Sunku būtų paneigti mineralinės augalų mitybos reikšmę didinant augalų produktyvumą. Maisto medžiagų reikšmė išaiškinta labai seniai ir pripažįstama iki šių dienų, parduodamų bei naudojamų trąšų apimtys – puiki to iliustracija. Atrodo, kad tai tapo „amžina vertybe“, įdomu kaip laikas ir besikeičiančios aplinkos sąlygos veikia realią panaudotų trąšų vertę. Praktika rodo, kad laikas ir sąlygos esmingai keičia realią objekto vertę. Galimas palyginimas – 100 Eur dvi dienos iki atlyginimo ir ta pati suma, atlyginimo mokėjimo dieną – realiai skirtingos sumos. Taigi, žieminiams kviečiams mineralinių trąšų norma kritiniu augimo laikotarpiu ir jam pasibaigus pagal efektyvumą esmingai skirsis.

Augalų augimas ir vystymasis primena pastato statymą, o svarbiausia, tam tikrų darbų atlikimo laikas labai ribotas. Įsivaizduokime situaciją: statybos įsibėgėja, visur judėjimas, darbų vykdytojas turi darbų grafiką. Kažkurio darbo atlikimo grafikas baigėsi ir automatiškai prasideda kitas darbas, nesvarbu, kad nepristatytos tam etapui reikalingos medžiagos: trūksta vandens, nėra reikiamo kiekio cemento ir t.t. Nemažai atvejų, kai sakoma: ne problema - darom pamatą iš to kas yra, svarbiausia atliktas darbas. Procesas juda lyg ir logiškos pabaigos kryptimi, pagal numatytą planą, grafiką bei sąmatą. Tačiau nesklandumai dažniausiai prasideda priimant objektą. Kaip sakoma, projektas buvo dangoraižio, o gavosi elementarus penkiaaukštis su palėpe. Darbų vykdytojo argumentai dažnai būna elementarūs ir emocionalūs: koks pamatas, toks ir pastatas.  Pamato pavyzdys – realybė laukuose, nuolat pasikartojanti ir stebinanti skirtingu lauko produktyvumu, jei derlingumas tame pačiame lauke svyruoja nuo 3 iki 8 t/ha, tai jau tikrai kažkas negerai su „pamatais“. Gerai, kad tokių situacijų mažėja.

Augalo pamatas – šaknys, kartu jos ir būsimo derliaus pamatas. Augalų požeminė dalis - ne tik atrama stiebui ir „gręžimo“ įrenginys, aprūpinantis augalą vandeniu bei maisto medžiagomis. Augalas šaknimis ne tik „valgo“, bet ir galvoja, ne veltui Č. Darvinas dar 19 a. šaknis įvardijo augalų smegenimis. Šaknyse sintetinami fitohormonai (citokininai ir giberelinai), reguliuojantys augimą ir vystymąsi, bei kitos fiziologiškai aktyvios medžiagos. Reaguodamos į aplinką šaknys reguliuoja ne tik augimo greitį, bet padeda pagrindą tolimesniems augimo procesams.

Jei pagrindas tolimesniam augalų vystymuisi netvirtas, galimi du tolimesnio augalų vystymosi scenarijai. Pirmuoju atveju antžeminė dalis auga neproporcingai šaknų atžvilgiu. Rezultatas – anksčiau minėtas „penkiaaukštis su palėpe“ vietoje dangoraižio. Antrasis galimas variantas primena pasvirusį bokštą, augalai stengiasi realizuoti genetinį potencialą, nežiūrint, kad silpnas pagrindas. Abiem atvejais susiformuos derlius ar ne priklausys nuo meteorologinių sąlygų ir sėkmės.

Rudenį žieminių kviečių matmenys ir masė nedidelė, tačiau ankstyvais augimo tarpsniais (3 – 4 lapelių tarpsnis) formuojasi varpa, vyksta diferenciacija ir formuojasi varputės. Šiuo laikotarpiu, kaip ir šaknų augimui, esminės įtakos turi augalų aprūpinimas maisto medžiagomis. Norim užtikrinti augalo produktyvumą – turim užtikrinti sveiką ir sočią augalo „vaikystę“. Maisto medžiagų deficito pasekmių ankstyvais augimo tarpsniais negalima atstatyti pertekline priežiūra vėlesniais augimo tarpsniais, dėl to žieminių kviečių varpose formuojasi mažiau varpučių.

