Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Užklupę sunkumai ūkininko entuziazmo neatšaldė

Vilkaviškio rajone, Mockabūdžių kaime, gyvenantis Zenonas Mikalauskas yra vienas pavyzdingiausių šio krašto kiaulių augintojų. Vyras gali didžiuotis ne tik gražiu, visus biologinės saugos reikalavimus atitinkančiu kriuksių ūkiu, bet ir išpuoselėta sodyba, kurioje pobūvį yra surengęs ne vienas rajono gyventojas.

Vos įsigijus sudegė

Ūkininkauti Z.Mikalauskas pradėjo nuo pat nepriklausomos Lietuvos pradžios – 1991 metais. Iš pradžių ūkiu rūpinosi drauge su uošviu, tačiau šiam iškeliavus į amžinybę žemę dirbti liko vienas.

„Pradėjome nuo 16 hektarų žemės. Vėliau ūkį pamažu plėtėme. Auginau cukrinius runkelius, įvairias grūdines kultūras. Iš pradžių buvo labai sunku, neturėjau reikiamos technikos. Po kelerių metų viskas ėmė keistis. Vienu metu turėjau per 100 ha žemės, tačiau vėliau dalį jos perleidau sūnėnui Ramūnui. Šiandien turiu per 30 ha nuosavos žemės, man visiškai užtenka“, – pasakojo Z.Mikalauskas.

Ilgą laiką vyras su šeima gyveno ir ūkininkavo greta dabartinių savo namų. Maždaug prieš 9 metus įsigijo apleistas ir bene 20 metų nenaudotas fermas. Ūkininkas prisiminė, kad nusipirktas pastatas iš pradžių sulaukė nemažai pašaipų. Aplinkiniai juokėsi, kad iš jo nieko neįmanoma padaryti. Padėtį dar labiau apsunkino senose fermose netrukus kilęs didžiulis gaisras.

„Pamenu, nuosavybės dokumentus gavau balandį, o gaisras kilo gegužės pabaigoje. Net apdrausti statinio nebuvau spėjęs. Jame jau laikiau keletą kiaulių, kitų gyvūnų, laimė, nė vienas iš jų nenukentėjo“, – nemalonų įvykį prisiminė pašnekovas.

Greitai įrengė

Nepaisydamas likimo siųsto išbandymo, Z.Mikalauskas rankų nenuleido. Dar prieš pirkdamas senas fermas žinojo, kad čia ne tik pats apsigyvens, bet ir įrengs pokylių salę, kurią nuomos visiems norintiesie`ms.

„Gaisras, aišku, kai kuriuos planus pakeitė, bet entuziazmo neatšaldė. Su artimaisiais pokylių salę įrengėme daugmaž per mėnesį. Per tiek pat laiko pakeitėme ir visą stogą. Vėliau žingsnis po žingsnio įsirengėme ir gyvenamąsias bei kitas patalpas“, – prisiminė vyras.

Šiandien buvusių fermų teritorijoje stūkso visas Mockabūdžių laisvalaikio ir pramogų kompleksas. Norintieji gali išsinuomoti ne tik didelę salę, bet ir pirtį bei kubilą. Sodybos svečiams siūlomos maitinimo paslaugos. Dauguma patiekalų – naminiai, pagaminti iš paties Z.Mikalausko užaugintos produkcijos.

Pagrindinis Z. Mikalausko verslas - paršavedžių ūkis. Scanpix nuotr.

Pomėgį paveldėjo iš mamos

Kone 3 hektarų ploto sodybos teritorijoje Z.Mikalauskas dažniausiai tvarkosi vienas. Su žmona prieš kurį laiką jie pasuko skirtingais keliais, o trys poros vaikai jau susikūrę savo gyvenimus ir tėčio namuose yra gana reti svečiai.

Dėl taip susiklosčiusio gyvenimo Mockabūdžiuose gyvenantis vyriškis nesiskundžia. Priešingai, jis ir toliau kuria ateities planus bei juos pamažu įgyvendina. Šiuo metu didžiausias Zenono tikslas – įrengti prie namų neseniai įsigytame žemės sklype nedidelį parką. Neseniai į jį ūkininkas privežė akmenų, ant jų užkėlė keletą senų žemės ūkio padargų.

Z.Mikalausko sodyboje gausu iš metalo bei akmens sukurtų dirbinių. Visi jie – Zenono rankų darbo. Daugiau nei prieš penkiolika metų alkoholio atsisakęs ūkininkas teigė negalintis gyventi be kokios nors veiklos, o pomėgį mūryti esą paveldėjo iš mamos.

„Mama iki pat gilios senatvės mėgo mūryti ką nors iš akmenų. Tėtis tik cemento košę padėdavo maišyti, o visa kita darydavo mama. Mudu su broliu Jonu irgi užsikrėtėme šiuo pomėgiu“, – šypsojosi pašnekovas.

