentas. Jį nustačius galima daug sėkmingiau nagrinėti dėl gamybos technologijų ribotumo pasireiškiantį procesų neefektyvumą“, – sakė LAEI Ūkių ir įmonių ekonomikos skyriaus vadovas dr. Tomas Baležentis.

Išvados gali įžeisti

Daugiau nei 2 tūkst. hektarų žemės, kurios didžioji dalis nuomojama, dirbančios Kėdainių rajono Krakių žemės ūkio bendrovės vadovo Nikolajaus Danilčenko manymu, tokios mokslininkų išvados gali suerzinti ar net įžeisti ne vieną rimtą žemdirbį.

„Mokslininkams lengva patarti, kaip dirbti, bet kas iš to? Dabar visiems užkliūva stambios bendrovės, jų gaunamos išmokos. Maži ūkiai sunaikinti, tai dabar nusitaikė į stambiuosius. Jei dar mokslininkai nuspręs, kad dideli ūkiai yra neproduktyvūs, privers mus trauktis. Tik kas laimės? Aišku, kad kitų šalių gamintojai, kuriems reikia mūsų rinkos“, – nusivylimo neslėpė ketvirtį amžiaus daugiašakiam ūkiui vadovaujantis vyras.

Jis sakė nepriklausomybės pradžioje prisiklausęs tuometinių šalies vadovų kalbų apie tai, kad Lietuvai esą nereikia nei bendrovių, nei kitų žemės ūkio gamintojų – maisto mums iki valios priveš užsieniečiai.

„To link sėkmingai ir einame. Gal jau daugiau nei pusę suvartojamos kiaulienos atsivežame, nebeliko linų, kitąmet nebeauginsime cukrinių runkelių. Dabar laikas naikinti pieno sektorių, karves jau išpardavinėjame. Kitose šalyse pieno gamyba didinama, ten apsimoka, o pas mus – ne. Kodėl?“ – klausė jis.

A.Svitojus: „Stambiesiems ūkiams kyla daugiau rizikų, jie labiau pažeidžiami, o mažesni ūkiai daug lankstesni. Jeigu yra šeimos ūkis, jis dar efektyvesnis.“ Scanpix nuotr.

Mažėja valgytojų

Šakių rajono daržininkas Tomas Skaizgirys nesiginčija su mokslininkais, bet vadovaujasi paprasta logika: „Nemanau, kad 1 000 ir daugiau hektarų turintys rimti ūkiai nesirūpintų efektyvumu. Jie siekia aukščiausio produktyvumo ir ekonomiškumo. Šalia yra bendrovė, kuri pasiekė gerų rezultatų.“

Jis pridūrė, kad, vertinant dirbamą žemės plotą ir ūkio produktyvumą, būtina atsižvelgti į jo specializaciją. Uogų, daržovių augintojams nebūtina turėti šimtus hektarų, kad sukurtų efektyvų ūkį.

Šakietis svarstė, kad tiek stambus, tiek mažas ūkis turi savo privalumų ir trūkumų. „Jei mažas gamintojas pats savo produkcija prekiauja turguje, jam nelieka laiko dirbti lauke. O padidinti gamybą ir ūkį nėra taip paprasta, nes reikia investicijų, ir nemažų. Jeigu esi per didelis prekiauti turguje, bet per mažas bendradarbiauti su prekybos tinklais, reikia ieškoti kitų nišų. Tai irgi nėra lengva. Apskritai valgytojų Lietuvoje mažėja, todėl išeitis – kooperacija ir eksportas“, – sakė T.Skaizgirys.

Mažesni – lankstesni

LAEI tyrimo duomenys apie potencialiai produktyviausius ūkius nenustebino Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) Kaimo reikalų komiteto pirmininko, Baltijos labdaros fondo direktoriaus dr. Arūno Svitojaus. Anot jo, faktas, kad stambėjant ūkiui jo efektyvumas mažėja, seniai žinomas – tai yra apskaičiavę Europos žemės ūkio ekonomistai.

A. Svitojus

„Kažkada Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto atlikti tyrimai atskleidė, kad efektyviausias – 150–300 hektarų ūkis. Tai siejasi su Europos Sąjungos ir net Amerikos mokslininkų skaičiavimais. Paskui pas mus tos „lubos“ buvo paaukštintos, matyt, taikantis prie politinio sprendimo dėl iki 500 hektarų padidinto didžiausio leistino žemės ūkio paskirties ploto turėjimo nuosavybės teise“, – pastebėjo A.Svitojus.

Daugelio pasaulio šalių ūkiuose lankęsis pašnekovas siūlo mokytis iš Europos, kur efektyvūs gali būti ir 40–80 hektarų turintys ūkiai. „Europoje nėra tiek daug stambiųjų ūkių, o mes nuėjome kitu keliu. O juk stambiesiems ūkiams kyla daugiau rizikų, jie labiau pažeidžiami, o mažesni ūkiai daug lankstesni. Jeigu yra šeimos ūkis, jis dar efektyvesnis ir lankstesnis“, – aiškino ŽŪR Kaimo reikalų komiteto pirmininkas.

Pasak A.Svitojaus, stambiųjų ūkių efektyvumas mažėja pirmiausia dėl samdomo darbo. Efektyviausia, kai žmogus dirba sau – savo šeimos ūkyje.

„Iš stambiųjų ūkių menka nauda ir kaimui. Stambieji nori pigios nekvalifikuotos darbo jėgos, dabar ieško ukrainiečių, baltarusių. Amerikoje fermose melžėjais dirba meksikiečiai, yra ir Rytų europiečių, tai – pigi ir kvalifikuota darbo jėga. Ir mes taip norime daryti, bet tokiu būdu daug prarasime“, – perspėjo jis.