Daug rašoma apie azoto, fosforo, kalio mikro ir mezoelementų reikšmę ankstyvuose augimo tarpsniuose, tačiau tai atskira daug dėmesio reikalaujanti tema. Dažnai susiduriama su atvejais, kai neįvertinama fosforo reikšmė pradiniame augalų augimo tarpsnyje, šis elementas gyvybiškai svarbus šaknų vystymuisi, dažnai dėl įvairių priežasčių šis elementas augalams būna neprieinamas. Gyvenimas yra baltyminių kūnų egzistavimo forma, tai labai tikslus apibūdinimas, tinkantis ir augalams. Fosforas įeina į baltyminių junginių sudėtį, dalyvauja asimiliacijos procesuose, dėl to fosforo deficitas neigiamai veikia nukleininių rūgščių sintezę ir, savaime suprantama, baltymų sintezę. Sutrikus baltymų sintezei, baltyminių kūnų egzistavimas vyksta labai lėtai, o vėliau baigiasi visiškai. Dažnai apsiribojama vertinant fosforą, kaip augalams būtiną statybinę medžiagą, tačiau labai svarbu pabrėžti fosforo reikšmę energijos mainuose, augaluose energijos akumuliatoriaus vaidmuo tenka ATF (vienas pagrindinių ląstelės makroenerginių junginių). Atsarginė energija, sukaupta ATF, naudojama augaluose cukrų, amino, nukleino rūgščių sintezei, dėl to prieš žiemą specialistai visuomet nustatinėja cukrų kiekį augaluose. Trūkstant augalams fosforo, sulėtėja angliavandenių sintezė, o kritiniais momentais gali sustoti visiškai. Tyrimais nustatyta, kad žymėtas fosforas po 30 s randamas ATF, tai rodo fosforo svarbą augalų mityboje ir užtikrinant augalų energetinę nepriklausomybę. Praėjus mažiau kaip 5 minutėms, apie 70 proc. fosforo jau būna organiniuose junginiuose. Fosforas tiesiogiai dalyvauja valdant augimo ir vystymosi procesus. Jei apie augalų šaknis kalbame kaip apie pamatą, tai reikia prisiminti, kad šaknų sausoje masėje randama vidutiniškai 0,10 proc. fosforo, tai pabrėžia fosforo svarbą šaknų formavimesi. Fosforas didina augalų ląstelių gebėjimą sulaikyti vandenį, tai reiškia, kad fosforas didina augalų atsparumą sausrai ir žemoms temperatūroms. Optimalus augalų aprūpinimas fosforu gerina žiemkenčių žiemojimą, nes krūmijimosi mazguose (kviečiai) rudenį susikaupia daugiau cukrų. Fosforo deficitas ankstyvuose augimo tarpsniuose augalams labai reikšmingas – grūdai paprasčiausiai nesiformuoja, jei fosforo mityba pirmomis dviem savaitėmis buvo nepakankama. Reali fosforo reikšmė skirtingais augimo tarpsniais skiriasi. Kalbant apie žieminius kviečius, efektyviausiai fosforas įsavinamas dygstant sėkloms ir pirmas 30 dienų (I – III organogenezės etapas). Dėl to didžiausias efektas gaunamas fosforo trąšas įterpus lokaliai arba naudojant preparatus, skatinančius fosforo atpalaidavimą iš augalams neprieinamų junginių. Sėkloms brinkstant, fosforas iš aplinkos į žieminius kviečius patenka vidutiniškai per 5 min., kukurūzus – 2 min, miežius – 9 min. Jei šiuo laikotarpiu augalai jaučia fosforo deficitą, atitinkamai „dėlioja“ derliaus struktūros elementus.

Jei dirvožemis neturtingas fosforu, žieminių kviečių derlingumas vidutiniškai sumažėja 40 proc., žemdirbiai pastebi, kad derliaus žemėlapiai praktiškai visuomet sutampa su maisto medžiagų pasiskirstymo žemėlapiu. Taip pat pastebi, kad išbertos mineralinės trąšos ne daug ką pakeičia, ypač jei PK trąšos žiemkenčiams išberiamos pavasarį. Šiuo atveju tiesiogiai veikia Justuco Libicho minimumo dėsnis. Mokslininkai teigia, kad ariamajame daugelio dirvožemių sluoksnyje yra šimtai, o kai kuriais atvejais ir tūkstančiai kilogramų fosforo junginių. Elementaraus fosforo augalai neįsavina, dėl to fosforo kiekis augaluose ir dirvožemyje perskaičiuojamas į fosforo oksidą. Fosforo kiekis dirvožemyje perskaičiavus į oksidą, svyruoja nuo 0,03 iki 0,2 proc., bendros fosforo atsargos didesnės dirvožemiuose, turinčiuose daugiau organinių medžiagų, vidutiniškai iki 6 t/ha ariamajame dirvožemio sluoksnyje.