Gaila įdirbio

Pats Mockabūdžių gyventojas laisvalaikio ir pramogų komplekso veiklą vadina daugiau pomėgiu nei darbu. Anot šeimininko, daug uždirbti iš to neįmanoma, nors klientų jo išpuoselėtoje sodyboje netrūksta.

Z.Mikalauskas yra ir vienas iš pavyzdingiausių Vilkaviškio rajono kiaulių augintojų. Daugiau nei prieš 15 metų pradėjęs auginti paršavedes, šią veiklą vyras plėtoja ir šiandien. Dabar jo ūkyje kriuksi per 20 kiaulių, o prieš keletą metų jų laikė bent dešimtimi daugiau.

Ūkininko neatgrasė daugybė reikalavimų, kurių privalu laikytis siekiant apsisaugoti nuo afrikinio kiaulių maro. Tiesa, jis pripažino, kad prieš kelis mėnesius išplėtus afrikinio kiaulių maro buferinę zoną ir į ją įtraukus Vilkaviškio rajoną problemų padaugėjo.

„Teko ir tvora apsitverti, ir dušo kabiną įsirengti, ir įvairių papildomų apsaugos priemonių įsigyti. Kai jau viskas buvo lyg ir nusistovėję, šiemet lyg perkūnas iš giedro dangaus trinktelėjo žinia apie išplėstą buferinę zoną. Vien šiais metais jau tris kartus pas mane viešėjo tikrintojai. Teko dar dalį teritorijos užtverti tvora, pasidaryti drabužių kabyklą, o savo reikmėms šalia kiaulių tvarto įsirengiau ir kabinetą, kuriame išrašau pažymėjimus paršelių pirkėjams“, – pasakojo Z.Mikalauskas

Paklaustas, kaip vertina kiaulių laikytojams keliamus biologinės saugos reikalavimus, vyras sakė, kad nuomonių tarp ūkininkų yra įvairių. Jis pats manąs, kad tai niekam nekenkia.

„Sutinku, kad dėl poros kiaulių daryti didelių investicijų gal ir neapsimoka, bet tiems, kas jų laiko bent kelias dešimtis, viskas greitai atsiperka. Man asmeniškai buvo gaila įdirbio, todėl ir nenorėjau visai atsisakyti šių kriuksių“, – prisipažino Vilkaviškio rajono ūkininkas.

Senoviniams žemės ūkio padargams vietos taip pat atsiranda. A. Grygelaičio nuotr.

Svarbu būti sąžiningam

Suvalkietis tvirtino pastebėjęs, kad pranešimai apie išplėstą afrikinio kiaulių maro buferinę zoną įbaugino ne vieną ūkininką. Keletas jo pažįstamų dėl to visiškai atsisakė auginti kiaules, o klientų, perkančių iš jo paršelius, sumažėjo. Tiesa, sumažėjo tik pirkėjų iš Vilkaviškio rajono, tačiau Mockabūdžius atvykstančiųjų įsigyti paršelių į iš kitų Lietuvos kampelių netrūksta. Žmonės net laukia eilėse, kada galės iš Z. Mikalausko nusipirkti mažųjų kriuksių.

„Atvažiuoja daug žmonių iš Lazdijų, Varėnos, net Vilniaus krašto. Labai daug klientų turiu iš kaimyninio Šakių rajono. Ten, kur afrikinis kiaulių maras seniai nustatytas, žmonės jau apsiprato su tuo ir toliau sau ramiai gyvena. Tik vilkaviškiečiai dar baiminasi. Su savo klientais visada stengiuosi elgtis sąžiningai. Būna, paskambina ir sako, kad po kurio laiko nugaišo iš manęs pirkti paršeliai. Tuomet vieną kitą dovanoju, tačiau tariamės nuostolius dalytis per pusę – lygiai tiek pat žmogus turi vėl nusipirkti iš manęs. Būna, kad mažus paršiukus gyventojai peršeria – pila jiems vienu kartu ir kombinuotųjų pašarų, ir miltų, ir pieno, todėl ir šie persiėdę nugaišta“, – pasakojo pašnekovas.

Jis prisiminė istoriją, kaip vienas jo klientas iš pradžių pasiskundė, kad iš jo įsigytas paršelis susirgo ir yra prie mirties slenksčio. Tuomet Z.Mikalauskas jam nusprendė nuostolius kompensuoti ir padovanojo dar vieną paršelį. Po kurio laiko tas gyventojas Mockabūdžių kaimo ūkininkui pranešė, kad susirgęs mažylis sėkmingai išsikapstė iš ligos, o už dovanotą kitą gyvūną sumokėjo.

„Panašių istorijų būta ne viena. Su gyventojais reikia elgtis sąžiningai, tuomet ir sėkmė lydės. Nors kiaulių laikytojams dar labiau sugriežtinti reikalavimai, nežadu jų atsisakyti. Tai – mano gyvenimo dalis. Svarbu, kad tik sveikatos nepritrūktų“, – šypsojosi suvalkietis ūkininkas.

Rekomenduojami video