Ne vėlu sukti atgal

ŽŪR Kaimo reikalų komiteto pirmininkas pabrėžė, kad dabar ūkių efektyvumas priklauso nuo šiuolaikinių technologijų lygio. „Anksčiau Lietuvoje technologijos leido vienam žmogui laikyti 15 karvių, o Europoje – 50 karvių. Amerikoje vienas žmogus gali prižiūrėti 100 karvių, jeigu dirba du šeimos nariai, jie gali laikyti 200 gyvulių. Ferma praktiškai valdoma kompiuteriu. Dabar situacija pamažu keičiasi ir pas mus“, – sakė A.Svitojus.

Anot jo, prognozuoti, kokia kryptimi turi vystytis žemės ūkis ir kokie ūkiai mums reikalingi, reikėjo daug anksčiau. Ir ta kryptimi eiti, atitinkamai nukreipiant ir paramą. Tiesa, A.Svitojus  pripažino, kad dar ne vėlu bandyti situaciją pakeisti.

„Kaimas dar nėra tragiškai sunykęs. Deramai nukreipus paramą galima jį gaivinti. Europos Sąjunga jau gręžiasi į kaimą, jo infrastruktūros kūrimą ir stiprinimą, o mes dar bėgame į kitą pusę. Dar ne vėlu sukti atgal“, – gaivinti kaimą kvietė ŽŪR Kaimo reikalų komiteto pirmininkas.

Kas užsako muziką?

N. Danilčenko nesutinka, kad efektyviausias – tik šeimos ūkis. „Mūsų bendrovėje dirba vidutiniškai 130 žmonių, per metus sumokame apie 600 tūkstančių eurų mokesčių. Darbuotojai turi socialines garantijas, susirgę gauna nedarbingumo išmokas, turi poilsio dienų ir kt. Ar tai blogai? Šeimos ūkyje labai vargstama. Jeigu tai pieno ūkis, žmonės per darbą nieko kito nemato – jiems nėra nei poilsio, nei šventinių dienų. Žinoma, skaičiuojant toks ūkis produktyvus, bet kokia ūkininkų gyvenimo kokybė? Žmonės juk ne geležiniai“, – kitą šeimos ūkių pusę siūlė įvertinti jis.

N. Danilčenko

Krakių žemės ūkio bendrovės vadovas apmaudavo, kad kurstomas nusiteikimas prieš bendroves, kurios suteikia darbo vietų kaimo gyventojams. „Valstybė turėtų padėti, bet mus spaudžia iš visų kampų. Kartą pirmiau sumokėjome atlyginimus žmonėms, o „Sodrai“ – vėliau. Iškart sulaukiau skambučio. Neiškentęs pasakiau, kad mažinsime gamybą ir atleisime 80 žmonių, tegu jie eina į darbo biržą. Iš tikrųjų taip gali tekti pasielgti, jeigu pieno supirkimo kainos bus lygios gamybos savikainai“, – apgailestavo N.Danilčenko.

Jis ragino agrarinės srities mokslininkus pamodeliuoti, kas bus toliau ir kas laukia žemdirbių? „Gyvulius išparduoda ne tik maži, bet ir dideli ūkiai. Kas dabar atsisako, ateityje tikrai jų nebelaikys. Aplinkui nesimato, kas laikytų gyvulius, nes tai yra kasdienis sunkus darbas, o pajamos – menkos. Girdėjau kalbant, kad kažkas nori kurti gyvulininkystės ūkį. Tai – pasakos. Gamintojai naikinami. Kas užsako tokią muziką ir kas atsakys už naikinimą?“ – retoriškai klausė ilgametis bendrovės vadovas.

Pateikė teorinį modelį

Pasak T.Baleženčio, tyrimui buvo panaudoti 1 000 prekinių ūkių, įtrauktų į Ūkių apskaitos duomenų tinklą, duomenys ir išskirtos trys kryptys – augalininkystės, gyvulininkystės ir mišrių ūkių. Žemės ūkio bendrovių rezultatai nebuvo vertinami.

Mokslininko teigimu, tyrimas atliktas prieš kelerius metus, todėl, įvedus naujus duomenis, rezultatai gali būti šiek tiek kitokie. Jis pabrėžė, kad pateiktas teorinis modelis esant idealioms sąlygoms.

„Praktikoje gali būti kitaip – ūkiai gali mažiau ar daugiau išnaudoti potencialą. Ūkis gali būti pelningas, o jo savininkas patenkintas, bet mūsų duomenys gali rodyti, kad kitas ūkis tiek pat pagamina su mažesnėmis sąnaudomis“, – aiškino T.Baležentis.

Veržiasi robotizacija

Dr. prof. Gražina Miceikienė, Aleksandro Stulginskio universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto dekanė

Galima būtų pastebėti, kad hektaras nėra vienintelis matavimo vienetas, kuris gali apibrėžti ūkio gyvybingumą, efektyvumą ir kitus rodiklius. Be to, kai kurie ūkiai, tarkime, gyvulininkystės, gali gyvuoti ir pirkdami pašarus, taigi – be hektarų.

Svarbu ir tai, kaip mes vertiname ūkius: žvelgdami į praeitį ar į ateitį. Jeigu mums rūpi perspektyva, turime įvertinti pasaulines tendencijas. Vyksta ketvirtoji pramonės revoliucija, kuri daro poveikį ir žemės ūkiui. Robotizacija, tikslioji žemdirbystė ir išmanusis ūkininkavimas daug ką koreguoja, todėl to neįvertinus tiesiogiai pasakyti, kokio dydžio ūkis yra efektyviausias, būtų sudėtinga.