Gali atrodyti, kad augalai neturėtų jausti šio elemento deficito, ankstyvuose augimo tarpsniuose žieminių kviečių absoliučiai sausoje medžiagoje randama 1 – 1,5 proc., augalams augant, fosforo kiekis atitinkamai mažėja, plaukėjimo tarpsniu randama tik 0,3 proc. Tyrimų rezultatai rodo, kad planuojant 8 t/ha žieminių kviečių derlingumą, rudenį augalai turi įsavinti apie 11 kg/ha fosforo. Dėl to neatsitiktinai rudenį augaluose pastebimi išoriniai fosforo deficito požymiai, sukeliantys neigiamas pasekmes. Augalai įsavina tik vandenyje tirpias ir lengvai prieinamus fosforo junginius, kurio dirvožemyje, lyginant su bendruoju kiekiu, yra labai mažai.

Žemdirbiai daug kartų girdėjo, kad fosfatai šarminguose dirvožemiuose reaguoja su kalcio katijonais, o rūgščiuose – geležies, mangano ir aliuminio. Tarpusavio sąveikos pasekmė – vandenyje netirpūs junginiai, jonų, surišančių fosfatus, kiekis tiesiogiai priklauso nuo dirvožemio pH. Šarminiuose dirvožemiuose fosforo tirpumas priklauso nuo kalcio kiekio dirvožemyje. Tai reiškia, kad kalcio fosfatas šarminėje aplinkoje mažai tirpus, dėl to dalis vandenyje tirpaus fosforo „iškrenta iš žaidimo“. Panaši situacija ir rūgštesniuose dirvožemiuose, tik ten fosforą suriša geležis, aliuminis ir manganas. Dėl to dažni atvejai, kai labai fosforu turtingame dirvožemyje, dirvos tirpale būna tik 1 – 2 kg/ha augalams prieinamo fosforo. Augalų situacija primena nepavydėtiną kliento padėtį probleminiame banke krizės laikotarpiu: pinigų sąskaitose yra, bet didžioji jų dalis įšaldyta, o iš nedidelio likučio galima gauti tik nedidelę ribotą sumą. Su fosforo deficitu augalai susiduria gana dažnai. Augalai geriausiu atveju iš dirvožemio gali paimti apie 5 proc. fosforo, o jei dirvožemis bus suslėgtas, fosforo prieinamumas sumažėja. Įsivėlus sisteminėms klaidoms ruošiant dirvas, tikėtis malonės iš dirvožemio – naivu. Galima dėti viltis į trąšas, bet tręšimas primena humanitarinės pagalbos likimą: nemenką ūkininkų apmokėto fosforo dalį nepastebimai sulaiko kalcio oksidas, geležis, aliuminis ir kiti elementai. Agrochemijos mokslo atstovai sako, kad Išbėrus trąšas, fosforo prieinamumas gali siekti 10 – 20 proc. Fosforas dažnai tampa „abonentu ne ryšio zonoje“, ištirpę fosfatai mažai judrūs ir juda ne didesniu 1 – 2 mm atstumu, dėl to ir sakoma: jei nėra šaknų – nėra fosforo – nėra fosforo – nėra šaknų.

Kadangi fosforas – viena iš augalų produktyvumo dedamųjų, tręšimo fosforu strategiją galima koreguoti, naudojant kitas efektyvias priemones. Kai kurie sprendimai labai efektyvūs net labai derlinguose dirvožemiuose, nekalbant apie vidutinio ar mažo derlingumo. Kai kurios priemonės gali būti naudojamos kaip papildoma mityba maratono distancijoje, kad augalai galėtų išlaikyti aukštą vystymosi tempą. Sėjomainos laikymasis, žemės dirbimo, sėklų ruošimo technologijų derinimas, optimalus tręšimas, tikslinis mikrobiologinių preparatų panaudojimas gali palengvinti pergalės siekį nelengvoje žemdirbių kovoje siekiant derliaus.

Vytautas LIAKAS, VDU Žemės ūkio akademijos docentas